Jurgis Gudauskas [evil]
Dažniausiai karpininkas

Jei beveik visą atviro vandens sezoną aukoju laukiniams karpiams, kuriuos pagavęs leidžiu atgal, tai žiemą kraustausi iš proto dėl pačių mažiausių mūsų vandenų žuvyčių – stintelių, žūklės ir kulinarinių jų savybių ;) Nežinau kodėl į tokius kraštutinumus puolu, tačiau žiemą man neįdomu nei karšiai, nei kuojos, nei ešeriai – tik leiskit iš 30 metrų gelmės ištraukti keliasdešimt gramų sveriančią agurkinę žuvelę!

Šeštadienį išsiruošėme į pirmąją šį sezoną ežerinių stintelių žūklę. Nors anksčiau daug metų buvau etatinis Asvejos ežero stintautojas, po pernai metų prasto kibimo jį iškeičiau į ežerus, esančius Ignalinos pusėje.

Oras išpuolė toks, koks reikia – prasidėjo atlydys, bus ir sniego, ir vėjas vakarop pakils. Esu pastebėjęs, kad būtent tokiu oru stintelės aktyvesnės. O jei šąla ir šviečia saulė – prasideda loterija „kibs-nekibs“.

Iki ežero, kur šiemet atidarinėsime sezoną, 100 kilometrų, todėl į mašiną sėdame kelios valandos prieš aušrą, ir iš to didelio noro žvejot ant kranto atsiduriame dar visiškoje tamsoje :) Stovime kaip durneliai viduryje ežero – galvalempės ir prožektoriai namie, nes sistemėlių prisirišti negalime. Na, bet geriau anksčiau, nei vėliau atvažiuoti – kiek tos viduržiemio dienos, tik išsigręši eketę, o jau temsta... Išaiškėja dar viena klaida – mūsų ekipažas nepasiėmė echoloto. Kitas ekipažas, vykęs kartu, galvojo, kad pasiimsime mes, todėl irgi neėmė... Reiškia žvejosime kaip normalūs žvejai – teks dirbti nuolat kaitaliojant sistemėlių gylius, o ne vėpsant į echoloto ekraną.

Jau pirmos žvejybos minutės parodė, kad tamsoje eketes išsigręžėm ten, kur reikia – pirkųjų įleistų meškerėlių sargeliai pradėjo lankstytis nuo agresyvių žuveliokų kibimo. Reiškia, galima gręžti eketes antrosioms meškerėlės, o tiems, kurie atvažiavo su palapinėmis, statytis savo būstą.

Prašvitus ežere pradėjo rinktis kiti stintelių žvejai.  Ir, kaip taisyklė, visi pradėjo burtis aplink mūsų, anksčiau atvažiavusių, būrelį – toks jau tas bandos instinktas. Po valandos mūsų buvo jau gal 20 žvejų ir stovėjo 4 palapinės bei vienas „socialinis būstas“ iš lentų ir polietileno. Puiki vietinių idėja – susikalei pašiūrę ant ledo visam poledinės žūklės sezonui ir gali sėdėti bet kokiu oru ;)

Nors kaip karpininkas, esu pratęs prie didelio komforto poreikio žūklėse, kai į žvejybą vežamės net kelias palapines (miegamasis ir valgomasis), kėdes, lovas, virykles ir indus, stintų žūklėje palapinių vengiu ir ne visada suprantu tuos, kurie kubus (žiemines palapines) statosi net tuo atveju, jei oro sąlygos yra švelnios. Juk į žūklę važiuojame ne tik žuvies palupti, tačiau ir gamtoje pabūti... O jei užsidarai tarp 4 geltonų, baltų ar mėlynų kubo sienų, koks čia gamtos pojūtis? Aišku, jei lyja ar sninga ir pučia stiprus vėjas, be palapinės stintaujant neapsieisi, tačiau net ir tuomet aš mieliau renkuosi karpinę užuovėją, kuri tik galvą ir nugarą apsaugo nuo gamtos išdaigų, o priešais save turiu atvirą erdvę. Todėl ir šį kartą sedėjome po atviru dangumi, iš visų pusių apstatyti įvairiausių namukų :)

Jau antri metai stintavimui naudoju ilgus 1,30 m St Croix vertikalaus džigavimo spiningėlius. Jie parduodami kartu su sargeliais, tačiau net ir be jų meškerėlės jautrumo užtektų, kad kibimas puikiai matytųsi. Ant ričių – tik pintas valas. Vietoj žieminių stovelių meškerėlėms pasidėti naudoju nedidelius kibiriukus – patogu ir meškerėlę greit numesti, ir žuvį padėti.



Sistemėlių esu susirišęs įvairiausių – su plikais kabliukais, su milimetrinėmis šviiečiančiomis, su didesnėmis įvairiaspalvėmis irgi šviečiančiomis avižėlėmis. Ant kiekvienos sistemėlės – tik vieno tipo kabliukai ar avižėlės. Dar viena sistemėlė, kuri į vandenį visą laiką keliauja pirmoji – visų mano išvardintų variantų mišinys. Leidi ją pirmiausia ir stebi, ant kurios formos avižėlės ar kabliuko stintos noriau kimba. Būna dienų, kaip „dirba“ tik viena konkreti avižėlė, tuomet traukiu iš pavadėlinės visą sistemėlę su ta rūšimi ir rišu prie valo.

Taip nutiko ir šį kartą. Ryte dirbo tik stambios fosforinės avižėlės. Nei pliki kabliukai, nei mažesni šviečiantys lašiukai nerodė jokio rezultato. Įdienojus, staiga pradėjo dirbti ir maži fosforiniai lašiukai, o po pietų vėl tik didelės. Dar kartą įsitikinau, kad reikia nepatingėti namie pasiraišioti įvairių avižėlių sistemų ir patogiai jas susidėti į pavadėlinę, kad lengvai ir patogiai būtų galima pasikeisti.

Stintos daugiau mažiau kibo visą dieną – gal tik tarp 12-13 val. kibimas buvo apstojęs, o po to – vėl suaktyvėjo. Iki popietės stinteles gaudėme „trečdalyje“ vandens nuo dugno, popiet jos sukilo į vidurį vandens.

Grįžęs namo perskaičiuoju savo laimikį – nors nuo ledo nusiėmėme dar prieš sutemstant, kai buvo prasidėjęs pats „šniokštimas“, pavyko sukrapštyti 125 stinteles. Kadangi tekstą rašau jau po alkanų svečių viešnagės, galiu detalizuoti statistiką – gavosi 5 pilnos keptuvės :)

Smagi ta stintelių žūklė! Šiemet tikrai dar važiuosiu ne kartą, jei tik motulė gamta leis. Mažiausiai viena žvejyba būtinai bus naktinė: Dusioje arba Antalieptės mariose. Žvejyba aklinoje tamsoje, kažkur viduryje didelės balos – nerealus žavesys ir nuotykis!