Jurgis Gudauskas [evil]
Dažniausiai karpininkas

2018-09-29

Kiekvieną žiemą, kaip ir pridera tikram karpininkui, rezgu planus apie būsimą karpių žūklės sezoną: kokiais įrankiais papildyti arsenalą, kokius jaukus ir masalus naudoti ir, svarbiausia, kokius ežerus pasirinkti. Paskutinė užduotis tarsi turėtų būti pati smagiausia ir maloniausia: sėdi prie žemėlapio ar skaitinėji savo užrašus, kas ir kada yra užsiminęs apie karpius viename ar kitame laukiniame ežere arba kada pats ten esi žuvį pagavęs. Tada susidarai sąrašą:
- pavasarį, kol vanduo šaltas, gerai pažįstami seklūs ežerai A ir B;
- sušilus vandeniui, tačiau dar iki neršto bei šiek tiek po jo - ežeras C, kuris visuomet tokiu metų laiku duoda geriausią rezultatą;
- na, o po to, visą vasarą ir gal net rudenį – nauji, dar nelankyti ežerai D, E, F, G, H, kur tikrai tikrai plaukioja mano naujas asmeninis rekordas.

Deja, taip atrodo tik mano teorinis pasiruošimas sezonui. Jei su A, B ir C ežerais dar planą įvykdai, toliau darosi vis sunkiau. Tai bičiulis pasikvietė pažvejoti prie savo ežero Ž, tai pats imi ir „užsisėdi“ nuolatos jaukinamoje ir kibioje, tačiau iki gyvo kaulo įgrisusioje C ežero pakrantėje.

Taip atsitiko ir šiemet. Nors žiemą užsibrėžti planai nebuvo itin ambicingi: be įprasto maršruto dar norėjau „atidaryti“ tris naujus ežerus iš savo sąsiuvinio. Ir jau nuo pavasario pradėjau strigti, nes užsisėdėjau prie savo A, B ir C ežerų. Užsisėdėjau ne todėl, kad gerai kibo, o todėl, kad ten kibo prastai. O tai reiškia, kad daugiau iššūkių ir mažiau rutinos, į kurią net ir karpininkas gali įpulti, kai kimba per dažnai.

Taigi, prie pirmo savo naujojo ežero 2018-ųjų metų sezone atsidūriau tik apie Jonines. Ir užsėdau ten geriems dviems mėnesiams. Nesupraskite manęs tiesiogiai – ant kranto 60 dienų negyvenau, tačiau (tikiuosi žmona neskaito mano straipsnių) kas dieną kėliausi ir guliau su mintimis, kaip perprasti tą nedidelį, gilų ir labai skaidrų ežerą miškų glūdumoje su įspūdingais jo gyventojais. Buvo visko – ir tuščių žvejybų, ir nutrūkusių valų ir, aišku, beprotiškai gražių laimikių!

Prasidėjus rudeniui supratau, kad vėl užsižaidžiau, o dar du ežerai iš mano sąsiuvinio taip ir liks „neatidaryti“. Juolab kad artėjo dviejų savaičių atostogos, kurių metu ketinau išvykti iš Lietuvos.

Jau sėdėdamas lėktuve pakeliui iš atostogų daviau sau žodį trūks plyš abiejuose ežeruose pažvejoti dar šiemet. Juk ten tikrai turi plaukioti mano asmeniniai rekordai!

Bet iškart po atostogų užpuolė darbai. Užpuolė taip, kad pirmiausia griuvo planas pasiplaukioti valtele su echolotu savaitgalį ir patyrinėti bent vieno iš naujųjų ežerų reljefą. Na o trečiadienį dėl tų prakeiktų darbų bagažinėje taip ir liko gulėti markerinis kotas ir jaukai, kurie buvo skirti išankstiniam pajaukinimui. Na ir tegul, važiuosiu žvejoti iš anksto nejaukinęs, o o ežero reljefą bandysiu tyrinėti žvejybos metu!

