Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS) Plūdinės žūklės specialistas

Ką gi, teko aplankyti vieną ežeriuką, vėliau sutapus mano atostogoms su klubo švente teko pažvejoti Kėdainių rajono viename iš tvenkinių, o štai vakar grįžau šauniai pažvejojęs ir pailsėjęs iš dar vieno gana nemažo vandens telkinio, esančio jau virš 130 km nuo Kauno, Aukštaitijos regione. Tačiau viskas iš eilės...

Manęs jau nuo pat ryto laukė Marius, kuris šį ežerą žinojo kaip savo penkis pirštus. Vaikinukas tikrai ne profesionalus žvejas, bet žvejoti mėgsta ir moka tikrai. Tuo teko įsitikinti per tas keletą dienų, praleistų kartu žvejyboje. Mano jaunasis žvejas aprodė visas ežero žuvingas vietas, kuriose mes sugavome ne vieną gražią žuvytę.

Man atvykus ir išlipus iš mašinos pasitiko tikrai (neperdėsiu) nuostabaus grožio ežeras. Suprantu, kad žodžiu tai perteikti sunku, bet tai, ką aš pamačiau, mane sužavėjo. Puikus oras, saulutė ir nuostabus mėlynas lyg jūros vanduo padarė stiprų įspūdį. O kur dar gražios pakrantės, su savo lelijomis ant vandens, ai, ką čia ir bekalbėti...

Sako, čia pavasarį kimba didelės lydekos, o vasarą gražios raudės, lynai ir kuojos. Kas žino, kas žino. Kol esu nepabandęs, tai ir sakyti ką nors daugiau bei komentuoti yra sunku. Tačiau tai, ką pamačiau plika akimi nuteikė optimistiškai - atrodytų geresnių "ganyklų" žuvims ir rasti būtų sunku. Vešli augmenija, vietomis gilesnės ar seklesnės priekrantės tarsi tikra "sanatorija" žuvims. Atrodo tik maitinkis ir dauginkis.

Pats ežeras po truputį jau "okupuojamas" civilizacijos.K aip visur, taip ir čia (jokia išimtis) jau statomos vilos, vasarnamiai ar kotedžai. Tačiau yra dar ir tokių vietų, kur tikrai civilizacija net nekvepia. Galbūt tai yra dėlto, kad ežeras stipriai apaugęs nendrėmis, nėra gero privažiavimo, pliažo ir be valtelės nelabai yra ką veikti.

Na, bet turintiems valtį nepagauti žuvies tikrai (kaip vėliau įsitikinau) neįmanoma. O jei dar esi kiek turtingesnis ir gali sau leisti užsikabinti varikliuką, tada ne tik baltą žuvį gali sėkmingai žvejoti, bet ir puikiai paspiningauti ar šiaip pamedžioti plėšrios žuvies. Kaip sakė Marius, jei baltą žuvį gali žvejoti ir nusiyręs į vieną ar kitą vietą, tai besivaikant lydekas ar ešerius jau variklis gana stipriai praverčia, nes ežeras nėra iš mažųjų.

Ir to įrodymas keli neblogi rytiniai ešeriai, sugauti ant mikro masalų.

Tačiau mano tikslas balta žuvis ir taikiklyje būtent tik ji. Kiekvieną kartą atvykus į naują telkinį būna įdomu išbandyti jauką, jo poveikį žuvies aktyvumui bei žuvies dydžiui. Aišku, per keletą dienų smulkių išvadų ar analizės tikrai nepadarysi, bet pirmi paviršutiniai samprotavimai į galvą vis tiek "ateina". Todėl mes imame abu kiekvienas savą "įrangą", ir ruošiames išplaukti. Marius žvejoti susiruošia bolonine 5 m meškeryte, aš - 7 m botu. Marius užsidėjęs 1,5 g plūdelę, aš 1 g "adatėlę". Mariaus kabliukas 6 numerio, maniškis kiek "mažesnis" - 18.

Mūsų valtelė be varikliuko, kukli 3 m plastikinė ir sverianti apie 60 kg. Plaukti toli nereikia, tad manau pavargti nespėsime. Marius mane plukdo į stambių raudžių "ganyklą".

Kaip vėliau teko įsitikinti, žuvis ežere kibo labai įdomiai - kartais griebdama kukurūzą, o kartais slieką. Man norint "pereiti" žvejoti ant slieko kartais, tekdavo savo kabliuką perrišti į didesnį. Vėlgi įdomus faktas, kad žuvims kartais pradėjus ignoruoti kibimą tekdavo imtis gudrybių - mažinti pateikiamą masalą iki minimumo. Musės lervos ar pinkos ten buvo tarsi delikatesas ir jas griebdavo tas, kuris būdavo greitesnis.Be abejo, čia lyderiavo mažosios aukšlės.

Kita vertus, Mariui atplukdžius valtį į žuvingą vietą, mums belikdavo tik įmesti kiek jauko (tam, kad išlaikyti žuvį) ir sėkmingai žvejoti. Papuldavo tikrai gražių egzempliorių, siekiančių 300-500 gramų. Ir dar vienas įdomus pastebėjimas. Kiek yra tekę žvejoti įvairiuose ežeruose, šitas bene pirmasis mano sutiktas, kuriame sugautų laimikių kiekyje aiškia persvara dominuoja raudės. Žinia, mes įpratę daugumoje sužvejoti kuojas, bet čia buvo kiek kitaip.

