[limon] Kokios turi būti sąlygos, kad veistųsi vaivorykštiniai upėtakiai. Ar jie gali veistis Lietuvoje?
Vaivorykštinio upėtakio gimtinė – rytinės Ramiojo vandenyno dalies baseinas: Eurazijos kontinente – Kamčiatkos pusiasalis, o Amerikos kontinente – nuo Aliaskos iki Kalifornijos. Išskiriamos dvi formos: sėsli, gyvenanti upėse ir ežeruose, kurių vandens temperatūra šiltuoju metų laikotarpiu retai kada viršija 12 °C ir praeivė, gyvenanti sūriuose vandenyse, o neršti migruojanti į upes. Tačiau iki šiol nėra aišku, ar migracija nerštui iš sūrių vandenų į gėlus yra genetinė adaptacija, ar tiesiog oportunistinė elgsena. Panašu, kad iškilus reikalui, bet kuris vaivorykštinių upėtakių būrys gali migruoti į sūrius vandenis ar bent prisitaikyti prie jų. Savo gimtinėje neršia upių sraunumose ant žvirgždo-akmenų grunto pavasarį, balandžio-birželio mėnesiais (priklausomai nuo klimatinės juostos), kai vanduo įšyla iki 6 °C ir daugiau. Tačiau Lietuvoje (kaip ir daugelyje kitų Europos šalių) natūraliai nesiveisia, nors ir nurodoma, kad kurį laiką lyg ir buvo aklimatizavęsi keliuose upeliuose. Panašu, kad nesant kliūčių, vaivorykštiniai upėtakiai gana greitai išmigruoja į jūrą. Gali būti, kad tai sąlygoja aukštesnė mūsų šalies upių vandens temperatūra, kuri neatitinka šios žuvų rūšies optimumų jos natūralaus paplitimo areale. Kai kuriose šalyse (Švedijoje) dirbtinai išveisti upėtakiai buvo leidžiami tiesiog į Baltijos jūrą, kur puikiai augo ir buvo patrauklus mėgėjiškos žūklė objektas.