Kalba bus ne apie galingą foto įranga, židinio nuotolius, diafragmos nustatymą. Kalba eis apie analizę, kaip mes elgiamės prie vandens su sugautu laimikiu. Manau kiekvienas turi savo asmeninę nuomonę ir suprantu, kad galiu susilaukti kritikos. Tačiau pabandykite suprasti apie ką eina kalba.

Dar prieš pradėdamas noriu pasakyti, kad aš nesu priešiškai nusiteikęs paimti žuvį namo suvalgyti. Aš ir pats su mielu noru ją valgau ir man patinka žuvis. Tačiau reikia pripažinti, kad didžiają dalį paimtos žuvies sudaro plekšnės, menkės, strimėlės, kurios gyvena tik jūroje ir kitam pasirodys be pigu blevyzgoti apie žuvies paledimą, kai nesi žmogus gyvenantis šalia jūros. Kitos mano gaudomos žuvys: karšiai, kuojos, plakiai ir t.t.  keliauja atgal į vandenį. Manau ir kiti nesuka galvos dėl šių menkaverčių žuvų maistine prasme ir jas paleidžia atgal. Bet kalbant apie kitas vertingesnes žuvis, nesvarbu taikios jos ar plėšrios iškyla, dilema ar palesti, ar pasiimti namo, ar atiduoti, o gal įsiamžinti nuotraukoje? Kitaip ir būti negali. Bet situacijos visos tokios skirtingos.

Pagrindinis klausimas ir yra -  kur riba skirianti humaniškumą ir barbarizmą? Žuvis nuo seno buvo ir bus gaudoma maistui, bet sustokime ir pamąstykime blaiviai. Gerai, kad žuvis mėsa, bet nebūtina ištisai ją gaudyti ir vaizduoti nuolatos neprivalgiusius. O dar geriau nusipirkti atskira šaldiklį ir krauti file. Bet būtent file, kad daugiau tilptų. O kaip jums istorija, kai Mingės kaime dviese gaudo, o trečias už nugaros mala išdorota mėsa su rankine mėsmale. Baisu klausytis, kai žmonės sąmoningai gaudo neršto metu ir tiesiai į akis žiūrėdamas sako: “Tai kada aš gerai pažvejosiu, jei ne per karšių nerštą”. Gerbiamieji, kažkada ir Baltijos jūrą laikė neišsemiama ir iš pagautų menkių išpjaudavo tik kepenis, o visą likusią mėsą išmesdavo, nes ji kainavo 12 rusiškų kapeikų.

Žinau, žinau, dabar visi norite man priminti apie žvejus verslininkus, kurie tonomis gaudo žuvis, o mes mėgėjai ir mūsų laimikiai - smulkmė palyginti prieš juos. Bet gal užteks badyti pirštais ir pažiūrėkime, kiek tų mėgėjų yra. Sunku ir surasti laisvą tvenkinį gražią vasaros dieną, kur nebūtu žvejų, nebent tai jūsų prūdas nuosavame kieme. Velniop tuos verslininkus aš irgi jų nekenčiu ir norėčiau, kad jie supūtų pragare už tai, kad naikina mūsų visų žuvis kurių jie nei veisė, nei augino. Ūkininkas tai sėja grūdus ir prižiūri juos, kad augtų, o ką jie legalūs brakonieriai ar davė, ką nors gamtai ar tik ėmė? Aš tik vieno nesuprantu. Ichtiologai tiria būklę kaip, kas, kur ir skelbia pavojaus varpais, kad vertingos žuvies tuoj nebeliks. Pamenate, kai kalbėjau apie bevertes žuvis. Taip, verslininkams nereikia kuojų kurios superkamos po 0,50 centų už kilogramą. Reikia starkių, lydekų, vėgėlių, ešerių, ungurių, šamų ir taip toliau. O kada pagalvojote kada žuvis subręsta? Taip, visos vertingos žuvys subręsta tikrai ne taip anksti, kaip jūs galite įsivaizduoti. 4-6 metai kada prasideda pirmasis nerštas, bet tik pirmasis. Bene ankščiausiai pradeda neršti karosai, kurie vos sulaukę 2-3 metų jau gali būti su ikrais, todėl jie ir veisiasi taip žaibiškai, plius jie labai atsparūs visokiems deguonies trukumams ir užterštumui, bet karosus žino net babulės kurios jų neperka turguje, nes atsiduoda dumblu. O va starkis, balta mėsytė, su majonezu - tai visų geidžiamas laimikis ant stalo tai ir ką dabar daryti? Gaudyti starki dideli ir mažą krauti į maišus, nes jei niekieno tai reiškia visų, galima imti. Na kodėl viskas taip sudėtinga? Negi mūsų mentalitetas toks žemas ir nebėra supratimo, kad ištekliai nėra beribiai.