Atspėkit, ar nesugriuvo iš šis planas? Beveik... Nors penktadienį į darbą atvažiavau jau susikrovęs į automobilį visą karpinę mantą, iš biuro išvažiavau tik apie 18 valandą, t.y. likus vienai valandai iki sutemų. Sėdžiu užvestoje mašinoje ir turiu dvi alternatyvas: važiuoti į vieną iš savo gerai žinomų ABC ežerų, kur net užsimerkęs žinočiau, kur pajaukinti bei užmesti arba nekeisti avantiūriško plano ir važiuoti prie naujos balos. Ir galų gale nuvažiuoju namo. Ne ne, dėl žvejybos nepersigalvojau. Kadangi iki naujo ežero gera valanda kelio, šviesoje nei su valtimi paplaukioti, nei su markeriu pamojuoti tikrai nespėsiu. Todėl kam skubėt? Grįžtu namo ir su nustebusia žmona sėdu vakarienės. Iš šono turbūt durnai atrodo: išsiruošė vyras žvejot visam savaitgaliui ir grįžo po darbo namo. Va sėdi, valgo, ir tvirtina, kad tuoj, tamsoj, žvejot važiuos.

Bet grįžau aš ne tik pavakarieniaut. Pasikeitus planams man žvejyboje reiks dviejų įrenginių, kuriuos ir atvažiavau pasiimti: ryškaus ir didelio žibinto, kuri naudoju vėgėlių žūklėje ir dar neišpakuoto Deeper echoloto, kurį prieš mėnesį nusipirkau artėjančiam polediniam seliavų žūklės sezonui.

21:00 pasiekiu naujojo ežero pakrantę. Čia jau apsižiūrėti esu buvęs pernai, todėl net ir tamsoje žinau, kad palapinei vieta yra, o medžių šakos netrukdys užmesti meškerių.

Iki 23:00, pasišviesdamas galvalempe ir žibintu pasistatau stovą, pasiruošiu meškeres, susiinstaliuoju Deeper programėlę į savo telefoną ir net kažkiek pramokstu tos keisti echoloto nustatymus. Echoloto burbulas jau pririštas prie markerinio koto, išjungiu visas šviesas ir net telefoną kišu į kišenę bei pratinu akis prie tamsos. Aha, bent čia viskas pagal planą: dangus giedras ir šviesos užtenka, kad matyčiau medžių viršūnes kitame krante. Reiškia, susiradęs tinkamus gylio perkritimus su echolotu turėsiu ne tik tikslų atstumą nuo kranto, bet ir kryptį. Jau pora metimų su Deeperiu leidžia suprasti, 70 m atstumu nuo kranto yra gražus šlaitukas į 5-6 metrus.  Dar du metimai labiau į šoną ir pamatau, kad šlaitas užsisukinėja ir tolsta iki 80 metrų. Tai reiškia, kad visas tris meškeres reiks mesti skirtingais atstumais: nors Deeperis paviršiuje dar rodo 14 laipsnių šilumos, nenoriu gaudyti sekliai, todėl meškeres guldysiu šlaituko apačioje.

Kad būtų greičiau, nusprendžiu atstumus matuoti ne markeriniu kotu ir Deeperiu, o iš karto su meškerėm. Imu pirmą kotą, su karabinu vietoj pavadėlio segu Deeperį ir metu į nusižiūrėtą medį. Užbėgdamas už akių patarsiu tiems, kurie bandys Depeerį naudoti taip, kaip aš: nesekite jo vietoj švino. Kad ir kaip smarkiai ant „leadclipo“ gumytė būtų užmauta, rizika išlieka, kad ji nuslinks ir echolotas liks plūduriuoti kažkur vandenyje.

