Viktoras Armalis

Žurnalistas

Šį posakį girdėdavau vaikystėje tariant motiną, kuri kartodavo jį, taisydama mokinių namų darbus, ir aš jau tada suprasdavau, kad tai reiškia kažkokią finalinę sumą, kuri gaunama, sudėjus žinomus dėmenis. Dabar man amžinatilsį mamos balsu tariama frazė visada išplaukia iš atminties kertelės, kai, pasibaigus seniesiems metams, pasibaigia ir visos įmanomos šventės bei progos ir kai jau reikia galvoti, ką veiksim šiemet, ir tiems veiksmams rasti motyvaciją. Ir tada aiškiai įsivaizduoju 365 dienų seką. Kažką panašaus į seifus banko saugykloje, o atmintyje prasideda revizija, kuri inventorizuoja, kas atsirado praėjusių metų seifuose tarp dviejų Senių Šalčių vizitų į mūsų gyvenimą.

Kelionė per laiką


Poreikis kažką inventorizuoti atsiranda todėl, kad reikia nepakartoti to, ko nereikia kartoti. Juk savanoriškai nelipsi ant to paties grėblio... Likus kelioms dienoms iki Naujų metų rašiau, kad reikėtų į antrąjį XX amžiaus dešimtmetį įžengti nors trumpai susumavus, kas naujo nutiko meškeriojimo fronte pernai?

Neliko žvejų visuomenės nepastebėta, jog plačiai nuskambėjo skandalas, savo dvasia ir tonu primenantis tragikomiškai pompastiškus Anglijos ir Islandijos silkių karus. Laimei į skandalą nereikėjo įsikišti karinėms jūrų pajėgoms, tačiau Norvegijos visuomenė labai garsiai piktinosi, kad vokiečių meškeriotojai siaubia žuvų išteklius, kai buvo išplatintas pranešimas, jog šalies vandenyse sugautas rekordinis poliarinis ryklys. Ir sugavo jį ne kas kitas, o vokiečiai, kurie, žinoma, jau ne pirmus metus atvyksta į Norvegiją medžioti trofėjinių laimikių. Ir medžioja taip sėkmingai, kad norvegus ima pavydas. Juk ne šiaip sau Norvegijos aplinkosaugininkai ėmė spausti šalies vyriausybę, kad reikia imtis priemonių, nes vokiečiai gaudo ryklius, kurie  ryt poryt jau bus įrašyti į Raudonają knygą. Norvegijoje jau ne pirmus metus juntama priešiška nuostata vokiečių atžvilgiu, nes manoma, kad jie važuoja į Grygo šalį tik prisilupti pilnus „kemperių“ šaldytuvus menkių nugarinės.

Į kitą kraštutinumą puolė anglai, kurie paskelbė vos ne nacionalinį gedulą dėl... karpio mirties. Dramą išpūtė reporteriai, kuriems reikėjo metų pabaigai kokios širdį graudinančios sensacijos. Viename tvenkinyje buvo aptiktas pilvu į viršų plūduriuojantis dvidešimties kilogramų karpis. Tokia žuvis – ne rekordinė, reiktų jai dvigubai ūgtelti, kad išgarsėtų. Antra, pilvūzas, matyt, persirijo masalinių kukulių, kuriais kasdien tvenkinį bombarduodavo vietiniai džentelmenai. Tiesiog nustojo veikti karpio inkstai ir kepenys nuo konservantų, kuriais prifarširuoti masaliniai kukuliai, pertekliaus. Reporteriai šią prielaidą praleido, bet užtat ėmė trimituoti, kad vietinę įžymybę nunuodijo... pavydžios žmonos, kurioms nusibodo laukti savo vyrų iš žūklės. Na, o tie, esą,  leisdavo dienų dienas prie tvenkinio, viliodami karpį, kurį sugauti kiekvienam buvo garbės reikalas. Esą, dėl to iširo ne viena pora. Visas šis reikalas, žinoma, rašytas šakėmis ant vandens, tačiau romatiška istorija daugelį griebė už širdies. Tad netruko apskrieti pasaulį ir pateko ne tik į didžiųjų mistifikacijų sąrašą, bet ir į lietuvių spaudą.

Technologijų viršus


Tačiau akivaizdu, kad romantiškų istorijų ir skandalų užfiksuota žymiai mažiau nei techninių ir žūklės įrankių plėtros inovacijų. Štai kompanija „Salmo“ iš kaimyninės Latvijos iškilmingai pažymėjo milijonosios „Lucky John“ sukrės nukaldinimą. Paauksuotas masalas buvo įteiktas garsiam latvių meškeriotojui Janiui Stikutsui, kuris, beje, yra šių sukrių krištatėvis ir kurio vardu jų serija dabar pavadinta. Kitame Europos pakraštyje olandų žūklės ekspertas Bertas Rozemeijeris tyliai šypsojosi į ūsą, kad išsipildė dar užpernykštė prognozė, jog 2010 bus esminių ričių naujovių metai. Ir teisybė: „match“ tipo meškerėms skirtų ričių greitis ėmė siekti fantastišką rodiklį – beveik 8:1.

