Dar vaikystėje visi mėgdavome žvejoti karosiukus. Nors ir dabar kai kurie nevengia užmesti meškerę ir pagaudyti šios žuvies. Tačiau dauguma renkasi labiau nuspėjamą žuvį. Vis dėl to, kaip pagauti kaprizingą karosą ir nesugaišti veltui savo brangaus laiko?

Kur gi jūs, karosai?

Norite pagauti žuvį? Išsiaiškinkite, kur ji gyvena – ir čia jau bus pusę sėkmės. Vandens telkinius, kur veisiasi karosai, galima skirstyti į keletą tipų.

Pirmasis – tai stovintys ir negilūs vandens telkiniai, kuriuos be karosų daugiau niekas ir nesiveisia, na nebent saulažuvės ar rotanai. Čia karosą sugauti nesunku, tik jo dydis nekelia susižavėjimo. Todėl tokia žvejyba labiausiai tinka naujokėliams, kuriems smagu traukti vieną paskui kitą žuvį.

O jei norite pagauti stambesnį laimikį, ieškokite kito vandens telkinio tipo: jis turi būti gerokai didesnis ir pratekantis. Pralaidumas garantuoja deguonį, leidžiantį ir plėšrioms žuvims gyventi kaimynystėje, ir žiemą išgyventi. Plėšrūnės atlieka natūralią žuvies atranką, todėl likusioms žuvims lieka daugiau maisto. Be to, esant plėšrioms žuvims, kitos daugiau juda, todėl daugiau ir valgo – ir greičiau auga.

Tačiau pas mus ne Italija ir ne Ispanija, o žiemos – labai šaltos. Kai vandens telkinys puikiai aprūpintas deguonimi, jame išgyvena ir ima veistis kitos žuvys: kuojos, raudės, aukšlės ir kt. Jos, skirtingai nei karosai, puikiai maitinasi ir šaltame vandenyje, todėl dažnai išstumia karosiukus iš savo tarpo.

Geriausiai yra rinktis tarpinį variantą: negilų (greitai įšylantį) ežeriuką su vandens augalais, dumblinu dugnu ir gera maitinimo baze. Geriausiai karosiukus „gano“ lydekos, o ne ešeriai, kurie minta tuo pačiu maistu kaip ir karosai – bestuburiais, o dar ir karosų ikrus suėda.

Renkantis žūklės vietą, idealiausias variantas – 1-1,5 m gylys, šalia – vandens augmenija. Tačiau būna ir išimtys, priklausomai nuo vandens telkinio: reikia išsiaiškinti, koks vidutinis vandens tekinio gylys, kokios išgyvenimo sąlygos ir pan. Nes tarkim, šaltuoju periodu karosai plaukia kur giliau, kur dar vanduo nespėjo atšalti.

Išlaukite momento

Yra toks periodas metuose – gal savaitė-dvi, kai karosai kimba gerai ir visur, netgi visiškai netipiškuose vandens telkiniuose. Dažniausiai šis stebuklingas laikas yra gegužę, priklausomai nuo oro. Dar vienas kibimo mėnuo yra rugsėjis. Jei pasirinkote tinkamą laiką, mėgausitės ilgai pergalės spinduliuose.

Tačiau metai metams nelygu: vienais metais karosai daug ėda, o kitais metais – maistas jiems ne taip svarbu. Pastebėta, kad kibimai geriausi būna tais metais, kai užsitęsia žiema ir ją greitai pakeičia vasara. Tuomet žuviai reikia kuo greičiau atgauti jėgas, užaugti, todėl ji ir maitinasi. Jei ledas seniai nutirpo, o pavasaris ne itin draugiškas ir užsitęsė per ilgai, vanduo šilo po truputį – vargu, ar tokiais metais karosai bus aktyvūs.

Taip pat reikia pastebėti, kad ir pati karosų populiacija nėra pastovi. Ir tai susiję su žmogiškuoju faktoriumi, su iššalimu ir kt. Taigi, jei jūs esate numatę vandens telkinį, kuriame labai gerai kimba karosai, tai nereiškia, kad ši pasaka tęsis amžinai. Todėl visuomet stebėkite naują informaciją apie įvairius vandens telkinius. Vėlgi – karosas labai kaprizinga žuvis ir jei vieną dieną kibo, tai kitą dieną gali nebekibti. Tik pastebėta, kad vasaros mėnesiais kibimas nėra toks stabilus ir žuvys ne tokios aktyvios, kaip pavasarį.

Kai prasideda karšta vasara, geriausias laikas žvejybai – ankstus rytas, kai kyla saulė. Jei iki 8-9 valandų ryto dar neišsiruošėte iš namų, eiti į karosų žvejybą net neverta. Karosų būrys gali tingiai plūduriuoti paviršiuje ir nesimaitinti.

Antrasis kibimo laikas – vakaras, apie 19 val. iki sutemų. Tačiau reikia pripažinti, kad vakarinis kibimas ne toks aktyvus, kaip rytinis. O štai jei oras drumstas, lynoja, tačiau ne šąla, kibti gali ir visą dieną.

Jei karosai su mielu noru pasimaitintų, klausykite jo naršymo žolėse, taip pat pliaukštelėjimų ir šuolių – tai reiškia, kad žuvis pakankamai aktyvi. Jei nieko panašaus negirdite ir nematote, gali būti, kad iš žūklės vyksite tuščiomis.

Karoso meniu


Net ir patyrę žvejai kartais patiria nesėkmes žvejyboje. Ar matytas vaizdas, kai pasirengę žvejai prasėdi ant kranto tuščiai, o iš kaimo atėję traukia žuvį po žuvies gaudydami ant juodos duonos?

Laikykitės tam tikrų taisyklių ir nereikės nusivilti.

Karosui ruošiamą pašarą reikia drėkinti šiek tiek daugiau nei kad ruošiamą kuojoms ar karšiams – taip, kad kamuolys greitai leistųsi į dugną ir ramiai išsiskaidytų be jokių išplaukiančių dalių.

Naudinga pašarą ruošti su melasa (santykis 1:1 su vandeniu), kad ji įgautų tvirtą struktūrą ir nebyrėtų. Todėl nelabai tinka ruošti pašarą karosams iš kanapių ir kitų aliejinių augalų.

Gerai, jei prieš pradedant žvejybą, pašaras pastovėjęs bent porą valandų ir sugėręs esantį vandenį. Be to, vis sudrėkinkite, jei besiruošiant jis išsausėjo. Venkite gumuliukų susidarymo. Pabaigoje persijokite pašarą.

Pašaro pagrindą gali sudaryti duonos džiūvėsiai su kepenų priemaišomis.

Jei pašaras yra šviesus, nors šiek tiek jį patamsinkite – taip mažiau išgąsdinsite karosus. Galite naudoti natūralius ir specialius dažiklius. Be to, patyrę žvejai teigia, kad karosams patinka žalios spalvos pašarai.

Koks turi būti pašaro karosams kvapams, vieningos nuomonės nėra. Tačiau tai ir nėra labai svarbu.

Kalbant apie šėrimo taktiką, naudinga būtų šerti ne vieną, bet kelias vietas – taip išsiaiškinsite, kokiame gylyje karosai juda. Be to, kartais naudinga gaudyti net ne šertoje vietoje, bet šalia: pastebėta, kad neretai karosai kimba 1-2 metrus nuo šertos vietos.

Gaudyti žuvį geriausiai su gyvūniniu jauku, pavyzdžiui slieku. Kai kuriais atvejais net nereikia augalinių komponentų.

Apie žuvies atėjimą praneša oro burbuliukai, todėl būkite atidūs ir stebėkite!