Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS)

Plūdinės žūklės specialistas

Besiruošdami į šią žvejybą skubame savotiškai ir mes su draugu Alvydu, nes laiko šį kartą turime nedaug, todėl branginame kiekvieną minutę. Dar gana tamsu ir laikrodis rodo vos truputį po septintos, kai mes pasiekiame pagrindinį kelionės tikslą. Traukiame meškerykočių dėklus, didžiulius kibirus su jaukais, aunamės ilgaaulius batus (šituo metų laiku žolė ypač ilgai būna šlapia), rengiamės šiltais rūbais ir judame upės link. Žvaigždėtas dangus žada lygtais neblogą dieną, bet mes tiek laiko šį kartą žvejoti negalėsime todėl krutame kiek sparčiau nei įprastai.



Kadangi čia žvejojame ne pirmą kartą, tai truputį nustembame išgirdę žmonių balsus. Tik kiek vėliau, prašvitus pamatysime anam krante stovinčius žvejus kurių, suskaičiavau net arti dešimties. Ankščiau to netekdavo matyti, nes matomai tam nebuvo pribrendęs dar laikas, o dabar, kai žuvis šitam upės ruože darosi prieš žiemą kiek aktyvesnė, tai ir žvejų renkasi kiek daugiau, nei įprasta. Na, čia tik tokia mano hipotezė (dėl to žuvies aktyvumo), nes dažnai tokiu metų laiku būna, kad žvejų daug, o kibimo praktiškai nėra. Klausiate kaip taip gali būti? Ogi paprastai – tiesiog gražus ir sąlyginai šiltas oras tuos vyrus viliote vilioja į gamtą ir nebūtinai ten, kur jie sėdi turi tos žuvytės kibti.



Todėl važiuodami upės pakrante ir kartais matydami krūvas žvejų, neapsigaukite, kibimo gali ir nebūti. Supraskime, juk dar ne žiemos metas, o sėdėti namuose daugumai nesinori. Mano aprašomu atveju nežinau kaip seksis šitiem žvejams, nes jie tolimam kitame upės krante ir dairytis į juos neturiu laiko ir jokio noro, juolab, kad ir regėjimas mano ne itin geras. Todėl perdaug nesureikšmindamas girdimų balsų kiekio imu ruošti savo sistemėlę ir maišyti jauką.

Kadangi upės vanduo (debitas) kiek pakilęs, tai savaime suprantama, kad ir žvejybos sąlygos turėtų būti pasikeitusios – padidėjęs gylis ir sustiprėjusi srovė. Ruošiu jauką ir atsižvelgdamas į šiuos faktorius įdedu papildomai klijuojančių medžiagų. Šį kartą nusprendžiu žvejoti „Žvejo takas“ jaukais. Sudėtis jauko tikrai be jokių ten specialių paslapčių ar paruošimo būdų ,tik paprasčiausiai reikia daugiau klijuojančios medžiagos. O šiaip kuojinis jaukas, kurmiarausis, truputis gyvulinių masalų ir kaip ir viskas.



Alvydas ruošia praktiškai tą pačią sistemėlę, tik truputį ją pasunkina didesnės galios plūdele. Ploni valai, nedideli kabliukai, sąlyginai ilgi pavadėliai - štai ir viskas iš principo. Savaime suprantama, kad aš taip pat šiai žvejybai ruošiuosi naudoti didesnės keliamosios galios plūdę. Kas iš viso šito gausis dar nežinau, bet ilgametė patirtis ir praktika rodo, kad būtent taip ir reikėtų pasiruošti šios dienos žvejybiniai taktikai. Kadangi visi veiksmai maksimaliai atšlifuoti tai pasiruošimui šį kartą labai daug laiko neprarandame ir lieka kelios minutės išgerti rytinei kavai, persimesti su draugu vienu kitu žodžiu, pajuokauti ir įmetus į skrandį po sumuštinį sėsti žvejoti. Na, iš šalies atrodo kaip ir viskas savo laiku, ramiai, be skubotumo, bet vis tiek turiu pripažinti, kad savyje, iš vidaus, savotiškai skubame nes dar truputis, dar prabėgs kiek laiko ir pradės švisti.



Su pirmaisiais spinduliais prasideda ir kibimas. Užbėgant įvykiams už akių, turiu pasakyti, kad šį kartą laimikį sudarė vėlgi didelė žuvies rūšių įvairovė. Pavyko sužvejoti ir gružlių, kuojų, aukšlių, šapalų, žiobrių bei ešerių. Sutikite, kad žvejyba nuo tokio „asorti“ turėjo būti įdomi. Na, o pajaukinus pirmasis mano kotą sudrebino gražuolis žiobris. Kelių minučių kova ir žuvis spurdėjo graibšte iš kur buvo perkelta į skiaurę. Pradžioje pamaniau, kad šiandien vėl kibs tik ši žuvis, bet vėliaus prasidėjo tikra įvairovė.



Prašvitus ir mums bežvejojant, prie mūsų prisijungė dar šeši plūdininkai, kurie mačiau kaip azartiškai mėtė savo sistemėles vos ne į upės vidurį. Dažni kliuviniai ir kabliukų praradimai matyt padarė savo korekcijas, nes vėliau arčiausiai žvejojantis ir man gerai matomas žvejas pradėjo mėtyti savo sistemėlę arčiau kranto. O neilgai trukus pakirto ir pirmą žuvį. Vadinasi nebūtinai visa žuvis „laikosi“ tik upės vagoje. Pagauti galima ir arčiau kranto. Vėliau ir Alvydas ištraukė dailią žuvytę kurią spėjau užfiksuoti. Gražus žiobris atsigulė į 25 litrų talpos kibirą ant jauko.



