Norėčiau išdėstyti savo mintis apie Neries upę. Tiksliau apie jos ruožą, kuriame žvejoju nuo 1982 metų. Skaitytojai gali ir prieštarauti mano teiginiams, tačiau vedamų užrašų (nuo 1986 metų), bei pastarųjų metų rezultatas leidžia daryti tam tikras išvadas. Nesu nei ichtiologas, nei labai išmanantis žuvų migracijos ar aklimatizacijos niuansus. Esu tik žvejys mėgėjas kaip ir jūs visi. Bet pokyčiai, vykstantys gamtoje, ypač vandens pasaulyje, mane domino ir jaudino visada.

Kai 1982 metais atsikėlėme gyventi į Bukčius, labai apsidžiaugiau, kad pro šalį teka upė. Pakankamai didelė ir paslaptinga. Nors ir buvau tada tik 8 metų, bet jau buvau užsikrėtęs žvejybos virusu. Ir kaip jaučiu iki šios dienos – nepagydomai. Jeigu sulyginti šių dienų ir anų dienų upę, vaizdas tikrai būtų labai skirtingas. Pirmiausia gylis. Dabar rasti duobę, gilesnę nei du metrai tikrai sunku, su brydkelnėmis įsibridęs gali pereiti ne viena kilometrą neišlipdamas iš vandens. Upės viduryje gylis vyrauja nuo „iki kelių“ ligi 1,8 metro. Tik tam tikrose vietose galima rasti didesnį nei du metrai gylį.
Kalbama, kad Neris atsigavusi. Tą tvirtina ir ichtiologai ir Neries žvejai. Tą atsigavimą aš pavadinčiau totaliu pasikeitimu. Plačiau apie tai. Pastaruosius kokius dešimt metų pavasarinių potvynių net potvyniais nepavadinčiau. Kokį pusmetrį pakyla, savaitę pasilaiko ir viskas. Ankstesniais laikais patvindavo upė visada metru ir daugiau, ir išsilaikydavo bent tris savaites. Tai reiškia, kad į upę pakildavo daugiau žuvies ir ji toliau nukeliaudavo prieš srovę. Tai būdavo kiekvienais metais, ir žuvys, matyt, jau buvo pripratusios prie savo pastovių maršrutų. Tai vėlgi garantavo pastovius reproduktorių nerštus ir mailiaus gausą upėje. Pačiam teko matyti pavasarinius kuojų srautus prie pat kranto prieš srovę (beje, ir jų pasigauti nesunkiai rankomis). Vietose, kur dugnas smėlėtas, buvo masė žiobrių. Ir per anų laikų draudimą (nuo balandžio 20 d. iki birželio 20 d.) į tas vietas privažiuodavo iš Lazdynų tiek „dokininkų“, kad susėdę pečiais trindavosi. Ir pagaudavo kiekvienas ne po vieną ar po du. O kiek žiobrių pagaunama pastaraisiais metais? Vienetai. Salačiai daužydavosi po visą upę, šapalai ir meknės buvo kasdien sugaunamos žuvys. Ir ne delno dydžio. Dabar salačiai taip išretėję, kad jų paieškos gali užtrukti visą dieną, kol surasi kokį, o meknių jau seniai nesu pagavęs. Dar šapalai dažnesni. Tačiau... Jei prieš dešimtį metų nieko negirdėdavome apie karosus ar karpius, tai jie siaučia visur. Tai gal ir nėra blogai, bet ar tai nereiškia upės degradavimą, t.y. virtimą bala. Kalbama apie ūsorių atsigavimą. Sutinku, bet tas atsigavimas bus tikrai neženklus – vietų jiems būti ir veistis nėra tiek daug. Nebent ir jie persiorientuos ir suguls su karosais į priedumblius. Kasmet gausėjantys šamai vėlgi patvirtina apie upės pasikeitimus. Lydekos. Neryje pradėjau aktyviai jas gaudyti prieš kokius dešimt metų. Rezultatas tenkino – vidutiniškai po lydeką poros valandų žvejyboje visada pagaudavau. Tačiau štai pernai per rudeninį jų gaudymą tepagavau tik keturias. Tiesa, pakankamai stambias 2,2 – 1,6 – 1,4 – 1,1 kg. Šiemet gi turėjau tik vieną išėjimą. Ir viskas. Ten, kur anksčiau vidury upės taškydavosi gražus šapalai, dabar štilis. Mačiau tik kelis salačio išėjimus. Gali būti, kad tai įtakojo gan aukštas vandens lygis šiemet.
Štai tokie būtų mano pastebėjimai. Būtų šaunu, jei kas atsilieptų ir paneigtų, arba patvirtintų tai.

Drageris