Toks vaizdas, kad krizė buvo apėmusi ne tik Lietuvos ekonomiką, bet ir kibimą. Na, bent jau mano laimikių skaičius 2009-aisiais sumažėjo trigubai, nors žvejota buvo tiek pat, kiek ir ankstesniais metais. Kiekvieną kartą važiuodamas iš nenusisekusios žūklės (karpių, lydekų, vėgėlių ar kt.) vis kartodavau: „Na, jau kitą kartą tai atsigriebsiu“. Kartojau kartojau, kol galų gale baigėsi sezonas...

Taigi, kas mane pažįsta, žino, jog neesu didelis „virpinimo“ žūklės mėgėjas, todėl 2009 metų sausį sau ramiai sėdėjau ant pečiaus ir žiūrėjau filmus apie karpių žūklę ramiai laukdamas, kol ledas sukaustys Kuršių marias ir iki Preilos atplauks stintų būriai. Vasario 1-ąją noras užuosti agurkinę žuvelę paėmė viršų ir su Kalmaru stintaut išlėkėm į Asveją. Planas paprastas – generalinė repeticija prieš važiuojant ant Kuršmarių ledo. Dieną pasirinkom nuostabią – saulei pakilus spaudė „tik“ -19 C šaltukas. Kadangi abiems ežerinių stintelių žūklė buvo naujiena, šaltis negąsdino ir puolėm mirkyti savo avižėlių girliandas ant pirmos pasitaikiusios 30 metrų duobės. Kibimai prasidėjo iš karto – įleidi, jau trauk, vėl leidi – vėl trauk. Dirbom net sušilę! Vienu metu, matyt nuo šalčio, buvo sustreikavus mano beinercinė ritukė, tačiau azartas buvo tiks didelis, kad 30 metrų valo atkarpą traukiau rankomis mesdamas ant ledo.

Vasario 16-ąją, kaip jau kelis metus iš eilės keliais ekipažais pajudėjome link Preilos. Šį kartą mūsų, vilniečių, kauniečių, alytiškių ir elektrėniškių buvo tiek, kad vos sutilpome į du išnuomotus namus. Tai liūdino, nes per tris žūklės paras su kai kuriais kito namo gyventojais taip ir nepavyko susitikti net pasilabinti...
Stintos Preiloje tąsyk kibo prastai. Daug kas iš mūsų supanikavo ir jau antrą dieną išvažiavo žūklaut į Nidą. Likusieji ant Preilos ledo vadovavosi patarle „Styntininką kojos peni“ ir migravo ieškodami gulinčių ant dugno stintų būrių. Migravau ir aš, todėl per daug kibimu skųstis negalėjau. Būdami ant ledo neapsiėjome be nuotykių. Tiesa, žodis „nuotykis“ čia nelabai tinka, nes pasipasakoję savo istoriją keliems mokslininkams išgirdome pasveikinimą su „antru gimimu“. Aišku tą pačią istoriją pasakojant meškerės broliams iš daugelio lig šios išgirstu „Kiek išgėrėt?“.
O viskas buvo taip. Visą sekmadienį nuo jūros vėjas nešė juodus audros debesis. Tik vienas praplaukdavo, žiūrėk jau kitas kyla. Ir keisčiausia buvo tai, kad nė vienas iš tų debesų neprapliupo snigti. Pasak protingų žmonių, tie debesys labai smarkiai įelektrino atmosferą. Pirmadienį ryte, likus kelioms valandoms iki aušros su Eixo, Drageriu bei jo dviem jaunais kolegomis jau sėdėjome ant Preilos ledo. Oras buvo ramus, net atšilęs. Netikėtai pradėjo smarkiai snigti. Ramiai sau žvejojom, o kiek užmatėme mūsų pačių prožektorių apšviestame plote krito milžiniškos snaigės. Staiga pajutau keistą ūžimą. Nesuprasdamas iš kur jis sklinda, net kepurę nusiėmiau. Ūžimas dar labiau sustiprėjo. Ir garsas toks keistas, tarsi ausį prie aukštos įtampos transformatorinės pridėjęs klausytum. Nu va, - galvoju, - pergėriau vakar/užvakar... Tačiau iš vietų pašoko visi mano kolegos. Eixo, šaukdamas „Kas čia bl...“ stovėjo žiūrėdamas į savo žieminį spiningėlį, kuris kibirkščiavo kaip mokslinės fantastikos filme. Kibirkščiavo viskas: plaukai ant galvų, pirštai, meškerių metalinės dalys... Gal ir smagu – suvedi pirštų galiukus kad tarp jų liktų kelių centimetrų tarpas ir stebi tokius mėlynus žaibukus tarp jų. Nežinojom, ar čia panikuot, ar juoktis... Po kelių minučių baigėsi sniegas, baigėsi ir elektriniai pokštai aplink. Kaip jau minėjau, vėliau šią istoriją papasakojus mokslo vyrams sužinojom, jog mes papuolėme į labai įsielektrinusios atmosferos vietą, kuri dar buvo įaudrinta nuo vakarykščių audros debesų. Paprasčiau tariant pataikėme eketes išsigręžt ten, kur bet kurią sekundę galėjo susiformuoti žaibas!

