Man asmeniškai 2007 metų sezonas buvo keistas. Keista gamta, keistos žuvys, keistos žvejybos. Kelis metus iš eilės su Blitz‘u duodavom žodį – baigiam eksperimentuot, ieškot ko nepamatę, bet vis tiek, tik ledai nutirpsta ir žiūrėk jau ieškai naujos vietos, kur meškerę užmest. Tarsi ten, kur dar nežvejojom, geriau pasiseks... Toks blaškymasis nulėmė nedidelį laimikių skaičių. Tačiau aplankėm daug gražių vietų, pažvejojom su daugybe nuostabių ir įdomių žvejų!

Labiausiai save graužiu dėl to, kad sulaužėm kelių metų tradiciją ir per Jonines pas Dzūkelį negaudėme ūsorių... Tai, ko gero, didžiausia šių metų sezono netektis.

2007 m. sausio 7 diena. Ignalinos rajone, upelyje, iš kurio lapkričio mėnesį į ežerą pasitraukia visi smulkūs žuveliokai, netikėtai prigužėjo aukšlių. Būrys buvo toks, kad galėjai į kitą krantą jų nugaromis pereit kojų nesušlapęs. Prisigaudėm „šprotų“ gerą puskibirį! Buvo šilta, žiemos – nė kvapo!

Sample Image
Sample Image

2007 m. sausio 20 diena. Sulaukėm! Baigėsi vėgėlių žūklės draudimas ir mes visi susibėgom pas Dzūkelį atidarinėt (o gal uždarinėt) naujojo aukštupinių vėgėlikių gaudymo sezono. Kibo smagiai, nors ne itin didelės. Šiuo atveju svarbiau buvo ne žuvį pagaut, o tokią „durną“ žiemą žvejybinės abstinencijos priepolius nuramint. Naktį motulė gamta galų gale atsiuntė pranešimą: „Atėjo žiema!“.

Sample Image
Sample Image
Sample Image

2007 m. vasario 16-18 dienos. Oiii, kiek nervų mums kainavo šis savaitgalis.... Tiksliau pora savaičių prieš šį savaitgalį. Vienintelės šnekos, vienintelės mintys, vienintelis rūpestis – AR SUSTOS KURŠIŲ MARIOS IKI ILGOJO SAVAITGALIO??? Sustojo! Pažvejojom puikiai – nebuvo nė vieno, kuris skųstųsi stintų nekibimu. Be to, iš po ledo puikiai kibo vėgėlės. Viena vėgėlė išbandė Blitz‘o stintinės meškerėlės stiprumą, o nuo Dragerio bėgiojimo ratais aplink šaudančias vėgėlines vėliavėles dar iki dabar galva sukasi.

Kiek anksčiau teko žvejot Preiloje, stintų keliaudavome link farvaterio tris, o kartais ir daugiau kilometrų. Šiemet jos kibo prie pat kranto, todėl galėjom grįžt papietaut (kai kurie net pietų miego nusnūsdavo).

Deja, tai buvo vienintelis mano poledinės žūklės savaitgalis šiais metais...

Sample Image
Sample Image
Sample Image
Sample Image
Sample Image

2007 m. kovo 31 diena. Valiooooo, broliai atidarė karpinį sezoną! Jau antrą sezoną iš eilės Nemunas nudžiugina mūsų sielas, o pirmieji apsnūdę karpiai pratampo tokius pačius, per žiemą apsnūdusius, nervus. Mano, 9 kg karpiukas, dar iki galo neišsibudinęs po žiemos miegų užkibo ir pats puolė plaukt į krantą, man beliko tik ritę sukt... Broliui gi 14 kg didžiažvynis naktį iškrėtė šposą. Užkibęs taip trūktelėjo meškerę su visu stovu į šoną, kad teko ilgai braidyt tamsoje, sukišus rankas iki alkūnių į šaltą vandenį ir ieškant signalizatorių, stovo dalių bei TOS VIENINTELĖS meškerės, ant kurios ir buvo užkibęs paršūkas...

