Vienas pažįstamas žvejas mėgėjas, tyrinėjantis mūsų krašto istoriją, archyvuose rado oficialų Utenos miesto burmistro raštą, parašytą 1926 metais, kuriame jis reiškia susirūpinimą tragišku žuvų bei miško gyvūnų mažėjimu, kurį nulemia didėjantis žvejų mėgėjų bei medžiotojų kiekis bei jų nesaikingumas...

Praėjo 78 metai ir man toks „pareiškimas“ sukelia šypseną. Juokinga, bet ne todėl, kad aukštam pareigūnui tai kėlė rūpestį. Juokinga tai, kad mums, žvejojantiems šiame tūkstantmetyje atrodo, jog XX a. pirmoje pusėje šalies vandenyse žuvies tiek knibždėjo, jog jos tikrai nereikėjo saugoti. Visai neseniai bespiningaudami su savo bičiuliu (tąsyk nieko nepagavom) svaičiojom, jog daug atiduotume, kad galėtume bent sykį sugrįžti atgal laiku kokius 30 metų ir ten pažūklauti. Juk tarsi pypliai pasakų, iki šiol išsižioję klausom savo tėvų ar vyresnių kolegų prisiminimų apie „tuos nesenus laikus“, kai pusdienio žvejyboje sugaudavo 20-30 „imamų“ lydekų, kai 3-4 kilogramų karšis buvo ne „konkursinis“ egzempliorius, o žūklės standartas, kai kiekviename nupiepusiame upeliūkštyje buvo apstu stambių upėtakių ar kiršlių. O kas šiais laikais? Kokie laimikiai ir kiek jų šias laikais, patys puikiai žinom... Aišku, galima pradėti kaltinti tuos pačius tėvus, senelius ar kitus „anų laikų“ žvejus, kad išsėmė žuvį, mums palikdami tik varganus trupinėlius. Bet pamirškim – kas buvo, tas buvo ir to nesugrąžinsim. Be to, juk daug ką galima kaltinti: brakonierius, pramonininkus teršėjus ar valstybės vyrus. Bet brakonierių neperauklėsim, vandenų tarša dėl augančios pramonės tik didės, o valdininkai „kvailą kažkieno poreikį pagauti žuvelioką“ laiko visiškai nepirmaeiliu, ir net ne „tūkstantaeiliu“ reikalu. Mes, žvejai, atsidūrėme tokioje situacijoje, kurią mūsų kaimynai iš rytų vadina skambiu žodžiu „тупик“... Visgi grįšiu prie kaltinimų. Dar dėl tokios „nežuvingos“ situacijos kalta mada, tradicijos bei noras pasididžiuoti pagautu laimikiu prieš kitus... Visus tris šiuos dalykus galima pavadinti klaidingu žvejų mėgėjų požiūriu į savo pomėgį. Nesumažinsime teršalų, neįkalinsime visų brakonierių, tačiau savo pačių požiūrį galime ir privalome pakeisti. Dabar mūsų šalyje kaip tik įsivažiavusi sveikintina akcija „Žvejai Lietuvai“. Puikūs ir daug žadantys jos organizatorių norai, tačiau aš į tai žiūriu šiek tiek pesimistiškai... Šiemet man ir keliems bičiuliams buvo šovusi mintis dvivasariais karpiukais tiesiog imti ir įžuvinti ežerą, kuriame pastoviai žvejojame karpius. Nesvarbu, kad ežeras valstybinis, nesvarbu kad karpiukams užaugti iki „verto priešininko“ prireiks ne dešimties metų. Mūsų gražius planus atvėsino žmogus, jau susidūręs su tokiais dalykais: „Pirmiausia dar žioplus ir neatsargius karpiukus pradės gaudyti vietiniai, po to gandas paplis ir sulėks viso rajono žvejai. Taip per porą sezonų jūsų „geri norai“ bus iškepti bei