Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS)

Plūdinės žūklės specialistas

Sutikite, kad geras laimikis žveją lydi ne kasdien - ne visada pakliūva virš puskilio ar kilogramo daugiau sveriančios žuvys. Šiuo atveju aš kalbu apie žiobrių ir karšių žvejybą. Gal kiek su šypsena, gal kiek su ironija, bet norite tikėkite, norite ne...

Suprantama, kad prieš pradėdami kalbėti apie stambesnes ir rečiau pakliūvančias žuvis turime pirma sutarti, kad šį kartą kalbėsime apie karšių ir kitų panašių žuvų žvejybą, todėl tūlam karpininkui ar šamų žvejybos specialistui tai tik sukels šypseną ar juoką. Tačiau mums, plūdininkams, tokie laimikiai tikrai papuola ne kas dieną ir ne bet kur.

Visi suprantame ir pasąmonėje sutinkame, kad tik atsargi, gudri žuvis ir prie tam tikrų sąlygų sugeba išgyventi eilę metų, plaukiodama bei išvengdama įvairių pavojų. Pagrinde plūdininkam pakliūna smulkesnės ir aktyvesnės žuvys, kurios plaukioja arti kranto ir tame atstume kuriame žvejas sugeba jas pasiekti ir suvilioti ant savo meškerės.

Didesni egzemplioriai, kaip taisyklė, laikosi atokiau nuo kranto ar upės, kanalų, tvenkinių vagose. Tačiau būna ir išimčių tik tam reikia tinkamo pasiruošimo.

Norint prisivilioti žuvį plūdininkam tenka imtis įvairiausių gudrybių. Vieni stengiasi pradėti žvejoti kuo ankščiau ryte, kiti naudoja gerus kotus, rimtas rites tam, kad būtų galima toliau užmesti ir sėkmingiau pakirtus išvesti žuvį.Yra ir tokių kurie intensyviai dirba su jaukais, studijuoja jų sudėtis, „kremta chemijos mokslus“, o yra kas gerų rezultatų pasiekia ir liaudiškais metodais – nuolatos pildami kibirais grūdus ar kitas kruopas į vandens telkinius.Tikrai geri visi variantai ir negalima jų per daug kritikuoti jei tik tie naudojami būdai duoda apčiuopiamų rezultatų. Jei tiktai žvejui pavyksta nutverti vieną kitą stambesnį karšį tai ir šaunu.

Noriu dar truputį pakalbėti apie tai kodėl žuvis retsykiais „nusirauna“ arba kalbant suprantamiau, atsikabina? Dažnai bendraujant ar būnant žvejyboje žvejui pakirtus žuvį ši po kelių smūgių ar salto šuolių pabėga, atitrūksta. Pasigirsta replika, kad kabliukas matomai atšipęs ar per mažas, girdi, todėl žuvis „išsipjovė“ ir todėl atitrūko.

Drįstu oponuoti tokiems žvejams nes jei kabliukas gerai įsikirtęs į mėsingas karšio, žiobrio ar šapalo lūpas tai tikrai nežiūrint jo dydžio žuvis niekada nepabėgs.

Teigiu taip sakydamas iš savo ilgametės praktikos kuomet upės tėkmėje žvejoju karšius sveriančius 1,0 kg – 2,5 kg ir naudoju 18-to numerio kabliukus.

Taip tai nėra patys mažiausi kabliukai, bet pririšti ant 0.10mm pavadėlio vis tiek įspūdingai atrodo.

Pagrindinė klaida kurią daro žvejas tai vos užkibus žuviai daro skubotą traukimą kranto link. Štai čia pagrinde ir įvyksta dauguma žuvies atitrūkimų, o neretai ir su visu pavadėliu. Atminkime, kad vos pakirsta žuvis yra pilnoje jėgoje ir todėl pirmieji jos smūgiai būna patys stipriausi, galingiausi ir staigiausi. Netgi nedidelė 100 – 300 gramų kuojytė ir tai pradinėje stadijoje vos pakirsta sugeba įnirtingai kovoti už savo būvį, todėl ką jau bekalbėti apie stambiąsias žuvis.

Todėl vos pakirtus žuvį būkime pasiruošę, kad jį bandys atitrūkti, darys staigius šuolius ir būtinai „paprašys“ pas jus papildomai valo. Duokime to valo, atleidinėkime po truputį ir tuo pačiu varginkime šitaip žuvį.

Gerai jei pakirsta žuvis pasisuka link kranto (stovinčiame vandenyje) arba prieš srovę. Tai jau geras ženklas nes taip greičiau pavyks ją nuvarginti bei pasiekti su graibštu. Gerai sureguliuota ritė ir puiki meškerykočio akcija praktiškai atliks už jus visą darbą, o jums reikės tik prilaikyti kovojančią žuvį valo pagalba ir jei nusilpus perjungti sankabą (ritės fiksatorių) į kietesnę padėtį bei ištraukti žuvį.
Ir tik prašau, niekada neskubėkite. Viena ir tos pačios rūšies žuvis gali kovoti vos keletą sekundžių, o kita keletą minučių. Nepamirškite šito ir būkite kantrūs.