Sample Image
Sample Image

2007 m. balandžio 7 diena. Kas čia dabar? Nieko nesupratau: vėl išsiruošėm į upę karpiaut, pasistatėm palapines, įsikūrėm... Ir kad pradės snigt! Aišku, balandį visko būna, tačiau prieš tai buvo tokia daug žadanti ir šilta savaitė, kad mes jau pamiršom, kad iš viso būna toks dalykas, kaip sniegas... Keistai atrodo apsnigta karpinė palapinė, dar keisčiau – 10 kg karpis ant sniego. Bet karpiai jau pajuto pavasarį ir noro numalšint alkį nesustabdys jokia šlapdriba.

Sample Image
Sample Image

2007 m. gegužės 5 diena. Pirma karpių žūklė mūsų „gimtajame“ ežere, Ignalinos rajone. Vėl nepataikėm. Vanduo ir oras, paskutines dvi savaites šilę, staiga ėmė ir atšalo. Echolotas vandens paviršiuje terodo 8 laipsnius, ir tai tik tame krašte, kur visą dieną šildė saulė... Tiek to, jei jau atvažiavom, reikia bandyt žvejot. Juolab kad oras nuostabus – saulės atokaitoje jau net megztinio nebereikia. Pakerėti prabudusios gamtos ir saulutės su Blitz nusprendžiam, kad palapinė nereikalinga. Miegosim gultuose kiekvienas prie savo meškerių ant kranto. Miegmaišiai šilti, tikrai nesušalsim. O ir pavasariniai karpių kibimai atsargūs, todėl reikia būt kuo arčiau savo meškerių. Atsibundu 3 nakties. Pypia. Kibimas neužtikrintas, vynioja su pauzėmis. Tuoj šoksiu iš miegmaišio, kirsiu, trauksiu, bet... Bet negaliu pajudėt! Signalizatorius nutyla. Per daug nesijaudinu, nes esu šventai įsitikinęs, jog karpis pasikirto, tačiau dėl pavasarinio apsnūdimo nesiblaško, o kur nors rymo nejudėdamas. Dairausi iškišęs galvą iš miegmaišio ir nieko nesuprantu – kokio velnio miegmaišis apsnigtas ir dar toks tvirtas, kaip cementas? Juolab kad danguje šviečia mėnulis ir nesimato nė vieno debesėlio... Kai suprantu kas įvyko, nesusilaikau nenusijuokęs. Naktį spustelėjo -5 šaltukas. Ežeras, per dieną įšilęs pradėjo smarkiai garuot. Pūkinis miegmaišis sugėrė drėgmę kaip kempinė ir sustingo į ledą! Keisčiausia tai, kad nė vienas nesušalom. Deja, ir karpis išsipurtė, kol aš iš savo ledinių spąstų išsivadavau...

Sample Image

2007 m. gegužės 12 diena. Pusėtinas bandymas atidaryt lydekų sezoną Almajo ežere. Kimba tik nedidelės, tačiau nesijaudinam, nes puikiai žinom, kad čia pavasarinis „žoras“ prasidės tik birželio pradžioje.