Vėliau aktyviai ėmė kibti kuojos bei... šapalai. Na, nežinau kaip kam, bet aš pakirtau net du „neūžaugas“ šapalėkus po 250-300 gramų, kurie po žaibiškos foto sesijos iš karto pliumptelėjo atgal į vandenį. Kaip sekėsi kitiem plačiau papasakoti negaliu, nes buvau užsiėmęs žvejyba savoje žūklavietėje. Tik retkarčiais pastebėdavau akies krašteliu, kaip Alvydo meškerės viršūnę irgi drebina pakirstos, žuvis po žuvies. Sielos viduje džiaugiausi už draugą ir už save, kad taip šauniai leidžiame laiką.
Kalbant apie tai, kur dėti sužvejotą žuvį, tikrai nematau jokios problemos, kuri lengviausiu variantu (ją paleidžiant) lengvai išsprendžiama. Jei šeima mėgsta žuvį, tai niekas nedraudžia ją ir parsivežti į namus. Na, ir jei žuvis ganėtinai aktyvi bei ne visai smulki tai nesunku padaryti ir jos „atranką“ dalį paleidžiant atgal į upę.



Aš šį kartą nusprendžiau žuvį rūkyti, bet kas mėgsta galima ir pavytinti arba padaryti su specialiu marinatu jau nekalbant apie tradicinį žuvies kepimą keptuvėje ar orkaitėje. Pateiktose nuotraukose matosi mano ir Alvydo laimikiai atskirai kiekvieno tik nuotraukas darant buvo panaudota ta pati tara – plastikinis indas. Visa žuvis buvo sužvejota ant augalinio masalo ir ne itin toli nuo kranto. Tiesiog gražus, šiltas oras, saulutė ir teisinga žvejybinė taktika šį kartą sudarė tą visumą kuri leido pasiekti neblogo rezultato.



Gal koks skeptikas ir pasakys – anoks čia menas. Susirado žuvingą duobutę ir tipo „semia“ žuvį, bet tai būtų netiesa, nes semia maišais, tinklais, kibirais ir panašiai. Mūsų laimikis atrinkus gražesnes žuvytes sudarė maždaug 6500 gramų svorio dviem asmenims, o kai norime parodyti ką galime ar sugebame tada tam atvejui vykstame į varžybas. Šiuo atveju vykome pabūti gamtoje suderinant malonumą su nauda. Juk, pripažinkime, kad jei absoliučiai nieko nepavyktų sužvejoti tai vargu ar žvejas daugiau kaip keletą kartų vyktų į tokią vietą vien dėl pasibuvimo gryname ore. Aš manau, kad ne. O štai kada papuola neblogas oras ir dar pasigauni vieną kitą kilogramą žuvies tai kodėl gi ne?

Žemiau mūsų su Alvydu bendras laimikis.



Grįžęs namo iš karto ėmiausi doroti žuvį ir ruošti rūkymui. Po vytinimo tai turbūt vienas ir greičiausių žuvies apdorojimo būdų, nes prieš rūkant žuvį ją tereikia išskrosti, praplauti ir nusausinus, padruskinti su česnaku. O po to sudėti trumpam aukštyn pilvais į kokią nors tarą – puodą ar panašiai.



Kol skaldžiau malkytes ir ruošiau rūkyklėlę, prabėgo apie pusvalandukas. Manau karštai rūkant to pilnai pakanka, nes palaikus ilgiau labai įsisūrėtų žuvies šonai. Pats pirminis vaizdas sudėjus ant grotelių man gavosi maždaug toks. Nuotraukoje matosi padruskinta žuvis aplipusi stambesniais česnako gabaliukais.



Kas česnako nemėgsta, manau dėti nebūtina, bet man asmeniškai šis prieskonis neatsiejama dalis rūkant žuvį. Mėgstu šį prieskonį todėl ir vartoju jį gana gausiai. O štai taip atrodo žuvis po pirmųjų penkių minučių. Naudojant mažą rūkyklėlę gana dažnai praveriu dangtį nes bijau, kad šlapia žuvis per daug nesušustų ir savotiškai šnekant „nesukristų“. Pradžioje netgi duodamas karščio kurį laiką rūkau be dangčio, kad nugaruotų dalis drėgmės.



Kadangi šį kartą rūkant stambių (virš kilogramo) bonusų nebuvo, tai rūkykla savo darbą „atliko“ per 20 -30 minučių. Žuvis išsirūkė ir kas svarbiausia, kad valgant nesimatė raudonos mėsos arti pagrindinio kaulo, o tai gana dažnas reiškinys rūkant šaltuoju rūkymu arba kada apskritai rūkoma per trupesnį, nei reikėtų laiką. Tokiais atvejais matomas vaizdas nuteikia ne itin maloniai ir nelabai sužadina apetitą. Todėl aš geriau palaikau rūkykloje papildomai keliom minutėm ilgiau nei skubu išiminėti.



Ir dar mažas pastebėjimas. Jei kas abejoja, ar žuvis jau išsirūkė ir kyla neaiškumų, tegul paspaudžia žuvies odą ties nugara. Jei ji atšokusi, tai galite neabejoti – produktas tikrai tinkamas vartojimui. Na ir rusvas atspalvis taip pat kalba pats už save.



Man berūkant žuvį susimąsčiau. Ruduo. Jau spalis skaičiuoja paskutines dienas. Greit lapkritis, šalnos, Vėlinės, Mirusiųjų pagerbimo diena. Laikas bėga, dienos veja dienas, mėnesiai mėnesius, metai, metus. Paukščiai skuba išskristi, mes skubame gyventi, o ar susimąstome apie gyvenimo prasmę, apie savo nuveiktus darbus? Ką
Šia minorine mintimi ir noriu užbaigti pasakojimą apie vieną paskutinių savo žvejybų.