Kiekviena šalis turi savo prietarus. Ilgą laiką buvo tikima, jog pirmadieniais negalima imtis jokio rimto ir sunkaus darbo, tad ir žvejai nekišdavo nosies iš namų šią sudėtingą dieną. Nes tikėjo, jog pirmadienį eiti žvejoti – tas pats kas žudytis.

O kaip su antradieniais? Vinneboje (Guana) kiekvieną antradienį ištuštėja žuvies turgus. Ir žvejai šią dieną nežvejoja. Ir viskas dėl senos legendos, jog jūrą dievai sukūrė antradienį ir tądien apsigyveno jūrų dievas. Štai dėl to žvejai iš Afrikos šalies šią dieną stengiasi nebandyti savo likimo, tikėdami, jog jūroje jų laukia nemalonumai.

„Sunkūs tinklai – sunkus laimikis“. Pietų Indijos valstijoje Kerala egzistuoja toks prietaras. Manoma, jog lengvai nešdamas į valtį tinklą, laimikį taip pat neši lengvai – viena ranka.

Rusijoje ir Lietuvoje lydekos stuburo kaulus kabindavo prie vartų, kaip priemonę, gelbėjančią nuo ligų, o lydekos dantis susirinkdavo ir nešiodavo prie savęs, kad vasaros metu gyvatės nekąstų. Beje, tikėta, jog vandenis, jūrų dievas, dažnai pasiverčia į lydeką.

Kaimynai baltarusiai apie lydekas taip pat turi prietarų, ir vienas iš jų: jei prieš nosį žvejui lydeka pamojuos uodega, jis neišgyvens ir trijų metų.

Dauguma žvejų dar ir mūsų dienomis turi „sėkmingas“ ir „nesėkmingas“ meškeres. Sėkmei ne vienas žvejys paspjaudo tris kartus ant kabliuko su masalu. Spjaudo žvejai ir pirmą sugautą žuvį, o paskui paleidžia ją atgal. Apskritai žvejai mėgsta spjaudytis: spjaudo ant naujų valčių, naujo žvejybos įrankio. O jei nespjaudo, tuomet nupila pirmą 50 g alkoholinio gėrimo į vandenį. Beje, žvejų forumuose atviraujama ir apie šlapinimąsi prieš žvejybą į vandenį. Tačiau yra ir tokių, kurie teigia „niekada nespjauk į vandenį, kuriame žvejoji – nekibs.“ Kaip elgtis, spręsti jums.

Nesiseks žvejoti, jei išvykai linksmas į žvejybą, jei pasiėmei žuvies valgyti, jei pirma žuvis užkibs vos užmetus masalą, jei pasiėmei graibštą... O kas gi labiausiai kenčia nuo žvejybinių prietarų? Žinoma, kad moterys: jei einant žvejoti pirmas sutiktas žmogus yra moteris, gali grįžti namo; jei iš vakaro pasimylėsi – nekibs, nes renkiesi seksą, o ne žvejybą; jei moteris šluoja grindis einant žvejoti, žvejyba bus tuščia; moteris ant kranto – tuščia žvejyba; jei sutikai moterį su tuščiu kibiru – su tuščiomis rankomis grįši.

Einančiam į žvejybą, negalima linkėti sėkmės – šitą prietarą žino net ir tie, kurie nežvejoja. Tačiau surikti pavymui „nei žvyno, nei uodegos“ – galima. Ir dar labai gerai pasitarnautų moteriškė, paleidžianti šluotą į nueinantį žveją – toks lietuviškas prietaras gerai žvejybai.

Dar ir dabar vyrai eidami žvejot nesiskuta bei drabužių nekeičia. Tik priežastys visai kitos: ar tikrai žmona patikės, kad važiuoji į žvejybą, jei švariai nusiskusi ir dar apatinius persivilksi prieš ilgąjį savaitgalį?

O kurgi žvejybinė sėkmė? Ar galima ją prisišaukti? Išvažiuojant į žvejybą būtinai pažiūrėkite į žmonos kojas; jei ką nors pamiršote namie, bet negrįžote; jei varnos rėkia – štai tada žvejyboje seksis.

Pasak vieno šmaikštuolio žvejų forumuose, pagal prietarus galima susidaryti ir šiuolaikinio žvejo portretą:
•    į žūklę neima graibšto, maišelio ir tinklelio žuvims,
•    išsliūkina iš namų paslapčiomis, kad kas ko nors nepalinkėtų,
•    eidamas į vietą apie nieką negalvoja ir stengiasi pakeliui išvengti moters, juodų kačių ir kitų žvėrelių,
•    atėjęs į vietą pila į vandenį alkoholį ir pasysioja,
•    būna nevalgęs porą dienų,
•    pamiršęs sliekus namuose atgal negrįžta, o jei jau grįžta, tai į žūklę nebeina.

Bet jei jums iš tikrųjų nekimba, gal „čia žuvies nėra“?...