Sample Image

2007 m. gegužės 18-20 diena. Žvejoklių meet‘as Karklėje. Įspūdingiausia šių metų žūklė! Dar neteko matyt, kad tiek daug „pozityvių” faktorių supultų į vieną žūklę: šauni kompanija, puikus oras, neprastas kibimas! Važiavau į meet‘ą kovingai nusiteikęs – visgi pirmoji gyvenime plekšnių žūklė nuo kranto. Aišku, pirmą vakarą slankiojau ratu aplink „asus“ ir klausinėjau patarimų, stebėjau užmetimo nuotolį, masalo movimą ir t.t. Gal todėl nuo 20:00 iki 02:00 val. nepagavau nė vienos plekšnės, kai visi aplink dirbo net sušilę. Tačiau po to „atsirišo“. Kadangi ant kablio moviau tik dyyydeles krevetes, plekšnės irgi kibo ne iš menkiausių. Pagavo toks azartas jas begaudant, jog net nepastebėjau, kad jau šviesu. Iš visų gaudytojų likom tik trise – saugus su sūnum ir aš. Visi kiti jau miegojo mašinose ar palapinėse toliau nuo jūros. Aš savo pozicijų apleist neketinau, todėl gultą pasistačiau prie pat meškerių. Kelios valandėlės malonaus miego ramaus jūros ošimo fone. Po to visa diena bendravimo su Žvejokliais. Vakare jokių minčių apie nuovargį, miego trūkumą ar linksmybes Žvejoklių pavėsinėje. Plekšnės... plekšnės... Ir vėl azartas, vėl kibimai. Stengiesi kuo toliau numest, nes didžiosios „klešnės“ laikosi toliau nuo kranto. Džiaugiuosi kad pasiėmiau karpinius kotus ir rites – galiu švystelėt toli į jūrą. Po vidurnakčio nuovargis ima viršų. Juolab, kad šalia žvejoja Igariokas su Saugiu, tai kartas nuo karto „po pirmą“ padarom. Ramiai sėdžiu ant kėdės ir žiūriu į dviejų meškerių viršūnes. Tačiau kuo ilgiau žiūriu, tuo jų daugiau matau: jau 4, jau 8, jau 16... Staiga pusė visų viršūnių (supraskit, kad viena „tikroji“) ima lenktis. Be jokių virpesių, kaip kad kimbant plekšnei. Tolygiai, užtikrintai, piktai. Nieko nesuprasdamas kertu. Sunkiai traukiasi, kabinasi už dugno akmenų. Mintyse jau svajoju apie 5 kg uotą, nors TIX dar visai neseniai aiškino, kad jo su meškere pagaut vilties nėra. Ungurys! Še tau kad nori, 1,2 kg, ant krevetės! Nee, jau užteks šiai nakčiai žūklės, nes dar karpiai jūroj kibt pradės... Susirenku mantą ir einu toliau nuo kranto – bangos didesnės, bijau kad nenuneštų miegančio su visu gultu į atvirą jūra.

Pagiringą sekmadienio rytą užsiimam spiningų mojavimu. Su Saugiuku iš Saugaus nukosėjam spiningą ir blizgių –aš net nepagalvojau, kad jūroj nuo kranto spiningaut galima! Mėtom blizgę pasikeisdami. Vėjažuvės duodasi prie pat kranto. Kibimas po kibimo, tik dauguma nerealizuoti. Maunuosi „chymdym“ bridkelnes, paėjėsiu toliau. Įsibridęs iki pažastų slysteliu ant povandeninio akmens – maudymosi sezonas atidarytas ir... eilinis Ericsson‘as nuskandintas! Juokingiausia tai, kad negaliu atsistot nuo dugno – tie guminiai „chymzaščytos“ maišai pilni vandens gerokai pasunkėjo. Svyruoju kaip matrioška grūdamas tai pirmyn, tai atgal. Tiek to, gal geriau paduosiu spiningą Saugiukui...

Visgi dvi vėjažuves pavyksta pagaut. Keisti sutvėrimai...

Sample Image
Sample Image
Sample Image
Sample Image

2007 m. birželio 16 diena. Jau įpročiu tapo vieną kartą per metus aplankyti bene didžiausią Rytų Lietuvos karpinį ežerą. Su Blitz‘u ruošiamės rimtai – jauko tikrai negailėsim. Deja, per 4 metus tai prasčiausia žvejyba – per dvi paras pagaunam tik 4 karpius ir krūvą karšių. Penktasis karpis nutrūksta dėl mano žioplumo... Visi kibimai tik paryčiais, po to visą dieną ir naktį tylu ramu. Porą kartų mus aplanko „gaivinantys“ debesiukai su tooookias žaibais, besitrankančiais prie pat, jog iš baimės tūnodami palapinėje išjungiam ne tik mobilius, bet ir signalizatorių peidžerius. Kaži kas liktų iš įrangos, jei žaibas trenktų į karpinį stovą???

