Kasdien vis aukščiau pakylanti saulė ir ilgėjančios dienos mums primena apie žiemos pabaigą ir artėjantį pavasarį. Juk vasaris – paskutinis žiemos mėnuo. Tiesa, kalendorinis. Vieniems žvejams jau rūpi atvirasis žūklės būdas, kitiems gi, dar norisi jausti ledą po kojomis. Tiek vieni, tiek kiti, priklausomai nuo gamtos užgaidų, vasario mėnesį gali džiaugtis visais žūklės teikiamais malonumais.

Nors ežeruose ledas vasarį dažniausiai būna dar tvirtas, saulutei pašildžius kalnuotas vietoves, upeliai gali jau virsti šniokščiančiais pilnais gyvybės upokšniais. Jie traukia taurių žuvų mėgėjus. Didžiosiose upėse taip pat jau būna jaučiamas sujudimas. Po žiemos poilsio žuvys ima būriuotis nerštui.
1998 – 1999 metais vasarį Neryje kibo beveik visa balta žuvis. Tiesiog reikėdavo rasti tinkamą užutekį, ir kuojos, šapalai ar strepečiai džiugindavo akį ir sielą. Visais kitais metais vasario mėnesį dar ropščiausi ant ledo, kur tik galima buvo tai daryti saugiai. Tik pastaraisiais metais sutrumpinus lydekų žūklę nuo ledo gyva žuvele, atėmė ir malonumą išvysti “šaudančias” vėliavėles. Taigi, ateityje atėjus vasariui teks padžiauti lydekinius įrankius iki kito žiemos sezono.

Kas kimba vasarį mes puikiai visi žinom. Tad baigiantis žiemai vienuose ežeruose geriau imdavo kibti kuojos, karšiukai, kituose atvirkščiai – pajudėdavo ešeriai.

Nors vasaris laikomas kiek prastesniu žvejybos mėnesiu, aš drįsčiau su tuo nesutikti. Vartant dienoraštį darau išvadą, kad gilią žiemą jos gal kiek įnoringesnės ir ne tokios aktyvios. Tačiau jei tik žiema “lengvesnė”, žuvis kimba puikiai ir visą vasarį.

Drageris