Žinau yra ir padorių žvejų, nes kartais kiti iš savęs pasijuokia “pabūsių Korsaku” ir išpila žuvį atgal į vandenį. Nebūtina tiek dergtis. Tai normali praktika Europos valstybėse. Ir beveik visa vakarų Europa gėlavandenes žuvis skaito nevalgomos vien dėl to, kad jos neaugintos specialiuose tvenkiniuose, gali sirgti įvairiomis ligomis ir nėra paruoštos valgymui. Be to žūklės taisyklės draudžia imti žuvis iš upių ir ežerų. O jūrines žuvis galima imti ir valgyti, todėl jūrinė žūklė taip pat labai populiari. Bet, bet, bet kolegos žvejai. Nepamirškite kokia yra jūrinė žūklė. Grubūs įrankiai, kibimas stiprus, didelis gylis. Kaip tu gali paleisti plekšnę kuri surijusi visą didžiausią kabliuką giliai, giliai? O kaip paleisti menkę kuri ištraukta iš 70 metrų gylio dėl skirtingo slėgio spaudimo atryją viską ką buvo prieš tai prarijusi? Ir tiesa, kiek man teko susidurti, visos jūrinės valstybės praktikuoja palikti jūrinę žūklę ramybėje ir per daug neregulioti proto ribose.

Galima pakalbėti apskritai apie visas žvejybos rūšis ir jų kultūra ir taisykles užsienyje ir Lietuvoje.

Pirma kaip jau minėjau jūrinė žūklė nėra apribojama pagavai – paleisk. Bent jau Airija, Didžioji Britanija, Danija, Švedija ir kitos Europos valstybės net nereikalauja žūklės leidimo gaudyti jūroje. Tačiau pastaraisiais metais norvegai ypač pradėjo pykti kai dideliais kiekiais įvairių žuvų filė buvo išvežama labai dideliais kiekiais. Dideli kiekiai tai šimtais kilogramų vienas ekipažas kurį sudaro nuo 4 iki 8 žmonių. O tokių ekipažų atvažiuoja tikrai daug, nes ir patys galite suprasti, kad m4gėjiskos žvejybos sektorius yra gerai išvystytas. Tai matote ir patys norvegai kurie gyvena tarp fiordų vienose iš labiausiai žuvingų vietų pasaulyje pergyvena dėl ateities, o ką kalbėti apie Baltijos jūrą skalaujančią Lietuvos pakrantę kur nepalyginamai mažiau žuvies ir žuvų rušių ne tiek daug..



Labiausiai jūra vilioja tuos kurie važiuoja pagauti savo gyvenimo žuvį. 30 kilogramų sverianti menkė, 150 kilogramų sveriantis otas, o skumbrė paprastai vadinama makrele (angl. Macrel) tik žuvis skirta labiau masalui nei valgymui. Todėl, kalbant apie žūklę iš valčių tai įdomiausia žūklės dalis. Jūrinė žūklė nuo kranto ne tokia efektinga, tačiau reikia pripažinti kam sėdėti prie jūros ir žiūrėti į saulėlydi be meškerės kai galima jį praleisti turiningai. Be to šaltesniu metų periodu žmonių paplūdimiuose mažoka ar nuo pačių fiordų ar uolų visai smagu pasėdėti.


Karpinė žūklė mano akimis yra labiausiai pažengusi pagavai – paleisk srityje. Suprantama kai žmonės laukia išsvajotojo kibimo daug valandų, tai kiekviena žuvis labai laukiama. Tas nenusakomas jausmas kai nebėra vilties ir tas stebuklingas garsas pyp pypyppyyyyyyyy ritė ūžia tu pakerti ir kitame gale galinga žuvis tai ir ištraukęs su ja elgiesi kaip su kūdikiu. Karpis nėra lepus, galima ir ilgiau papozuoti prieš objektyvą.