Sample Image
Sample Image
Sample Image
Sample Image
Sample Image

2007 m. birželio 23 diena. „Gimtajame“ ežere. Puikiai pažįstama vieta, puikiai pažįstami karpiai. Tylu. Iš anksto jaukintoje vietoje parą laiko ramu... Šimtąjį kartą bevėpsodamas į ežerą su žiūronais ieškodamas gerą lemiančių burbulų juostų užtinku besimaitinančių karpių būrį. 50 kvadratinių metrų plotas burbuliuoja kaip sūkurinė vonia. Keista, nes viskas vyksta 10 metrų nuo kranto nendrių šiek tiek tolėliau mūsų. Sprendimą priimam bematant – suvynioju vieną kotą, čiumpu pusmaišį boilių, į kuoliuką įsuku signalizatorių ir lekiu takeliu link karpių „valgomojo“. Reikia viską daryt tyliai, jie per daug arti kranto! Taip ir darau. Išskyrus tai, jog išaiškėjus, kad užmest kotą nuo kranto trukdys medžių šakos, įslystu į vandenį taškydamas purslus tarsi tankas. Užmetęs meškerę lesinu karpius boiliais ir esu šventai įsitikinęs, jog dieną taip arti kranto susirinkę paršūkai tikrai pasibaidė mano triukšmingo įsiveržimo į vandenį ir dabar jau kur nors anam krante tūno. Deja, po 20 minučių užklykęs signalizatorius išsklaido mano abejones – 9 kg karpiecas krante! Tame pačiame krante atrandam pirmąsias šių metų voveraites!

Sample Image
Sample Image
Sample Image

2007 m. liepos 6 diena. Ilgasis Mindaugo karūnavimo savaitgalis. Ta proga su Blitz‘u rengiame 3 parų stovyklą Žvejoklių atstovams „Kaip nepagauti karpio 2007“. Planas pavyksta – karpio taip ir nepagauname. Trys tuščios paros, praėjusios Morzės abėcėlės ritmu: lietus-alkoholis-miegas-lietus-alkoholis-miegas. Tokį ritmą praskaidrindavo tik kas dieną atvažiuojantys ANP inspektoriai pasiimti duoklės už ne vietoje statomas palapines...

Sample Image
Sample Image
Sample Image
Sample Image
Sample Image
Sample Image
Sample Image
Sample Image
Sample Image
Sample Image

2007 m. liepos 18 diena. Tiksliau naktis. Įspūdinga žūklė, nors nė vieno laimikio pagaut nepavyko. Mažas karpinis ežeriukas pelkėtais krantais. Iš vakaro užmeti meškeres ir traukiesi kuo toliau, kad karpiai nesibaidytų žingsniais sukeltų siūbuojančio kranto vibracijų. Gaudau 5 metrai nuo kranto. Taip taip – 5 METRAI. Kiek teko stebėt šią balutę, visą laiką karpiai trainiojasi palei statųjį krantą – ten iš karto gal 1,5 metro gylis. Užuovėją pasistatau šiek tiek aukščiau, kad matyčiau visą ežeriuką. Gerokai prieš temstant paviršiuje pasirodo du karpiai. Tik aname gale ežero. Ramiai iškyla ir niekur nesidairydami lėtai, paviršiumi plaukia link jaukintos vietos. Mat kaip! Savaitė išankstinio pašėrimo ir karpiai įprato ten lankytis net neieškodami maisto kitur. Bijau net sukrutėt, kad tik kokia šakelė netrakštelėtų – karpiai jau prie pat meškerių. Iki sutemų stebiu tų dviejų 9-10 kg karpiokų kvailiojimą paviršiuje virš šertos vietos. Kitaip ir nepavadinčiau – kvailiojimą! Paneria abu, paburbuliuoja ir po to kelias minutes paviršiuje stumdo vienas kitą snukiais, tarsi norėdami pažaist. Nepakartojamas vaizdas! Tačiau sutemus viskas nurimsta. Nemiegu – krante kas keli metrai įvirtęs medis, todėl užkibus karpiui reikia neduot išvyniot nė kiek valo. 3 nakties, man jau bebaigiant skaityt antrą Eridano fantastikos knygą, kelis kartus pypteli signalizatorius. Valai buvo neįtempti, tiesiog gulėjo ant vandens lelijų, todėl tie pyptelėjimai reiškia, kad valas įsitempė. Pasigirsta pora pūkštelėjimų šertoj vietoj. Naktis šviesi, todėl aiškiai matau po šuolių raibuliuojantį paviršių. Ranka spaudžia graibšto kotą, prasegęs užuovėjos tinkliuką pritupiu ir laukiu. Tuoj tuoj bus... Per tą „tuoj tuoj“ mane sugelia gal šimtas uodų – jie tik ir laukė, kol aš prasegsiu užuovėja. Tačiau dabar uodai nerūpi. Smegenys visą kūno valdymo sistemą perdavė ausims – kai tik pasigirs pypimas, privalau bėgt link meškerių. Pasigirsta. Labai trumpas. Tačiau tik jam nutilus, atsiranda kitas garsas – keistas zvimbimas. Prišoku, kertu, bandau sukt ritę. Kažkaip keistai kartu su meškere pakeliu ir visą karpinį stovą. Nieko nesuprantu! Meškerė rankose, stovas tabaluoja kažkur, tačiau valas iš ritės vyniojasi. Supratimas, kas įvyko, ateina iš karto po garsaus valo pokštelėjimo kažkur ežero paviršiuje. Karpis nutrūko…

