... kurioje sudalyvavo šaunus būrelis žvejų, besilankančių Žvejoklių forume ar jam prijaučiančių.

Ryte išvažiuojant iš namų oras nieko gero nežadėjo. Apšalę ledai ir minusinė temperatūra mus pasitiko atvykus prie Nevėžio. Vanduo labai stipriai nukritęs, vėjo nėra, paviršius it veidrodis ir besisklaidantis rūkas tarsi ramino - pakentėkite ir viskas bus gerai. Ėmėme krautis daiktus ir pasukome iš vakaro nužiūrėtos vietos link. Būtų viskas gerai, jei ne dumblas. O jo tikrai dar yra, nes vieta šaltiniuota, o ir vanduo tik, tik nukritęs.

Saulė dar nebuvo išlindusi iš už kalno, todėl krito šešėlis ir buvo dar pakankamai vėsu. Tačiau laukti nebuvo ko - ruošėme stalą pusryčiam bei jauką žuvims. Nevalgę buvom tiek vieni, tiek kiti. Kiekvienas rinkome jauką pagal savo receptą ir kišenę. Tikslas buvo vienas - kuojos. Tuo labiau, kad prieš savaitę iš draugų buvome girdėję, kad kibo labai gerai ir gausiai. Todėl mūsų skubėjimas visai suprantamas.

Gerbiamas profesorius taip pat ruošė savo sistemėlę naujai nupirktam boloniniam 7 m kotui. Žinia, Nevėžis nėra labai sekli upė, todėl toliau užmetus su tokiu kotu galima smagiai žvejoti įvairią žuvį.

Turėjom mes savo kolektyve ir merginą - tyliąją Laurą, kuri buvo tarpe pirmųjų, sugavusių žuvį. O kai žuvis ištraukta ir ant kabliuko, tai kodėl nepapozavus? Sklaidėsi rūkas, išlindo saulutė, o su ja ir nuotaika gerėjo.

Daug nesiplečiant turiu iš karto pasakyti, kad kuojų ar plakių pagavo visi. Nuskriaustų nebuvo, nors teisybės dėlei reikia pripažinti, kad dominuojanti žuvis vis dėlto buvo aukšlė. Jei gyvulinius masalus keisdavom į augalinius, kibimas visai apstodavo, o vėl grįžus prie gyvulinių masalų žuvis suaktyvėdavo.

Daugiausiai kuojų ir plakių sugavo Strepetys, nes jis turbūt vienintelis iš mūsų ir beveik visą laiką jas žvejojo bei jaukino. Be to, buvo įnešta truputį maža intriga - už didžiausią žuvies svorį buvo numatytas prizas. Kaip vėliau paaiškėjo tai 50 m ritelė florokarboninio valo. Todėl visi po truputį stengėmės.

Tai štai ir gavosi toks „mini“ susitikimas. Tiek Orass (kurį matome), tiek kiti dalyviai sugavo maždaug po vienodą kiekį žuvies – daugmaž po 3 kg. Tai paaiškėjo svėrimo "iš akies" metu. Kadangi visi buvo draugiški vienas kito atžvilgiu, tai tų "vaistinės gramų" nepuolėme tikslinti. Skanūs pietūs ir gera nuotaika lydėjo visą žvejybos laiką.

Oras iki pietų visai pasitaisė, stipriai sušilo. Paukščių dainos ir saulės spinduliai mus džiugino. Teko kai kam nusivilkti ir striukes.

Po pietų dar kiek pažvejoję nutarėme baigti žvejybą, galutinai "susverti iš akies" visų laimikius ir įteikti prizą. Kaip jau minėjau, visi daugmaž sugavo vienodus kiekius žuvies, todėl įvyko greitas poros minučių "pasitarimas". Strepečio žuvį svėrėme paskutinę.

Po greito pasitarimo priėmėme sprendimą, kad visgi šio "garbingo prizo" labiausiai nusipelnė Laura.

Valio! Sveikinamу čempionę. Nors šįkart neprigaudėme tų stambių kuojų, plakių ar karšių, bet laiką praleidome tikrai smagiai. Su kiekviena diena orai atšyla, žuvys aktyvėja, todėl nesėdėkite namie, o važiuokite į gamtą, žvejokite ir mėgaukitės vis šiltėjančiu pavasariu.

Pabaigai noriu pasakyti tiems kurie žada važiuoti į Nevėžį. Vanduo jau pilnai nukritęs, bet dar labai šaltas. Žuvis į jauką reaguoja, bet dar ne taip aktyviai, kaip norėtųsi. Kuojos kibo vangiai - aukšlės arti kranto taip pat nekibo, o laikėsi atokiau ir gelmėje. Džiugino tik jų įspūdingas dydis, o ne tokios "mažiukės", kaip Elektrėnuose.

SIGUTIS