O dabar pagalvokite kiek metų reikia tokiam užaugti tarkim iki 15 kilogramų. Daugiausia karpių buvo leidžiama sovietmečiu 70-80’siais kai gyvavo įvairios kolektyvinės sodų bendrijos ir panašiai. Taip, taip dauguma karpių yra iš anų laikų. Gamtinės sąlygos neleidžia jiems veistis. Per šalta. Tik labai retais atvejais pasitaiko metai kai karpiai išneršia, bet tai įvyksta tikriausiai karta į dešimtmetį ir tai nedideliais kiekiais. Todėl graudu žiūrėti į tokius žūklės puslapius kur pridėta nuotraukų kiemuose ar vonioje nufotografuoti jau nebegyvi karpiai. Kaip jūs manote kada vėl bus veisiami karpiai ežeruose ir užtvankose artimiausiu metu? Tik tada kai bus išnuomoti privatiems žūklės klubams kurie užsiims jų priežiūra ir veisimu. Ateis ta diena, bet ne rytoj. O dabar tenka susitaikyti su tuo kaip yra. Gigantiški karpiai gaudomi ir vežami ne tik skersti, bet paleidžiami atgal, bet ne į ta patį tvenkinį, bet nuosavo namo kieme kur iškasta duobe 10 ant 10 metrų ir atėjus šaltesnei žiemai viskas nudvėsta. Vien dėl to, kad reikia pasididžiuoti prieš kitus. Va mano prūdelyje koks gyvena, numeta batono gabalą ir užteks. Argi ne žuvies kankinimas? Malonu, kad vis dėlto yra susidariusios didelės karpininkų grupės kurios perduoda ne tik savo patirtį, bet ir žuvies paleidimo ir elgesio su karpiu tradicijas.



Muselinę žūklė gali suskirstyti į tris pagrindines dalis: pati žūklė, valo mėtymas dar kitaip sakant kastingas ir muselių rišimas. Yra žvejų kurie tobulina mėtymą ir dalyvauja varžybose, kiti keliauja po įvairias šalis grožisi gamta ir pagautais laimikiais, o treti sėdi prie stalo ir riša įvairaus tipo museles sau, draugams arba pardavimui.

Ne taip kaip kitos žūklės plūdinė, spiningas ar dugninė gaudymas museline žūkle reikalauja žinių. Sudėtingiausia yra tai, kad viskas vadinama žodžiais kurių gal niekada prieš tai nesi girdėjęs. Tik atėjęs į muselinę žūklę girdi DT ir WF valas, intermedia galas, olaivo spalva, backingas, tipetas ir t.t. Todėl tenka šiek tiek pastudijuoti kas, kur ir kaip. Ypač padeda muselininkų klubai kurie mielai priima naujokus juos krikštija tikrąją ta žodžio prasme su vandeniu ir nuo pat pradžių diegia etikos ir moralės normas. Žinoma yra ir pavieniai žvejai, tačiau būti muselininkų visiškai netolygu prigaudyti daug žuvies. Pats buvimas muselininku tai vandens stebėjimas, vabzdžių stebėjimas, metų laikų žinojimas. O galiausiai Lietuvos vandenyse negyvena tiek daug didelių taurių žuvų, kad prigaudyti jų kalną, todėl dažniausiai šį žūklės būdą pasirenka ne mužikai, o gamtos mylėtojai.

Gal šiek tiek reikėtų užsiminti apie lašišas ir šlakius. Tai beje atskiras museline meškere gaudymo būdas kuris lietuviškai vadintųsi gaudymas dvirankiu kotu. Nesiplėsiu į šį gaudymo būdą nes mūsų tema apie gaudymo kultūra tiesiog trumpai galima pasakyti, kad šis gaudymas dvirankiu kotu labiau skirtas didesnėms ir platesnėms upėms kur reikalingas tolimesnis metimas ir geresnis valo prilaikymas srovėje ir vienarankiu kotu tai padaryti sunku kai už nugaros nėra daug vietos platesniam metimui ir kotas trumpesnis. Šis gaudymo būdas tik keletą metų pradeda intensyviai prigyti mūsų vandenyse ir po truputi deda vis tvirtesnį pagrindą. Daugumas rašytų ir nerašytų taisyklų pritaikomos iš svetur. Tarkime du metimai žingsnis pirmyn arba muselių apsikeitimas žūklės vietoje. Vienas iš svarbiausių nerašytų taisyklių sušlapinti ir atvėsinti savo ranką, kad paėmus žuvį vandenyje ji negautų šoko. Vėliau ji gražiai atkabinama ir paleidžiama. Ten kur galima paimti vieną žuvį dažniausiai tai būna rezervuarai su veistinais upėtakiais privaloma “pristu” nudobti, tam, kad nesikankintų. Kas tas pristas? Lazdelė su metaliniu galu kažkas panašaus į plaktuką, bet būtent skirta žuvims.