suvalgyti“. Duok Dieve, kad tokie liūdni nebūtų minėtos akcijos rezultatai... O rezultatai būtent ir priklausys nuo žvejų požiūrio. Kalbu apie pagautos žuvies paleidimą. Gal kažkam tai nepasirodys dideliu indėliu į žuvų populiacijos didinimą, tačiau pasistengsiu įrodyti, kad visgi rezultatas būtų tikrai teigiamas. Kažkodėl visiems atrodo, kad tik mažą pagautą žuvį galima paleisti, nes bus šansų ją pagauti po kelerių metų jau paaugusią. Tačiau paskaičiuokim kitaip: kiek esate šiemet paėmę lydekų, kurių svoris virš kilogramo? Jei aktyviai šį sezoną spiningavote, galiu drąsiai teigti, jog iš Jūsų visų pagautų lydekų ikrų kitą pavasarį būtų išsivystę tiek lydekaičių, kad jokia akcija savo įžuvinimo apimtimis tam neprilygtų! O jei susumuoti visų Lietuvos žvejų šiemet pagautas lydekas? Gal jau metas atsisakyti pasipūtėliško požiūrio, jog Tikras Žvejys niekada neperka žuvies parduotuvėje? Pagalvokime, gal žvejys yra Netikras, jei velka maišais namo žuvį, kurios jau visi šeimyniškiai yra atsivalgę ir jos prigrūsti pilni šaldikliai? Na ir kas, kad tokį žveją gerbia visos laiptinėje gyvenančios bobutės, kurių nutukę katinai kemša lauktuvių atneštą lydeką... Gal jau verta pakeisti posakį „Grįžau namo su geru laimikiu“ į „Grįžau namo su puikiomis laimikio nuotraukomis fotoaparate“? Argi verta tūsti namo žuvį tik tam, kad ją, kaip įrodymą apie žūklę numesti žmonai ant stalo ar susikvietus draugus demonstruoti vonioje merdinčią rekordinę lydeką? Na, nebent Jūs žvejojate dėl kitų. O jei dėl savęs, tai fotoaparatas pats geriausias „įrodymas“. Tikrai neteigiu, kad „nuodėmė“ imti žuvį maistui ar lauktuvėms namo, juolab kad ir pats karts nuo karto mėgstu žuvienę iš savo pagautos žuvies, tačiau visada reikėtų vadovautis sveiku protu bei jausti saiką... Norėtųsi net šiek tiek pakoreguoti šnekamąją lietuvių kalbą. Iki šiol mes turėjome žvejus-mėgėjus bei brakonierius. Ar ne laikas Tikrus Žvejus pavadinti progresyviais žvejais, mąstančiais apie ateitį bei atskirti juos nuo Žvejų Mėsininkų su vis dar „pirmykščiu“ mąstymu? Skeptikai pasakys: „Juk vis tiek visi nepaleidinės, tai kodėl mes turėtume?“. Atsakysiu. Kuo daugiau tokių pavyzdžių bus, tuo greičiau keisis jaunosios žvejų kartos požiūris. Ar nepastebėjot, kad Jūsų veiksmus žvejyboje „fiksuoja“ atžalos, giminių, kaimynų ar net visai nepažįstami vaikai? Tiems būsimiesiems žvejams Jūs -„sensėjus“, pirmasis žvejybos mokytojas. Todėl jei parodysite deramą pavyzdį, neprabėgus nei dešimčiai metų žuvies paleidimas taps tokia pačia mada bei etalonu, kokiu dabar yra žuvies nešimas namo... Tokia auganti žvejų mėgėjų karta jau nuo mažens bus įpratus nesitaikyti su brakonieriais (kaip kol kas taikomės mes), o gal net tapę valdininkais jie iškels žuvivaisą bent į „penkišimtąją“ vietą. Tada gal bespiningaujantiems dar po 30-ies metų nereiks svaičioti, kad gerai būtų pažvejoti praeityje...

Evil