Išvargintas karšis iškeltas kelis kartus į vandens paviršių ir gurkštelėjęs oro daugumoje atveju gulasi ant šono ir nustoja kovoti.Visai kitaip elgiasi žiobris kuris lyg pasiutęs šuo, atitrūkęs nuo grandinės, stengiasi įnirtingai panerti kuo giliau ir nosimi baksnoja vandens telkinio dugną. Šis kovotojas nors ir būdamas mažesnis už karšį, bet kovoja žymiai stipriau ir atkakliau, bet po keliolikos stiprių smūgių irgi ima vargti bei kyla į vandens paviršių. Tuomet belieka tik pakišti graibštą ir žuvis jūsų. Šapalas kovoja iki paskutinio atodūsio nežiūrint savo didumo ir situacijos. Ši žuvis gali iššokti į orą ir mestis staigiai į bet kurį šoną ar gilyn, bet itin mėgsta nerti arti kranto esančių žolių link.Todėl kovojant su šia žuvimi turite būti pasiruošęs viskam. Stambūs 1-2kg šapalai stengiasi jau pirmaisiais smūgiais nutraukti žvejo valą ir pabėgti todėl jūs turite būti budrūs kiekvieną sekundę nes tai itin gudri ir kovinga žuvis.

Žinoma atvykę į vandens telkinį turite gerai jį pažinoti nes kitaip jūsų pakirsta žuvis ne visada gali atsidurti skiaurėje.

Įvairios šakos, padangos, vielos, kelmai ar kitoks brudas esantis po vandeniu dažnai gali tapti jūsų priešu, o žuvims draugu nes tai tikri žuvies „padėjėjai“ kovojant su jumis. Todėl atsižvelgiant į esamą situaciją tiek valo atleidimas, tiek pačios kovos kietumas jau priklauso nuo išvardintų faktorių. Bepigu kada žuvis traukiama kokiu smėlėtu ar iš smulkių akmenukų nuklotu dugnu kur nėra jokių kliuvinių.

Nenoriu kartotis, bet turbūt suprantate, kad kalbu apie įvairias nestandartines situacijas ir apie stambesnius pakirstus egzempliorius. Visais kitais atvejais žuvis pakirtus būna ištraukiama kaip iš vadovėlio.

Atminkime ir dar vieną dalyką.Tarkime, jei stovinčiame vandenyje galime dar atskirais atvejais leisti sau naudoti trumpesnį 2 m graibštą tai žvejojant upėje stambesnę žuvį šis kotas ne visada jums pasitarnaus. Upėje žvejojant jau reikėtų turėti 4-5 metrų ilgio graibštą nes tokiu būdu iš toliau galėsite jį pakišus paimti žuvį, o ir kartais statūs krantai ar aukštos krantinės verčia tokius ilgus kotus naudoti kas labai palengvina žvejybą.

Grįžtant prie masalų ir jaukų įvairovės kartotis nesinorėtų nes tai jau kiekvieno žvejo individualus požiūris, supratimas apie tai. Kartais geras pusmaišis kruopų puikiausiai veikia nei brangūs užsieniniai pašarai arba retsykiais atvykus į naują vietą neblogai būna pasinaudoti ir chemija – atskirų firmų įvairiais jaukais, jų sudėtimi. Svarbiausiai tik gerai žinoti ką su kuo ir į ką dėti.Kad nesigautų finale silkė su cukrumi, o sausainiai su pipirais.

Viską teisingai suderinus galima tikėtis tikrai neblogų laimikių.

Vėliau po geros žvejybos galima padaryti puikias žuvies išklotines ir ją išrūkyti.

Geri prieskoniai truputis druskos, pipiriukų, lauro lapelis ir jūsų būsimas patiekalas paruoštas.Retsykiais turint laiko galima pasidaryti ir vieną kitą skanesnį kepsnį pašautą į orkaitę. Turint gerus inkstus džiovinta žuvis prie alaus taip pat ne pats blogiausias maisto paruošimo variantas. Tai jau kiekvieno žvejo ir jo antros pusės bendras reikalas ką ir su kuo suvalgyti. Svarbu neskubėti ir gerai paruošti patiekalą. Po to belieka palinkėti tik gero apetito.

Na, o mano su draugu viena ne per seniausiai įvykusi žvejyba nežadėjo nieko ypatingo. Tiesiog pasiderinę dieną, valandą ir vietą nutarėme vėl trumpam pamirkyti savo plūdeles. Vandens telkiniai kuriuose paskutiniu metu teko žvejoti žinomi, išstudijuoti todėl apsiginklavę papildomai kabliukų pakeliais ir plūdėmis išvykome žvejoti.

Antru ar trečiu metimu draugas kažką „įsega“ ir plūdelė pakimba ore.

Žuvis labai lėtai vos ne vos pajuda srove aukštyn. Klausiu ką „turi“, o draugas sako dar nesupratau, bet iš lėtų smūgių tipo supranta, kad tai ne žiobris ar šapalas.

Man darosi įdomu ir aš seku tą nebylią kovą. Jokių emocijų, jokių kalbų, tik įtemptas valas ir praktiškai vos pastebimas žuvies judėjimas aukštyn prieš srovę.