Po vasario 16-osios stintų žūklės stojo tyla... Prasidėjęs lydekų sezonas nuvylė – per pavasarį ir vasaros pradžią nepavyko suvilioti nė vienos padoresnės lydekaitės – kaip užburti kibaliojo „peiliai“. Su karpiais dar prasčiau... Kaip ir kasmet kovo pradžioje atidarytas karpinis sezonas „Nemune“ pirmą kartą buvo tuščias... Atšilę ežerai irgi man buvo negailestingi – aplink visi gaudė karpius, tik aš vienas kiekvieną savaitgalį grįždavau nosį nukabinęs...

Tiek ežerų aplankyta, tiek jaukinta, gaudyta, o rezultatas iki vasaros vidurio vis tas pats – NULIS! Visose žūklėse Vienintelis mano darbas buvo laiku pakišti graibštą vienam ar kitam kolegai, tuo metu traukiančiam eilinį karpį, po to jį nufotografuot :)

Tiesa, eilinį kartą nesėkmingai begaudant karpius nedideliu braškiniu boiliuko susidomėjo rekordiniai, 2,2 ir 2,5 kg lynai! Tokius egzempliorius jau ir su karpiniu kotu traukdamas jaučiau malonumą.

Kaip ir visuomet, per Jonines, važiuojame žvejoti ūsorių. Tačiau šį kartą pasirenkame ne viešnagę pas Dzūkelį Nemune, o Neries aukštupį beveik prie Baltarusijos sienos. Kartu su Eixo ir Kalmaru apsikrovę meškerėmis, palapinėmis ir kita manta braižomės po Neries pakrantės šabakštynus ieškodami tinkamos žūklei vietos. Duodu sau žodį – daugiau niekada nevažiuosiu į upę žvejot prieš tai iš anksto nesusiradęs vietos. Kol surandame, kol įsikuriame, kol meškeres užsimetame, pradeda temti. Vieta perspektyvi – akmenuotas dugnas, nemaža srovė. Ir pagrindinis gerą lemiantis ženklas – keli ūsorių šuoliai upės viduryje. Deja, iki pusiaunakčio prasėdime tuščiai. Staiga mano meškerė, užmesta į patį Neries vidurį, imas karštligiškai purtytis. Pakertu ir jaučiu nemenką spardymąsi. Net neabejoju, kad tai ūsorius. Tačiau žuvis, iškilus į paviršių ir tamsoje pliaukštelėjus uodega pasileidžia pasroviui. Prisimenu viską, ką apie ūsorius yra pasakojęs Dzūkeliz. Tikrai žinau, kad jis sakė, jog užkibęs ūsas beveik visada puola bėgti prieš srovę. O čia beprotiška jėga, tempianti pasroviui ir prašanti vis daugiau valo. Kliūdamas už kolegų meškerių puolu iš paskos. Neatsilieka ir Kalmaras, iš paskos lėkdamas su graibštu. Deja, graibšto neprisireikia – upės vingyje žuvis nutrūksta... Na va, 2009-ųjų metų nekibos prakeiksmas tęsiasi... Jau vėliau, pašnekėję su vietiniais žvejais sužinojome, jog toje vietoje pasitaiko nemažų karpių. Gal čia būtent jis man buvo užkibęs ir puolė bėgti pasroviui?