Metimas, šlaituko vaizdas ekrane, valo fiksavimas ant klipso, esančio ant ritės būgnelio. Ir taip su visais trimis kotais. 24:00 ir aš žvejybai pasiruošęs. Dilema – o kaip jaukinti? Aišku, tą patį atstumų triuką galima vėl atlikti su spod kotu ir Deeperiu. Bet ežeras laukinis, prie triukšmo nėra pratęs ir nežinia, ar verta čia pradėti triukšmauti tamsoje. Juolab kad kažkur netoliese jau girdėjau ausiai malonų pliaukštelėjimą.

Na, jei netoliese girdėjau didelę žuvį (kad tai galėjo būti bebras, karpininko smegenys patikėti negali), jai reikia tik subtilaus signalo, kad čia yra maisto. Kai pagalvoju dabar, tai subtilumu mano sugalvotas planas tikrai nepasižymėjo. Nenorėdamas triukšmauti nusprendžiau bent šią naktį žvejoti tik su PVA kojinėmis ir daugiau jauko nepilti. Kadangi buvau pasiruošęs jaukinti kukurūzais ir kanapėmis, kurių į PVA kojinę nesukiši, smulkinu BH Clam boilius. Ką čia dar įdėjus ar įpylus? Kadangi ant nosies sezono pabaiga, visos peletės, atraktoriai ir skysčiai išbaigti. Likęs tik CCMoore Pacific Tuna atraktoriaus pusbutelis. Atsidarau, pauostau – kvapelis tikrai „signalinis“. Puikiai suprantu, kad boiliai nelabai dera su skysčiu, tačiau šitai nenusisekusiai žvejybai tiks! Dar 15 minučių ir visi trys kotai su PVA kojinėmis suguldyti „klipsuotais“ atstumais nusižiūrėtų medžių viršūnių kryptimi.

Nežinau kelinta valanda buvo, kai pasistačiau palapinę ir išsilankstęs gultą smigau miegmaišyje. Taip pat nelabai pasakysiu, kelintą valandą netolygus peidžerio rėkimas mane prižadino. Bet buvo dar tamsu. Negalėdamas patikėti savo ausimis ir akimis lėtai nuėjau prie meškerių. Negali būt, kad karpis, gal karšis koks ar ką. Tačiau tik pamatęs, kiek ant ritės likę valo supratau, kad peidžeris ilgokai negalėjo manęs pažadinti ir karpis „pasiėmė“ dar gerus 70 metrų valo.
Vienas sau krizendamas traukiu karpį. Dar gerai nejaučiu jo dydžio, nes žuvis gana toli, tačiau esu tikras, kad šitame ežere mažų egzempliorių tiesiog nėra, todėl žuvis tikrai bus verta nuotraukos. O krizenu todėl, kad karpis užkibo ant meškerės, kur ant plauko uždėjau Richworth braškinį boilį. Neblogas derinukas: Clam+Tuna+Strawberry!

Karpį į graibštą įvairuoju net nedegdamas galvalempės. Dar neprašvito, tačiau giedro dangaus šviesos užteko į graibštą įvairuoti sportišką žvynių. Karpis ne rekordinis, todėl net netraukiu svėrimo ir laikymo maišo, o pasveriu tiesiog su matu – 19 kg. Šlapias matas sveria 3-4 kilogramus, todėl mano laimikis bus 15-16 kilogramų. Iš tikrųjų svoris nelabai ir svarbu. Svarbiau, kad suspėjau dar šiemet!

Pakilusią saulę pasitinku jau supakavęs visą karpinę mantą į mašiną. Paskutinis veiksmas – nusifotografuoti su karpiu ir paleisti jį atgal į ežerą. Užsivedu automobilį ir navigaciją kreipiu į antrąjį ežerą iš savo sąrašo. Žinau kad darau nesąmonę, ir turėčiau likti čia iki sekmadienio, tačiau, kaip ši naktis parodė, kartais tos nesąmonės labai pasiteisina...

p.s. neverta šifruoti, kokie karpiniai ežerai slepiasi po „A“, „B“, „C“ ir t.t. Tai tikrai ne pirmosios jų pavadinimo raidės, o tiesiog... raidės ;)