Šį rašinį skiriu visų žvejų žmonoms. Juk žvejyba – tai gyvenimo būdas, o gal liga. Tik vaistų nuo to nėra…
Kada žmogus virsta žveju – sunku pasakyti. Vieni jau gimsta su meškere. Tokie neatsimena nė patys, kada pradėjo žvejoti. Kitus gi, susargdina draugai – žvejai. Tokiais žmonėmis reiktų džiaugtis – jie tikrai neprapuls. Dar kiti „išsigirsta“. Juk ankstyvoje vaikystėje žvejodavome visi. Tai štai tokiems, sulaukus paauglystės, tarsi kraujas išsivalo nuo dumblo, kurio turime mes visi. Apie tokius čia ir nekalbėsiu. Dar neminėsiu ir tų, kurie neskiria meškerės nuo akumuliatoriaus. Taigi, tie, kurie gimė su meškere, savo vaikystę (kaip ir visi) prisimena lyg iškarpytame kine. Tačiau visada prie vandens, su lazdynu rankose. Tokie vaikai niekada nenueidavo kur nereikia, jų draugai buvo tokie patys žvejai, tad tėvams nesunku būdavo juos rasti. Na, nebent jie per toli nueitų ežero ar upės pakrante. Jų mintys sukdavosi tikrai ne apie pamokas, o laisvalaikis praeidavo labai kūrybiškai. Jie nuolat ieškojo būdų, kaip sugauti didesnę kuoją ar naują žuvies rūšį. Tą pasiekus, džiaugsmas liedavosi per kraštus, tuoj pat būdavo pasigiriama tą suprantantiems draugams. O svarbiausia, jie nuolatos būdavo gamtoje - glėbyje tikrųjų mūsų namų. Taip buvo skinamas kelias link tobulėjimo. Tie, kurie to kelio neprasiskynė, save pasmerkė patys. Jie ir toliau blaškosi gyvenimo kryžkelėse. O tie, kurie kryptingai ėjo tikslo link, tapo tikrais žmonėmis, patikimais bičiuliais ir likimo draugais. Tai štai tada, kai dar vietoje ritės jaunasis žvejys į meškerės iš lazdyno rankeną susikaldavo dvi vinutes, ir ant jų vyniodavo valą, jis jau žinojo kuo bus, kai užaugs. O per lietuvių literatūros pamoką, kai reikėdavo parašyti rašinėlį tema “Kuo būsiu užaugęs”, jis, gamtos vaikas, atverdamas visą savo jauno žmogaus jautrią sielą, rašydavo: „Aš labai myliu gamtą, jos vaikus – žuvis, paukščius, žvėrelius… Aš noriu, kad jie niekados neišnyktų iš mūsų žemės, kad jie amžinai plaukiotų, skraidytų, bėgiotų po žemę ir džiugintų mūsų akį ir stiprintų sielą…“ Kai mokytoja paskelbdavo jo rašinį geriausiu, ir dar liepdavo jį perskaityti prieš visą klasę, jis vos iš jaudulio sulaikydavo ašaras. Bėgant metams, žodis „žvejyba” virto kūno ir gyvenimo dalimi. Be žvejybos nebuvo praleista nė viena diena. Jei tą dieną ir nežvejodavo, tai bent laiką po pamokų leisdavo įrankių tobulinimui, plūdžių drožimui, švino liejimui. Tačiau visa tai ne tam, kad prigaudytų kuo daugiau žuvies ir jos namo parsineštų. Visa tai tam, kad jau nebegalėjai kitaip gyventi, mintyse visada buvai gamtoje, savo pamėgtose upės ar ežero vietose. Bet neišvengiamai ateina laikas, kai gana ramų žvejo gyvenimą sujaukia JI. Ir gamtos jėgoms negalėdamas pasipriešinti, jis priima sprendimą, priimtiną visuomenės, kurioje gyvena. Tenka žvejui dalinti savo aistrą pusiau. O JI, bandydama suprasti jo pomėgį (o gal ligą), ryžtasi net pati patirti savo kailiu, kas per daiktas yra ta žvejyba. Jam to ir reikia. Nesitverdamas džiaugsmu jis pasakoja, kaip smagu yra braidžioti upeliais beieškant upėtakių, koks neapsakomas jausmas traukti didelę žuvį, kokia yra graži Lietuvos gamta… Pradedamos pirmos pamokos, kur kokia žuvis gyvena, kuo ją galima suvilioti. Pagaliau išvykstama į pirmą žūklę kartu. Jis net geresnę meškerę duoda, kad tik greičiau JI pajustų žvejybos teikiamą malonumą. Apsiginklavęs didžiausiomis kantrybės atsargomis, jis kantriai aiškina, rodo, kaip reikia užmesti, nebūtinai tiksliai, bet nors į vandenį. Per pirmą valandą jam mažiausiai penkis kartus tenka lipti į medį atkabinti