Pačiame vasaros viduryje šventėme Eixo gimtadienį. Kadangi ir Eixo, ir jo gimtadienio svečiai sirgo sunkia karpyzmo ligos forma, torto pjaustymas ir viskio gurkšnojimas vyko ne kur kitur, o prie ežero su meškerėmis. Būten tada, galų gale, po daugybės mėnesių laukimo išgirdau išganingąjį „Pyyyyp“. Deja, taip skubėjau tą karpį ištrauk, kad jis neatleido mano karštakošiškumo ir nutrūko taip ir nepamačius jo dydžio... Na va, vėl NULIS, o aš jau tikėjausi... Vėl užmečiau meškerę į tą pačią vietą. Tiesa, jos net mest nereikia – gaudėme prie pat kranto, kur masalą galima buvo tiesiog nubristi ir padėti ant dugno. Praėjus valandai kibimas vėl ant tos pačios meškerės! Šį kartą traukiu žymiai atsargiau – neduok Dieve iš šitas nutruks. Galų gale karpis krante gražuolis 11,5 kg bežvynis!

O Eixo gi savo gimtadienį fiestą vainikuoja dar geresniu laimikiu – išplaukęs su valtele „iškvaksi“ pirmą gyvenime šamą!

Po poros savaičių vėl grįžtu į tą pačią vietą, kur pagavau savo pirmąjį šių metų karpį. Nusiteikęs kovingai – žvejosiu tris paras. Turiu ir rimtą užduotį – išbandyti naujus, dar serijiniu būdų negaminamus, gero mūsų draugo Deepex‘o boilius. Boiliai dirba puikiai, o štai žvejys – ne... Trys karpiai užkimbą per pirmas dvi paras, tačiau visi trys nutrūksta. Keikiuosi jau nebe tyliai. Tačiau paskutinė para pradžiugina: karpiai šokinėja, rausia virš mano masalų, gražu pažiūrėti. Pavyksta ištraukti keturis 7-11 kg paršukus! Jaučiu, kad po truputį reabilituojuosi po prastos sezono pradžios! Kadangi žvejoju vienas, sunkiausias darbas yra ne karpį į graibštą įsitempt, o po to su juo nusifotografuot...


Rugpjūčio viduryje, kaip kasmet, Ginučiuose bandau pagauti karšių. Kas dalyvavę Ginučiu meet‘uose, žino, kad turiu stebuklingą vietelę, kur karšius su plūdine meškere traukdavau vieną po kito. Deja, ir čia krizė – per kelias žūkles pavyksta suvilioti vieną kilograminį karšioką...

Galų gale ateina lauktoji rugpjūčio pabaiga. Paskutinėmis vasaros dienomis „atsidaro“ vienas perspektyviausias mūsų karpinis ežeras. Niekas nežino, kur karpiai būna ištisą vasarą, tačiau rudeniop jie visada susirenka dviejuose ežero galuose, kur mūsų kompaniją jų ir laukia. Kaip ir reikėjo tikėtis, tame ežere praleidžiu visą rudenį iki šalnų. Kimba, neblogai, tačiau liūdina žinojimas, jog nėra rekordinių egzempliorių – visi pagautieji karpiokai 9-12 kg. Bet ir tokie „buratinai“ kimba puikiai – buvo rytų, kai kas valandą po karpį užkibdavo!