Vis dėlto daugumas Europos upių tiesiog kilometrais atiduotos žūklės klubų priežiūrai ir patys klubų nariai gali pašalinti taisyklių nesilaikantį narį kokios jos be būtų. Tvarka geležinė ir nesvarbu, kad gyveni šalia esančios upės kurią matai per savo namų langą. Nesi klubo narys ir kojos negali kelti su meškere rankose. Dažnai susiduriama su kita problema. Žvejų kiekis ribojamas skaičiumi. Dažnai muselininkams tenka ieškoti laisvos vietos kitų klubų organizacijose ir važiuoti žvejoti dešimtis kilometrų nuo savo namų.



Be abejonės pats populiariausias žūklės būdas Lietuvoje. Pradedant nuo vaikų ir baigiant pensininkais. Populiarumas paprastai ir logiškai suprantamas. Spiningų ir ričių pasirinkimas parduotuvėse begalinis. Papildomai reikia tik valo, pavadėlio nuo lydekos dantų ir masalo kurių visa įvairovė lentynos lūžta nuo jų. Taip pat straipsnių ir varžybų tikrai netrūksta šiam gaudymo būdui. Aš ir pats vaikystėje pasiimdavau dėžutę su “mepsiukais” ir pirmyn prie vandens.

Spinigavimo atmainų labai daug iš čia ir upėtakiavimas siauruose upeliuose, starkių ieškojimas gyliuose, ešerių gaudymas mikro masalais arba tiesiog paprastas elementarus spinigavimas įvairiais vobleriais, tvisteriais, blizgemis kuriais galima ir velkiauti. Taigi spinigavimas aprėpia didelį spektrą žūklės būdų ir kultūros lygis tikrai nevienodas ir kiekvieno asmeninis reikalas kaip pasielgti su savo laimikiu. Verta priminti, kad Lietuvos žūklės taisyklės leidžia pasiimti 5 egzempliorius kurie mano manymu yra ženkliai per daug. Užsienio žvejai gaudo stambias lydekas ar starkius kurie nori pagerinti savo asmeninį rekordą nusifotografuoti ir paleisti atgal ir kažkada vėl sugauti tą patį laimikį vėl, o tuo pačiu duoti galimybę sugauti gigantą ir kitiems žvejams. Lietuviška mąstysena turėtu skambėti, kaip iš 12 kilogramų sveriančios lydekos pasidaryti iškamšą ir kiek reikės lašinių sumalti, kad nesijaustu sausa mėsa. Bet pavyzdžiui tikrai užsieniečiai velkiauja ir gaudo veislinius vaivorykštinius upėtakius ir jų nepaleidžia. Bet nepamirškite ką kalbėjau apie ūkininką. Jei žuvis veisiama, parduodami leidimai žvejoti už kuriuos ir veisiama žuvis. Bet ir ne taip kaip mes supuvusios galvos mastome sumokėjau 30 eurų už dieną tai dabar atsipirkti turi su kaupu nuo ryto iki sutemos be atvangos kol atsipirks leidimas. Toks prietaisas kaip kukanas turėtų būti uždraustas naudoti, nes tai akivaizdžiai žuvies kankinimas. Negi paleisi lydekas kurių žiaunos išplėšytos ir buvo tampomos ir velkamos vandenyje keletą valandų. Tikrai ne.



Dabar sujungsiu dugninės ir plūdinės žūklės sritis nes gaudoma ta pati žuvis ir naudojami tie patys gyvuliniai ir augaliniai masalai. Žinoma match, bolo, feeder meškerės pasirenkamos pagal gaudymo vietą, gylį, atstumą ir daug kitų faktorių. Bet ar kas pagalvoja kur ir kaip laikoma žuvis. Ar kas klausia pardavėjo ar tinklelis žuviai laikyti yra su ženkleliu “fish frendly”? Išvertus pažodžiui tai reikštų žvejoti draugiškai, tačiau reikšmė visai kita. Žuvis pataluose, o kitaip sakant žuvis saugi tinklelyje, nes jis padarytas iš minkštos medžiagos kuri nenutrina žuviai pelekų ir žvynų. Be to kas dalyvauja varžybose atkreipė dėmesį kaip reikalaujamas kuo ilgesnis tinklelis žuviai kuris leistu saugiai ir ilgai išlaikyti žuvį iki paleidimo atgal. Pastebėjau, kad ir graibštai pradedami daryti iš panašios medžiagos kuri leistu švelniai ištraukti žuvį iš vandens. Gal kam tai atrodo kvaila, bet tai irgi parėję iš Europos kur tokios šalys kaip anglija, italija, Prancūzija turi senas taikios žuvies gaudymo tradicijas ir kuojos ar karpiai yra pajautę kabliuko geluonį po keletą kartų, todėl ir visoms žuvims yra skiriamas ypatingas dėmesys.

