Viktoras Armalis Žurnalistas

Gegužės mėnuo – didžiojo žuvų neršo metas. Kad ir kaip menkai kažkuriam iš mūsų meškeriotojų brolijos rūpėtų visokiausi visuomeniniai reikalai, tačiau neršto dalykams abejingų nerasi. Jei žuvys nerš, turėsim ką meškerioti. Jei... Tuo viskas ir pasakyta. Bet ta nuostata gyvuoja kiekvieno sąmoningo meškeriotojo viduje, o kaip paskatinti ją išsilieti į platumą? Kad pasijaustų plačiai, kad visiems būtų aišku, jog žuvų nerštui abejingų nėra. Ne kartą apie tai diskutuota, ne kartą siūlyta įvairių versijų, tačiau toks būdas atsirado netikėtai ir spontaniškai, t.y. savaime. Jis paprastas kaip ir viskas, kas genialu. „Meškeriotojo“ žurnalas išspausdino šalies aplinkos apsaugos agentūrų telefonų sąrašą, kad kiekvienas turėtų jį po ranka, jei susidurs su brakonieriais ar žuvų neršto sąlygų pabloginimo faktais. Ir paragino skaitytojus tokiais atvejais skambinti visais varpais. Kas iš to išėjo?

Pernai pamenu ne vieno regiono aplinkosaugininkus klausiau, ar daug jie gauna signalų iš vietų apie brakonieriavimą per žuvų nerštą? Pasirodo, jog tokie dalykai retoki. Tad ne vienerius metus ši sritis snaudė letargo miegu. Šiemet sąmoningų piliečių skambučių snūduriuojančioms patogiuose kabinetuose aplinkos apsaugos agentūroms pastebimai pagausėjo. Vienas kitas skambutis – dar ne reiškinys, tačiau, kai skambina keli piliečiai paeiliui ir reikalauja sutramdyti kabliautojus, patyliukais braukiančius žuvis žalojančiais kabliais per žiobrių nerštavietę pačiame sostinės centre, nori nenori reikia reaguoti. Niekas nedarė apklausos, ar tų skambučių padaugėjo tik todėl, kad aktyvesnių piliečių rankose atsidūrė puikus įrankis – aplinkosaugininkų telefonų sąrašas, tačiau rezultatas akivaizdus. Kad tokios akcijos veiksmingumas būtų didesnis, matyt, kitą pavasarį reiktų paskelbti  aplinkos apsaugos inspektorių mobilių telefonų numerius – tegu jie būna pasiekiami visą parą. Tokia priemonė būtų dar veiksmingesnė. Gal ji iš pradžių ir sukeltų aplinkosaugininkų nepasitenkinimą, tačiau susierzinimas greitai praeitų ir liktų vien konkretus rezultatas – sėkmingesnis žuvų nerštas. Maža to, po kurio laiko skambinti aplinkosaugininkams taptų gero elgesio norma, o aplinkosaugininkų gero tono taisykle taptų operatyvus reagavimas į kiekvieną siganalą.

Apskritai, turėtume blaiviau reaguoti į visokias apraiškas, kurios vienaip ar kitaip gali pabloginti žuvų išteklių situaciją mūsų krašte. Tam tikruose meškeriotojų sluoksniuose diskutuojama, kad labai naudinga būtų riboti trišakių kabliukų naudojimą tuose vandens telkiniuose, kur aptinkamos tauriosios žuvys, tuose, kurie yra paskelbti ichtiologiniais draustiniais, kuriuos mokslininkai viešai yra paskelbę nualintais, o viename žurnale šį mėnesį išvydau tūlo autoriaus straipsnį, kuriame praktiškai ir nuosekliai dėstoma, kaip spiningo masalą apginkluoti papildomais trišakiais. Masalas, pagal tokią schemą patobulintas, atrodo, kaip pakelės plėšikas, apsikarstęs durtuvais. Suprantama, kad menkiausias kontaktas su tokiu masalu žuviai – lemtingas. Atsiras nors vienas geluonis, kuris įsmigs į žiomenis ar kūną. Bet tai tik pusė bėdos – blogiausia, kad žuvis stipriai sužeidžiama, nes jos paėmimo iš  vandens metu ji būtinai susižeis ir į kitus trišakius. Beje, galima pagal tą pačią schemą apsodinti trišakiais ir masalinę žuvelę – taip pat turėsime plėšikišką versiją. Mūsų meškeriotojams tikrai nestinga sumanumo ir talentų – jie sugeba suvilioti žuvį, bet tikrai stokojama tolerancijos laimikiui.

Pažiūrėkime kaip atrodo meškeriotojų ekipuotė: retas turi įrankį, reikalingą išsegti kabliuką iš žuvies žiomenų, t.y. specialias reples, medicinines žnyples arba kabliukų išėmiklį, be kurio išvykos prie vandens neįsivaizduoja nė vienas patyręs sportinio meškeriojimo varžybų dalyvis. O kiek meškeriotojų pagalvoja, kokia skiaurė tinkamiausia iki fotosesijos išlaikyti žvalų laimikį? Juk ji turi būti iš tankaus tinklelio be mazgų, saugančio nuo tiesioginių saulės spindulių ir reikiamo ilgio, kad žuvys galėtų pasiekti vėsaus vandens, esančio poros metrų gelmėje, zoną. Dažniausiai žuvis leidžiama į  trumpą skiaurę, kurios pusė – virš vandens, tad keliolikos centimetrų gelmėje susitelkusios žuvys jaučiasi saulės atokaitoje nė kiek ne geriau nei žuvienės katile. Skirtumas tik tas, kad žuvienėje verdamos negyvos žuvys, o čia – gyvos. Ne kiekvienas pagalvoja, kokį graibštą kokiu atveju reikia naudoti. Dažniausiai paisoma tik savo patogumo, o tai reiškia, kad žuvis pasemiama iš vandens graibštu, kurio tinklelis numegztas iš teniso raketės stygoms naudojamos kietos gyslelės. Į tokį tinklą nesminga spiningo masalų kabliukai, tačiau jis labai žeidžia besiblaškančią tokiame tinkle žuvį. Tuo labiau, kad jos toks tinklas nesupančioja. Kur kas labiau tausojantis laimikį – tinklelis iš trikotažinio audinio. Kad stokojame tolerancijos laimkiui, rodo daug pavyzdžių: net ir tai, jog retas turi kuokelę, kurios kaukštelėjimu iškart numarinama žuvis, kuri bus imama maistui, liudija tolerancijos stoką.

Tiesa, informacijos minėtais klausimais taip pat stokojama, ugdymo programų taip pat. Niekas tokios informacijos skelbti neskuba, nes ji nekomercinė. Tai galėtų daryti meškeriotojų klubai ir skleisti tarp savo narių švietėjiškas žinias. Tačiau meškeriotojų klubai vienija meškeriotojų mažumą. Kaip atnešti tas žinias iki plačiųjų masių? Štai tikrai hamletiškas klausimas.

www.salmo.lt