Deja, labai nepasiseka, kai į šį ežerą sezono uždarymui pasikviečiu Eixo. Tą naktį jau spaudė kelių laipsnių minusiukas, o kibimo per dieną nesulaukėm. Sutemus šiek tiek pavakarojome prie laužo ir sulindome į savo palapines – gal rytas kokį išganingą signalizatoriaus pypimą atneš. Bet ryto laukt neprireikė – mano signalizatorius pradėjo pypt apie antrą nakties. Pradžioj vienas, po to ir antras, ir trečias... Prie maniškių prisijungė ir Eixo Delkim‘ų komplektas. Iš palapinės ropštėmės aidint visai pakrantei – rėkė visi 6 signalizatoriai. Pasirodo, kažkokie murziai vidury nakties su valtimi ir prikabintu kabliu nusprendė brakonierių tinklus patikrinti. Tyliai plaukė sau pakrantė laukdami, kol kablys užkabins tinklą. Ir užkabino – visus 6 mūsų valus! Vyrukai valtyje išsigando ne juokais – kaimo girtuoklėliai nelabai suprato, kokia čia signalizacija įsijungė tamsoje ant kranto ir puolė irkluot toliau nuo mūsų. Kuo jie garsiau irkluoja, tuo labiau mums valą iš ričių vynioja, tuo garsiau mes ant kranto keikiamės ir jiems grasiname. Galų gale, atitolę nuo kranto, jie nupjausto mūsų valus ir nuirkluoja tolyn. Sistemėlės prarastos, žūklė sugadinta... Štai toks nevykęs sezono uždarymas... Tyliai sau nusprendžiu, kad šiemet dar tikrai grįšiu su karpine įranga prie ežero, kad uždaryčiau sezoną kaip pridera – ramiai!

Spalį ir lapkričio pradžioje bandau spiningauti. Tuščiai, tuščiai, tuščiai… Net peiliai nekimba. Prisimindamas duotą žodį dar grįžti prie karpizmo nutaikau gražesnį ir šiltesnį lapkričio antros pusės savaitgalį vėl važiuoju karpiaut. Tik šį kartą be nakvynės – vanduo jau gerokai atšalęs, karpis, jei ir judės, tai dieną, saulutei pašildžius vandens paviršių. Švintant užsimetu meškeres. Suvokiu, kad šansų mažai – vandens temperatūra tik 5 laipsniai... Pasėdėjus kelias valandas kėdėje ant kranto pasidaro šalta. Imu spiningą ir einu pakrante mėtydamas guminuką. Velniai nematė – turiu kišenėj peidžerį, išgirsiu, jei kibimas bus. Taip bespiningaudamas nepajuntu, kaip nukeliauju iki ežero galo. Paėmęs azartas – jau dvi kilogramines lydekaites pagavau. Jei ne karpinio, tai lydekinio sezono uždarymą tikrai padariau! Susivokiu, kad nuo meškerių esu tokiu atstumu, kad peidžerio jau nepasieks signalizatorių radijo signalas ir nusprendžiu grįžti. Ko gero, nereikia pasakoti, kas įvyksta, kai įeinu į peidžerio signalo zoną. Jis ima pypti. Bėgu link meškerių numetęs spiningą į krūmus, bandydamas atspėti, kiek laiko karpis jau vyniojo valą, kol aš jį išgirdau. Aišku nespėju – matyt rudeninio karpio kibimas buvo atsargus, kablys netvirtai įsisegęs buvo, todėl kol atbėgau žuvis nustojo vynioti ritę ir išsipurtė kablį... Bet nenuliūstu nė kiek – vienu važiavimu puikiai uždarau du sezonus ir karpizmą, ir lydekizmą! Dabar ramia sąžine galėsiu imtis vėgėlių.

Ir imuosi vėgėlių. Tik va vėgėlės nenori „jamtis“ :) Per kelis sezonus atrastose perspektyviose Neries ties Vilniumi vietose nepagaunu nė vienos vėgėlikės. Vėl pradeda veikti ta pati taisyklė – visiems kimba, tik man ne. Pradedu planuotis ir ruoštis į Nemuno žemupį vėgėliaut – daug bičiulių žvejoja, visi pagauna. Gal ir man Nemune nustos galioti tas keistasis nekibimo prakeiksmas.