Taigi mieli kolegos žvejai. Kas tu bebūtum privalai laikytis nenustatytų normų ir rodyti pavyzdį ateinančiai kartai. Kartais žvejybos taisyklės neatspindi realios situacijos kuri yra susidariusi mūsų vandenyse. Ne visi ir laikosi esamų taisyklių. Tai kaip nustatyti ribą kurią negalima peržengti? Matote iš viso pasakojimo negaliu atsakyti vienareikšmiškai. Visi būdai tokie skirtingi ir kiekviena situacija tokia skirtinga, tačiau teisingiausia būtų visose situacijose negalvoti apie žuvį kaip apie mėsą. Galvoti apie žūklę kaip apie sportą ir laisvalaikio užsiėmimą. Nieko baisaus jei viena žuvis bus paimta suvalgyti, bet sistemingas jos gaudymas ir mažinimas kai tiek daug žvejų prie gero neprives. Nebūtina jos nešti namo ir tam, kad jus pagirtu žmona ir draugai. Galima ją įamžinti nuotraukoje kuri liks ilgiau negu suvalgyta žuvis.

Ne veltui pagrindinė tema yra apie kultūrą ir fotografiją, nes ir čia yra nemažai visokių niuansų į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį. Nuotraukos tai atsiminimas,bet jį įgyvendinti kartais pritrūksta supratimo.

Estetika
Nuotrauka atspindi ne tik jūsų sugautą laimikį. Aplinkinis vaizdas taip pat duodą papildomą nuotaiką. Tarkime ar malonu žiūrėti į žveją su gražiu laimikiu kai aplinkui cigarečių, plastikinių butelių krūva, čipsų pakiai? Nemanau. Tam ir važiuojame į gamtą, kad atsipalaiduotume ir pabėgtume nuo mašinų triukšmo, dūmų, šiukšlių ir t.t.

Dydis
Ne visada dydis pats svarbiausias veiksnys įtakojantis įamžinti laimikį. Taip sutinku malonu prisiminti apie didžiausias gyvenimo žuvis kurios užkimba retai. Tačiau ar pagalvojote kada tai kaip nedidelė žuvis atrodo nuostabiai. Jauna, nesužalota, visi žvynai vietoje, blizganti savo natūralia spalva. Ir visai jokio grožio kai žuvį pirma pavoliojame ant žemės ir apkibusia su lapais ir purvu bandome nufotografuoti.

Žvejys
Suprantama, kad ne visi esame fotogeniški, bet išvaizda duoda nemažai įtakos mūsų įvaizdžiui. Tarkime jūsų nuotrauka mato visiškai svetimi žmonės. Apie ką jie turi pagalvoti, kai jūs esate su cigarete burnoje, alaus buteliu netoliese ir po žūklės išteptą aprangą kai po kiekvienos žuvies rankas valėtės ne į tam skirtą rankšluostį, o į striukę ar kelnes? Manau nevalyvas žmogus taip ir atrodo.

Gamta
Nebūtina būti meniškos sielos, kad susiprotėti įamžinti ir kokią ypatingą vietą ar anksti ryte kylantį rūką, o gal žvejo siluetą jame. Nebūtinai pačios įsimintiniausios nuotraukos būna su žuvimi.

Veiksmas
Man asmeniškai žmogus gražiausiai pozuoja kai jis nepozuoja. Keistai skamba, bet metant meškerę ar traukdamas jis elgiasi natūraliai ir kitaip sakant nesimaivo prieš fotoaparatą. Kartais galima “pagauti“ įdomių kadrų su žmogaus emocijomis kurias jis išgyvena tuo metu.

Sakau jums atvirai, mes patys turime kurti visas nerašytas taisykles ir saugoti bei globoti mūsų gamtą ateinančiai kartai. Pilietiškas žvejas tai ne tas kuris skundžia visus, bet perspėja apie nepadorų elgesį. Dėkoju, visiems žūklės žurnalams, televizijos laidoms ir paprastiems žvejams kurie propaguoja žūklę pagavai – paleisk ir auklėja mūsų visuomenę rodydami gerą pavyzdį.

Artūras Sakalauskas
www.pyla.lt