Daugiau tokios klaidos nekartosiu. Užmetus arti kranto pirmasis karpio trūktelėjimas būna itin stiprus, nes valo, kuris amortizuotų traukimą, tik keli metrai. Karpio matyt būta nemažo, nes jis trūktelėjo į šoną taip smarkiai, kad kotas nušoko nuo signalizatoriaus… Tačiau valas vyniojosi taip smarkiai, kad užkabinęs signalizatoriaus „ausį“ ją pradėjo paprasčiausiai pjaut. Įpjovė, ir tik tada trūko pats valas!

Nieko, kitąmet čia sugrįšiu. Ir klaidų nebekartosiu.

Sample Image
Sample Image

2007 metų rugpjūčio 15 diena mano dienoraštyje įrašyta aukso raidėmis. Pagavau pirmąjį savo gyvenime veidrodinį karpį. Hehee, galų gale baigsis kolegų karpistų juokeliai. 5 metus, kiek gaudau laukinius paršūkus, veidrodukai mane tiesiog ignoruodavo! Ir še – nepraėjo nė 20 minučių nuo meškerių užmetimo. 11 kg! Nepraėjo nė 20 minučių nuo mano karpio paleidimo, kartu žvejojantis Jonas ištraukia dar vieną veidrodinį 11tuką!

Sample Image
Sample Image

2007 metų rugpjūčio 22 diena. Jau po savaitės mes su Blitz‘u prie to paties ežero, kur kibo veidrodukai. Tačiau meškerės pratylėjo visą parą. Visos, išskyrus vieną, užmestą ant naktinio slieko. Ant jos ėmė kibti... unguriai!

Sample Image
Sample Image

2007 metų rugsėjo 8 diena. Į „gimtąjį“ karpinį ežerioką su Saugiu atlėkėm jau temstant. Pagaut tikrai nepagausim: nei jaukinta iš anksto, o ir laiko turim iki ankstyvo ryto... Geras oras, tai pasėdėsim prie laužo, atplėšim mintis nuo darbinių rūpesčių. 1 val. nakties skirstomės miegot nuo laužo – aš į savo palapinę, Saugus – į mašiną. Dar po pusvalandžio girdžiu, kad bičiulis užveda variklį. Matyt sušalo – miegmaišis plonas. Atsibundu dar po valandos – variklis tebeveikia! Pramerkiu akis – tebūnie prakeikti inžinieriai, kurie sugalvojo, jog trumpos šviesos turi įsijungt automatiškai užvedus variklį. Saugus aišku, to nepastebėjo, ir gerą valandą spigino tiesiai į tą ežero vietą, kur užmesti malasai. Piktai baladoju per mašinos stiklą: „Išjunk šviesas, karpių nepagausim!“. Tarsi kitu atveju pagautumėm…

Taip ir nesupratau, ar pačios šviesos teigiamai įtakojo karpius, ar jų išjungimas, bet jau po kelių valandų, prieš pat aušrą Saugaus signalizatorius užpypė. Užsimiegoję lekiam prie meškerių. Saugus pakerta – YRA! Ir staiga bičiulis, vietoj to, kad suktų ritę, kovotų su nemenku paršūku, užduoda patį kvailiausią klausimą: „O ką dabar daryt?“ Net išsižioju. Iš miego atsibundančios smegenys po kelių akimirkų primena, kad Saugiam tai pirmas karpis gyvenime! Kova buvo ilga: karpis piktas, o Saugus nustebęs. Juk net 3 metų bandymų ir laukimo prireikė, kol jam pirmasis laukinukas užkibo! Pakartotiniai sveikinimai su pirmuoju karpiu ir kol kas didžiausia gyvenimo žuvimi!