masalą. O ką jau bekalbėti apie nutrauktus kablius, plūdes ir vos nesulaužytą brangiausią meškerę. Buvimas gamtoje, pirmi, kad ir kuklūs rezultatai, JOS įvertinami teigiamai. Abu džiaugiasi ir jau planuoja sekančią žūklę. Šią - jau su spiningu. Vėl kantrybė, laipiojimai po medžius, geriausių masalų praradimai… Tačiau per kažkelintą žvejybą spiningu jai užkimba, ir net pavyksta ištraukti pirmą lydeką. JI, būdama azartiška moterimi, visą kelią namo pasakoja, kaip bijojo kad nenutrūktų ta lydeka, kaip daužėsi širdis, ir kad rytoj JI toje pat vietoje ištrauks vėl, tik didesnę žuvį. Žvejas iš pasitenkinimo tik šypsojosi, ir vis linksėjo pritardamas. Taip baigėsi vasara, praėjo ruduo. Į visas žvejybas jie važinėjo kartu. JI jau kiek pramokusi, tačiau vis dar uoliai besimokanti. Jis su didžiausiu noru mokė žvejybos mokslo toliau. Sekantys metai jau nepalyginamai kokybiškesni ir produktyvesni. Abu džiaugiasi sugaunamais laimikiais bei patiriamais nuotykiais. Ir taip porą metų prabėga visai linksmai. Tačiau vieną dieną JI pareiškia, kad jų šeimą papildys dar vienas žvejys, tik labai jau mažas. Dar kurį laiką abu sėkmingai žvejoja. O prieš pat atsirandant mažajam žvejui, JAI net ima sektis labiau. Tik iškelti iš vandens lydekas bei šapalus tenka padėti. Vieną dieną iš ligoninės parvežamos JOS. Tenka pamiršti kuriam laikui meškeres ir pasirūpinti užkluptais rūpesčiais. Kalbos apie žvejybą tampa lyg ir nepageidaujamos. Jausdamasis lyg didžiausiais šeimos priešas važiuoji žvejoti. Visą kelią sąžinę graužia kirminas, tačiau išvydus vandenį nurimsta ir jis. Greit pūti valtį, įtampai nuraminti atsidarai alaus butelaitį ir ištuštini beveik vienu užsivertimu. Nedidelės bangos lūžta į valties bortą, ir tas garsas galutinai nuima įtampą. Pirmais metimais gesini žvejybos alkį. Palengva apiplauki nedidelį savo mėgstamą ežeriuką. Grįžti į vietą iš kur išplaukei, tempi valtį į krantą. Lyg jausdamas gėdą žiūri į vienintelį laimikį – kiek didesnę nei pusė kilogramo lydekaitę. Pagalvoji -gal reikėjo paleisti. Imi kiek prasižiojusią, sustingusią savo auką, paguldai ant žolės. Tai paskutinis jos kontaktas su gamta. Važiuoji namo pailsėjęs, pasikrovęs jėgų, geros nuotaikos. Tik pagalvojus, kokiu veideliu sutiks JI, imi galvoti, kad gal visai be reikalo važiavai į tą žvejybą. Vėl priekaištaus, kad pats visur važinėji, o JAI reikia vėl vienai sėdėti namie. Jau vien nuo tų minčių jauti, kaip ima tvinkčioti smilkiniai, rankos stipriau spausti vairą. Pradedi nekęsti savęs, savo pomėgio, nuotaika dingsta ir tik dabar pamatai, kaip prieš pat mašinos stiklą sušmėžuoja policininkas su lazdele. 134 km/h. Paploninęs piniginę grįžti atgal į mašiną ir imi keikti visą sumautą dieną. Beieškodamas kaltų, galiausiai supranti, kad kalta žvejyba. Atrodo, grįši, viską, kas susiję su žūkle ištrenksi lauk. Bet prie namų jau galvoji, kaip čia nuotaiką pataisyti, juk negali toks pasirodyti – važiavai pailsėti. Namie šaltojo karo stovis. Numeti lydeką į vonią, lyg kokią kaltininkę. Keiki žvejybą, save, bet tuo pačiu supranti, kad kitaip jau ir nebus. Per daug giliai įleistos žvejybinės šaknys, tiek sąmonėje, tiek kūne. Bėgo laikas, žvejybos retėjo, jų kokybė prastėjo. Beveik nė viena žūklė neapsieidavo be alaus, tiesiog nervai greičiau atsileisdavo. JI beveik neidavo, nors matėsi, kad nori. Karts nuo karto išeidavo visi trys pabūti prie vandens. Paaugusi atžala tuoj puldavo atiminėti meškerę – reikia žuvį traukti. Vieną dieną nuperki trijų dalių lengvą teleskopinę meškerę dukrai. O gal tai šansas kiek pagerinti esamą situaciją.
Drageris