Deja, visus pasiruošimo planus sutrukdo geras oras, kurio su Drageriu laukėme tris savaites. Paklausite kaip žūklės planams gali sutrukdyti geras oras? Gali, jei geram orui buvo numatyta kita žūklė – nuo Baltijos jūros kranto. Patys negalime patikėti, kaip mums pasiseka – savaitgaliui žada nestiprų rytų vėją ir švelnų orą! Puikus laikas sėdėti pliaže. Čiumpam Eixo ir trise lekiame į Baltijos pakrantę. Švintant bėgiojame Karklės kopomis bandydami įžiūrėti kokią nors duobelę. Matomumas puikus – jūra rami kaip koks ežeras. Kaip tikri karpistai, su Eixo pasirenkame toliau nuo kranto esančias duobes. Ką čia mums reiškia numesti 100 metrų? Vieni juokai! Drageris su lengvomis dugninėmis įsikuria ten, kur iki duobės nėra net 50 metrų ir dar tarsi šaipydamasis iš mūsų vieną meškerę užsimeta 20 metrų nuo kranto. Mes su Eixo kikename – diletantas, nežino, kad kuo toliau mesi, tuo plekšnių daugiau.

Mūsų kikenimai baigiasi vidudienį, kai Drageris jau pagavęs gal 20 plekšnių, o mes su Eixo nė kibimo nematę! Keičiam vietą ir taktiką – ir mes mesime gerokai arčiau. Taktikos pakeitimas pasiteisino – jau po truputį skaičiumi vejamės Dragerį. Netikėtai atkreipiame dėmesį į visų pamirštą meškerėlę, kurią Drageris užmetė prie pat kranto. Toks vaizdas, kad ją kažkas tuoj įtrauks į jūrą! Kažką pakirtęs Drageris garsiai svarsto, kokia čia žuvis galėtų būti. Kai pamatom, aiktelim visi trys – ant porcijos užkibo kokių 800 gramų lašiša! Drageris juokiasi, mes su Eixo aišku irgi džiaugiamės kolegos sėkme, bet… Puolame kuo greičiau vytis Dragerį – permetinėjame meškeres skirtingais atstumais, keičiame masalus. Staiga Drageris vėl kažką pakerta. Tikrai ne plekšnė spardosi aname gale. Šį kartą Dragerio masalu susigundo nedidelį menkė. Drageris devintame danguj, mes su Eixo nuleidę galvas pėdiname prie savo meškerių – nušluostė mums kolega nosis... Sutemus pradeda kibti didesnės plekšnės, tik jau ne ant porcijų, o krevečių. Dirbame visi trys. Labai nudžiungame, kai mūsų aplankyti susirenka Klaipėdos Žvejokliai: Akiniai, Linija, Virginija, TIX ir Coyotas. Smagu matyti senus draugus! Apie 22 val. pasitariame, jog užteks žvejot, nors kibimas dar nesiliovė. Laikas keliaut atgal. Prieš pat suvyniojant meškeres ir man nusišypso laimė – užkimba menkė. Oho kaip smagiai ją buvo traukt net su kietu karpiniu kotu!

Na ir paskutinė šių metų žūklė, kaip visada, buvo organizuojama su Saugiu. Tokia jau mums abiems laimė išpuolė – gimti tarpušventyje... Todėl kaip ir kasmet iš karto po Kalėdų sukvietėme savo meškerės bičiulius į šventinę žūklę. Jau antrus metus iš eilės susirinkome Ginučiuose ant ledo kepti šašlyko. Viskas buvo tiesiog puiku – malkos grilyje kūrenasi, vėliavėlės šaudo, skrituliai virsta, lydekos kimba. Iš visų žvejojusiųjų lydekinius kibimus turėjo visi. Ir pagavo visi, išskyrus... Turbūt klausti nereikia, kas nepagavo, nes ir taip aišku – aš... Eilinį kartą 2009-ųjų metų prakeiksmas...

Šiandien jau sausio 1-oji. Vėlyvas vakaras, dedu tašką ir ruošiuosi pirmai 2010 metų žūklei. Tikiuosi, kad visi mano nekibimai liko 2009-uose ir jau rytoj kai dėsiu !!!!

evil