Sample Image

2007 metų rugsėjo 22 diena. Žvejojam su Jonu. Bandom eksperimentuot. Tačiau kaip ir dažniausiai būna, kas pirmas spėja susiprotėt darantis nesąmones ir grįžt prie pasiteisinusių sistemų, masalų ir jaukų, tas laimi. Šį kartą pirmas susiprotėjau aš. Tiesa, „į normalias vėžias“ grąžinau tik vieną meškerę, tačiau to užteko. Pirmas kibimas kelios valandos po vidurnakčio. Stovas vandeny, todėl prie jo bėgu su bridkelnėmis. Yra! Kažkoks labai piktas karpis – jaučiasi kad nėra itin didelis, tačiau priešinasi neįtikėtinai. Sugebėjo net „žvakę“ padaryt! Ir dar užskersuoja prie kranto į tankų nendryną. Brendu per nendrių tankmę, visas aplipęs rudeniniais voratinkliais, meškerė rankose, graibšto kotas dantyse. Jonas labai norėtų padėt, tačiau per abu tik vienos bridkelnės, o vanduo pasibraidymui iki juosmens jau šaltokas. Neįtikėtinai ilga kova su 9 kg karpiu. Fotosesija, paleidimas ir kietas miegas palapinėje. Toks kietas, kad pirmą kartą pramiegu antrąjį kibimą ant tos pačios meškerės. Pramerkęs akis nesuprantu, kaip Jonas, kuris miegojo už 30 metrų nuo kranto esančioje mašinoje išgirdo kibimą, o aš, prie pat palapinėje, ne... Jonas jau pakirtęs karpį, tačiau sąžiningai laukia netraukdamas, kol aš „susirasiu“ savo kojas ir atbildėsiu į vandenį. Vėl tokia pati kova – nendrynas, graibšto tempimas paskui save, valo painiojimas nuo nendrių stiebų, kuriuos vainikuoja dešimtkilio karpio pliuškėjimas graibšte.

Sample Image
Sample Image

2007 metų rugsėjo 29 diena. Su broliu bandom nušaut du zuikius. Aplankyti mielus draugus, susirinkusius Žvejoklių meet‘e prie Metelio ir nepraleist tokio brangaus rudeninio karpinio savaitgalio. Priimam saliamoniška sprendimą – reikia rast karpinį ežerą kuo arčiau Metelio. Randam. Šeštadienį ryte Blitz‘as lieka budėt prie karpinių meškerių, o aš lekiu į Žvejoklių spiningavimo varžybas Metely. Smagumėlis – seniai matyti bičiuliai, neblogai kimbančios lydekos, prizų įteikimas ir t.t.! Smagumėlis tęsiasi iki 15:00, kai suskambus mobiliam telefonui ragelyje išgirstu Blitz‘ą: „#@%@^&(*^tj, kątik nutrūko žolėse prie kranto...“ Apima, kaip sako vienas mūsų bičiulis, niaaarimas ir yyytampa. Atsisveikinu su visais ir grįžtu pas karpius. Karpiai mano parodytą dėmesį ignoruoja ir vakare, ir naktį, ir ryte... Karts nuo karto šertoje vietoje pasimato 3-4 kg karpiukų šuoliai. Tačiau net tokie nekimba! Sekmadienį, apie pietus nusprendžiam suvalgyt likusį maistą ir vyniotis meškeres. Vakar naujas ežeras suteikė šansą pagaut karpį, tačiau mes juo nepasinaudojom.

Ko gero buvo likęs paskutinis paskutinio sumuštinio kąsnis, kai užstaugė brolio signalizatorius. Karpis milžinišku greičiu (pakirtus išaiškėjo, kad ir su milžiniška jėga) lėkė į ežero gilumą. Kol Blitz‘as kovoja su žuvim, užimu „laukiančiojo su čierpoku“ poziciją. Laukt tenka ilgai. Karpis nenoriai artėja prie kranto. Į graibštą taikom jį irgi ilgai – kažkoks ilgas, netelpa... Kur čia tilps taip lengvai – visgi 16 kg! Asmeninis brolio rekordas.