Tokio dydžio žuvytės šiame ežere - įprastinis laimikis. Na, o kada meškerės viršūnėlė vos 0,5 mm storio, tada patys suprantate...

Dar porą žodžių apie šį vandens telkinį. Ežeras nėra ypatingai gilus, nors turi keletą pagilėjimų, siekiančių 14-20 metrų. Šiaip iš principo dominuoja 4-6 m gylis, kas leidžia, beveik visur žvejoti su plūdine meškere. Be raudžių, kuojų ar lynų ežere yra tikrai daug gražių ešerių ir lydekų. Teko girdėti, kad yra ir ungurių. Pats ežeras turi net kelias gražias, nedideles salas. Dugnas vietomis švarus ir smėlėtas, o vietomis dumblėtas ir apaugęs žolėmis, be to ežerą labai "okupuoja" augančios nendrės, tuo ženkliai mažindamos ežero plotą.

Jei važiuojant keliu šis telkinys matosi kur ne kur, tai sėkmingai pasistačius mašiną ir įsikūrus stovyklą galima išvysti tikrai gražų vaizdą. Vėlgi, Mariaus dėka ir jo patarimu, mes pasistatėme mašiną ant kalniuko, kur pro langą galėjome gėrėtis ežeru bei mėgautis nuo ežero pučiamu pietų vėju, kuris mus gelbėjo tvyrant tokiems pastarųjų dienų karščiams. Pučiantis vėjas ir vos už kelių dešimčių metrų esantis vanduo mus gaivino ir teikė didelį malonumą.

Nors orai mus ir labai lepino (nesulaukėme nei žadėti lietaus, nei škvalo), tačiau ežerą supykusį ir stipriai banguojantį tikrai teko pamatyti. Vieną pavakarę jau manėme, kad sulauksime lietaus, bet išskyrus juodus debesis ir kiek papūtusį stipresnį vėją nieko daugiau nesulaukėme...

Taip jau sutapo, kad prisižvejoję raudžių bei kuojų, buvome nusprendę pabandyti laimę karšių "medžioklėje". Sukilus bangoms ir pradėjus nežmoniškai supti valtį, nusprendėme padaryti kiek kitaip - iš vakaro pajaukinti žuvį, o kitą dieną ryte bandyti laimę.

Be abejo, esant būtinybei ar dideliam norui, buvo galima rasti ramesnę vietą ir dar pažvejoti, bet kadangi vis tiek žuvį paleisdavom ar atiduodavom vietiniams (sau išsikepėme keletą žuvų paragavimui), tai nusprendėme tą vakarą daugiau nebežvejoti.

Nuostabiai išsimiegojęs ir gerai pailsėjęs ryte 6 valandą ėmiau po truputį ruoštis. Rytinė kava, pusryčiai, vėliau jaukų maišymas sudarė tą malonų ritualą, kuris suteikia sielai tikrą palaimą. Ežeras lygus kaip stiklas, jokios bangelės - vakarykščio peizažo nei pėdsako nelikę.

Kuomet su Mariumi atplaukėme žvejoti karšių, vieta vizualiai niekuo neišsiskyrė. Mano jaunasis kolega daro metimą, kitą ir... galingas karšis stveria kuokštą musės lervų. Į paviršių iškyla žuvis, primenantį aukso spalvos didelį lakštą. Aš susimąstau - griebti foto aparatą ar graibštą. Visgi medžiotojo instinktas nugali. Stveriu graibštą, o tuo metu auksaspalvis karšis daro smūgį ir... toliau aprašinėti mūsų veido išraiškos ir savijautos manau nebeverta. Šią garbingą dvikovą laimi karšis. Kas įdomu, kad čia mes nesugavome nei raudžių, nei kuojų. Matyt karšių "ganyklose" kitom žuvims "laikytis" nebūdinga. Vėliau, kaip reabilitaciją Marius ištraukia nedidelį puskaršį ir tuo mūsų rytinė karšių žvejyba baigiasi.

Vėliau artėjant pietų metui, palikę karšines vietas mes vėl sielos nuraminimui ėmėme žvejoti raudeles bei kuojas. Marius pagauna eilinę gražią raudę, bet ryto patirtos emocijos nerimsta ir mes dar vis šnekame, prisimename rytinę žvejybą.

Baigiant savo pasakojimą apie išvyką prie šio vandens telkinio turiu pasakyti, kad pirmą kartą atvykus ir nuturint rimto vedlio tokio kaip Marius, jūs tikrai ne visada galite tikėtis gausaus laimikio. Tačiau mūsų atveju, žinant kur laikosi žuvis ir dar ją jaukinant geru jauku prigaudyti neribotą kiekį tikrai nėra sudėtinga. Mano gi tikslas atsipirko su kaupu. Susipažinau su jaunu, gabiu, perspektyviu žveju, mandagiu žmogum, patyriau daug gražių akimirkų traukiant gražias žuvis, išbandžiau jauką ir šauniai pailsėjau.

Ir pabaigai padarėme simbolinę nuotraukytę. Marius su puskiline raude, aš su puskiliniu karšioku. Tai buvo dar viena išvyka prie ežero Aukštaitijoje. Atostogos tęsiasi............