Vėliau žuvis pasisuka pasroviui ir bando imti pagreitį tuo pačiu „prašydama“ papildomai valo. Dėtis nėra kur nes šiuo atveju sąlygas diktuoja ji.

Valas po truputį atleidžiamas, bet tuo pačiu iš lėto ir atsargiai bandoma žuvį pakelti į viršų, o ši tai daro itin nenoriai. Išvyniota buvo jau gal 30-40metrų, o draugas pakėlęs užpakalį bando dar reguliuoti esamą padėtį. Galop pasirodo pirmieji vandens ratilai. Įspūdinga.

Nesiimu dabar spręsti kiek laiko užtruko kova, bet šis monstras pasidavė tikrai negreitai. Tačiau norisi pabrėžti ne žuvies dydį (kas irgi nepaskutinėje vietoje), bet tai jog šį kartą buvo tas atvejis kada viskas buvo atlikta teisingai. Išlaikyta srovėje žuvis, atlaikyti smūgiai, laiku ir tinkamai nuvarginta žuvis ir meškerykotis su 0,10 mm pavadėliu bei 18-to numerio kabliuku padarė savo darbą – žuvis buvo įtalpinta į graibštą.

Žinoma, puiku kada šalia yra draugas ar žvejas kuris pasiruošęs tau padėti, pakišdamas graibštą po žuvimi, bet tai joks nuopelnas todėl mums ištraukus žuvį beliko draugiškai sumušti rankomis ir džiaugsmingai sušukti.

Tą kartą žvejojome tikrai neilgai nes mūsų skiaurėje laimikiai pildėsi gana greitai ir fortūna tą kart buvo tikrai dosni.

Kartais man norisi sutikti, o kartais ir ne kada rašoma, kad žuvis kimba nuo ryto iki kokios dešimtos arba nuo 13 val. iki 17 val. kaip kokioje gamykloje.

Na galima sutikti, kad ryte žuvis kiek aktyvesnė, kad laimikiai gausesni tačiau mūsų atveju mes linkę griauti visus tuos pasisakymus ir mitus apie kibimo valandas kaip ir apie kibimo mėnulio fazes nes mums kimba tiek ryte, tiek vakare ar per patį vidurdienį. Nežvejojame tik naktį nes norisi pailsėti.

Kartais tiek mano, tiek draugo sužvejoti karšiai būdavo ne tokio įspūdingo dydžio ir tilpdavo į 1.2 – 1.5 kg. rėmus, bet pakliūdavo ir stambesni. Tačiau tiek virš kilogramo sveriantys karšiai ar arti kilogramo ribos kimbantys žiobriai visuomet darė neišdildomą įspūdį.

Štai tokias ir panašias žuvis mes žvejojame mažais kabliukais, plonais valais ir su viena meškeryte rankose. Suprantame, kad tai ne amūrai, ne Kauno marių sazanai, bet vis dėlto...

Grįžus namo, vienoje iš įvykusių žvejybų, paprašiau savo draugą papozuoti prieš objektyvą nes tikrai buvo sužvejota ne eilinė žuvis. Pats gyvenime esu sužvejojęs ne vieną karšį sveriantį 3200gramų, bet didesnio tai sužvejoti neteko. Dar esu matęs sužvejotą ir pasvertą karšį Daugų ežere kurio svoris buvo 6000gramų. Sutikite, kad tai tikrai ne kasdien sužvejojamos žuvys.

Manau esti ir stambesnių žuvų, bet kad jos labai jau atsargios ir toli laikosi nuo kranto.

O dabar dar viena nuotrauka dėl skaitytojų. Vėliau sutarėme, kad grįžus namo mano draugas būtinai pasvers ir atsiųs to karšio nuotrauką. Taip jau dažniausiai nutinka, kad kada ko prisireikia tai tas ar kitas būtinas daiktas „netyčia“ pasilieka namuose. Taip šį kartą nutiko ir su mano svarstyklėmis.

Vasara dar tik įgavus pagreitį ir manau dar tikrai turėsime ne vieną žvejybą. Kitą kartą pažadu rašydamas vėl parašyti kokius jaukus ir jų sudėtis naudojame nes žinau, kad tikrai yra skaitytojų kuriuos šis dalykas domina. Neturiu jokių paslapčių ar slaptų receptų kuriuos galėčiau slėpti naudodamas mėgėjiškoje žvejyboje todėl pažadu, kad mielai jais pasidalinsiu. Parašysiu sudedamąsias dalis ir jų kiekius, o jums jau spręsti – žvejoti jais ar ne. Dabar baigdamas šį straipsnelį įdedu autorių kartu su karšiu kuris svėrė 4315 gramus !!!!!

Sako senelių laikais ir žuvis didesnė buvo ir žvejodavo jas rankomis. O kas sakė kad mūsų laikais nebeliko Lietuvos vandenyse gražių žuvų??? Žuvies tikrai yra, niekur ji neišplaukė tik reikia žvejoti, važiuoti, būti ir neprarasti vilties. Tada ir ant pietų stalo bus ką šeimynai padėti.