{wmv}16{/wmv}

2007 metų spalio 7 diena. Antroji stovyklos „Kaip nepagauti karpio 2007“ dalis. Šį kartą dalyvių mažiau – matyt kiti jau išmoko per pirmąjį kartą, kaip reikia nepagaut... Dar kartą įsitikiname, kad nepagaut mes mokam tikrai puikiai. Man vieną kartą, Dzūkeliui net 4 kartus karpiai buvo pradėję vyniot valą, tačiau visais kartais išsipurtydavo kablį dar nespėjus pakirsti... Mistika.
Abiejų stovyklos „Kaip nepagauti karpio 2007“ dalių blogiausias mokinys – Eixo. Jis iki dabar tiki, kad jis būtų mokėjęs pagaut karpį, jei tame ežere nors vienas toks būtų buvęs ... Naivu.

2007 metų spalio 28 diena. Buvau visai pamiršęs rudenines lydekas! Va, ką tie karpiai su žvejo atmintimi daro. Lekiu į Almajo ežerą. Kimba nedidelės, tačiau vis tiek smagumėlis. Vieną lydekaitę pasiimu – per tuos karpių paleidinėjimus neatsimenu kada savo pagautos žuvies valgiau!

Sample Image

2007 metų gruodžio 8 diena. Šeštadienį, po sunkios darbo savaitės tingisi net laikraštį skaityt. Iš ryto dar bandom visi skambintis, pasiderint kokią išvyką iki Nemuno aukštupio vėgėlių, tačiau galutinis visų sprendimas – ilsimės. Vakarop kažkaip atsiranda energijos ir su Eixo visgi nusprendžiam nors trumpam, bet pasėdėt prie vandens. Vietą pasirenkam irgi originalią – Vilniuje, nuo Karoliniškių nusileidus miškeliu link Neries. Iš esmės net važiuot nereiktų – 20 min pėstute ir mes būtumėm vietoj.

Aišku vietos ne patys ieškojomės, o sužinojom iš Dragerio, kuris spalio mėnesį čia neblogas vėgėlikes traukė. Atvažiavom jau sutemus. Gal ir gerai, nes mažiau matosi šiukšlių krūvos, kurias išvežti prireiktų kelių sunkvežimių.

Pagaut per daug nesitikim. Eixo bando paprastus naktinius sliekus ir mažą kuojytės gabaliuką. Mano masalai tokie patys, tačiau pamirkyti karpiniame „Crab&Mussel” dipe. Sėdim, cigarus rūkom kaip kokie ponai... Pas abu kurį laiką nekimba vienodai, po to pradeda geriau nekibt Eixo, nes pas mane atsiranda kažkokių keistų skambaliuko pabarškėjimų. Kaip nustembu, kai ištraukiu pirmą vėgėlikę. Po to užkimba pas Eixo. Po to vėl man, po to vėl jam. Per vakarą pagavau 3, Eixo – 1 vėgėlikę. Dar dvi jam atsikabino betraukiant. Nors vėgėlės nelegalios ir buvo paleistos atgal į Vilniaus vandenis, vis tiek smagu žinoti, jog kitą kart, vedinas žvejybinio alkio ir neturėdamas laiko važiuoti toliau, šį bei tą gali pagauti ir Neryje.

Sample Image
Sample Image

2007 metų gruodžio 15 diena. Taip jau sutvarkyti mūsų įstatymai, kad pirmąją žūklės draudimo dieną, išpuolusią savaitgalį, dar galima žvejoti. Todėl uždarinėjame vėgėlių gaudymo sezoną. Tačiau ne kaip visi kažkur Nemuno žemupyje, o aukštupyje, pas Dzūkelį ties Alytumi. Susirinko beveik visas puikusis kolektyvas, su kuriuo dažniausiai ir šturmuojame Nemuną. Vėgėlių daug, tačiau tik kelios virš puskilio, visos kitos keliavo atgal į Nemuną. Keista – skirtingai nei pernai ar užpernai, aukštupyje nepagavome nė vienos vėgėlės, svėrusios daugiau nei kilogramas...

Sample Image
Foto: UbijcaSeldon
Sample Image
Foto: UbijcaSeldon
Sample Image
Foto: UbijcaSeldon
Sample Image
Foto: UbijcaSeldon
Sample Image
Foto: UbijcaSeldon
Sample Image
Foto: UbijcaSeldon

evil