Kito olando Jano van Šendelio teigimu, naujas savybes įgijo „baitrunner“ ritės ir atsirado nauja plejada karpių žūklei skirtų ričių. Kaip jau įprasta, daugiausia naujovių šioje srityje susieta su japonų vardu. Pirmoji tame sąraše – vadinama „Mag Sealed“. Lietuviškai tai reiškia magnetinį tepalą, kuris taip prilimpa prie detalių ir mechanizmų, kad prie jų prasiskverbti nepavyksta nė menkausiam drėgmės lašeliui. Jei naudojamas „Mag Sealed“ tepalas, korozijos grėsmė minimali, vidaus mechanizmai neužteršiami, todėl ritės eiga ilgam išlieka tolygi, o mechanizmai veikia be garso. Šiuolaikinių ričių konstrukciją taip pat papildė naujiena, pavadinta „Air Rotor“. Po šiuo terminu užšifruotas arkinės konstrukcijos rotorius, kuriame apkrovos pasiskirsto tolygiai į kiekvieną kvadratinį centimetrą. Tokia unikali konstrukcija leido sumažinti visais 15 proc. inovatyvių ričių rotoriaus svorį, palyginti su tradicinių konstrukcijų ritėmis..

Konkrečią trečios unikalios naujovės gimimo datą nustatyti tiksliai beveik neįmanoma, tačiau japonų dizaineriai teigia, kad būtent pernai prasidėjo sparti RCS plėtra. Kas tai yra? RCS – įvairių žvejybos ričių atsarginių dalių ir aksesuarų gama: nuo ypatingo dizaino valo būgnelių iki ričių rankenėlių antgalių. Tiek atsargines dalis, tiek priedus galima pasirinkti įvairių spalvų, dydžių, todėl meškeriotojas gali susikurti individualų žvejybos įrankį, pasižymintį unikaliu dizainu. Tokią privilegiją iki šiol turėjo tik automobilininkai, kurie galėdavo, naudodami specialias detales, perdaryti savo automobilius taip, kad jie taptų visiškai nepanašūs į serijinius.

Pasigedo visi

Na, o ko pasigedome pernai? To, kad neišgirdome ilgai lauktos žinios, jog šalies vidaus vandenyse uždrausta galutinai verslinė žūklė ir leidžiama tik specializuota seliavų ir stintelių žvejyba. Seimo kaimo reikalų komitetas eilinį kartą pasirodė klusniai šokantis pagal lobistų dūdelę ir absoliučiai nekompetetingas spręsti valstybinės svarbos reikalus. Rezultatas – nusiritome į tas pačias pozicijas, kuriose buvome prieš dešimtmetį. Skirtumas tas, kad mokslininkų ir aplinkosaugininkų teigimu, prieš dešimt metų žuvų vandens telkiniuose dar nestigo, o dabar žuvų ištekliai nualinti. Deja, niekas nesikeis – verslininkai vėl pardavinės „juodą“ laimikį ir pildys sugavimų žurnaluose juokingus kiekius – du kg kuojų, pusė kg karšio, kg ešerių... Nėra žuvies, nėra pajamų, tad nereikia ir mokesčių mokėti.

Palyginti su tuo, kad pribaiginėjami mūsų krašto vandenys, žinia, jog pigių meškerių iš morkų dar nepradėta gaminti nė vienoje pasaulio šalyje, yra niekis. O juk autoritetingi žmonės mušėsi į krūtines, kad morkos taps žaliava meškerėms. Gaila, kad jie tuščiai išdrabstė savo autoritetą. Teks mums eilinį kartą galąsti kabliukus ir žvejoti tuo, ką dievas anksčiau davė – anglies pluošto meškerykočiais.

Beje, paskutinę minutę į akis pakliuvo choleriškos išraiškos paženklintas Piotro Piskorskio veidelis – vyrukas stovi tarp amerikonų labai susireikšminęs, bet yra dėl ko, ir tas „dėl ko“ – dar vienas ryškus praėjusių metų akcentas: pernai Jungtinėse Valstijose į kažkokio garbaus žvejo žūkladėžę nukeliavo milijonasis „Salmo“ vobleris. Sutikite, kad tai neblogas pasiekimas įmonei, kuri maždaug prieš šešioliką metų pradėjo savo veiklą. Kita vertus, tai byloja ir apie tai, kad „Salmo“ vobleriai kibūs.

www.salmo.lt