Pastaruoju metu dažnai išgirstu klausimą iš pažįstamų žvejų, norinčių užsiimti laukinių karpių žvejyba: „Kur rasti karpius?“. O ir diskusijose internete esu pastebėjęs ne vieną susidomėjusį asmenį: „Tėvų (senelių) gimtinėje, kur ruošiuosi atostogauti, yra ežeras, kuriame, pasak vietinių, apstu karpių. Kaip juos rasti?“.

 Pradėsiu nuo pradžių. Tarkime, kad nusprendei užsiimti laukinių karpių žūkle (pabandyti vieną kartą arba „sėsti ant adatos“ rimtai). Be abejo, pirmiausia reikia pasirinkti vandens telkinį, kuriame karpius jaukinsi ir gaudysi. Lietuvoje yra ne viena dešimtis ežerų, kur karpiai gaudomi masiškai, viešai, nesislepiant nuo konkurentų. Tokių ežerų pavadinimai ne paslaptis – apie juos galima pasiskaityti ir žurnaluose, ir internete, o ir bet kuris paklaustas karpininkas juos išvardins. Tai pats lengviausias kelias – pasirinkai kokį nors Daugų ar Galono ežerą, pradėjai jį savaitėmis šerti ir jau džiaugiesi būsimu laimikiu... Džiaugiesi iki to laiko, kol su visa karpine manta atvažiavęs žūklauti užtinki kitą karpininkų ekipažą, jau bemetantį ten meškeres. Prasideda ilgi aiškinimaisi:
- Aš šėriau dvi savaites!
- Mes pastoviai šeriame jau mėnesį. Kodėl mes nė karto tavęs čia jaukinančio karpius nematėm?
- Aš irgi jūsų nemačiau! Kiekvieną rytą prieš darbą atvažiuodavau ir jaukindavau!
- O mes kas dieną po darbo atvažiuodavom...
Ups... Ir tu, ir jie teisūs. Geriausiu atveju jie priims tave, pastatys kur nors pakraštėlyje, gal net leis daugiau nei vieną meškerę užsimest... Blogiausiu atveju – palinkės gero kelio „ant ...“. Ne kartą teko girdėti istorijas apie muštynes dėl vietos „karpininkai prieš karpininkus“, „karpininkai prieš karšininkus", „karpininkai prieš poilsiautojus“ ir t.t. Ir įrodyk po to savo antrajai pusei, kad su mėlyne po akim grįžai ne po išgertuvių, o po karpių žūklės...
Jei tokie nuotykiai ne prie širdies, galima rinktis kitą, žymiai sunkesnį karpinio ežero paieškos variantą. Iš karto įspėju, kad tokia „procedūra“ gali trukti nuo 3 dienų iki mėnesio, o kartais dar ilgiau. Perspektyva nedžiuginanti? Man, o ir daugeliui mano pažįstamų karpininkų, ežero ir tikslios žūklės vietos paieška – jau žvejybos proceso dalis, kuri kelia labai daug teigiamų emocijų ir visiškai nevargina.

Geografinė padėtis.
Vakarų Europos šalių karpininkai mums, lietuviams, gali tik pavydėti, nes karpių yra beveik kiekviename ežere. Nustebote, bet tai tiesa. Vienuose ežeruose karpiai buvo leisti sovietiniais ar jau nepriklausomos Lietuvos laikais, į kitus, pratekančius ežerus, karpiai tiesiog atplaukė iš kitų telkinių. Pasak ichtiologo dr. Tomo Virbicko, karpio gimtinė – upė, todėl kas pavasarį jis ieško upelių ir jais kyla aukštyn. Net ir Kauno marių karpiai pavasarį vedami instinktų kyla Nemunu aukštyn pasiekdami net Birštoną, o rudenį vėl grįžta į marias. To paties migravimo instinkto vedami karpiai iš vieno ežero upeliais ar net patvinusiomis pievomis paplinta į kitus gretimus ežerus. Tačiau dažniausiai tokiuose, „natūraliai“ pasipildžiusiuose ežeruose, karpių nėra daug ir juos labai sunku rasti. Todėl pradžiai siūlyčiau pasirinkti „konkretesnį“ karpinį ežerą, kur tikimybė pagauti karpį didesnė nei meteoritui pataikyti į jauko kibirą.
Jei ieškome didelių laukinių karpių, reiškia, jog į telkinį įleisti jie turėjo būti dar sovietinės Lietuvos laikais. Dažniausiai žuvinami buvo ežeriokai, esantys netoli tarybinių žuvininkystės ūkių. Socialistinio lenktyniavimo laikais kiekvienas žuvininkystės ūkis stengėsi kuo daugiau viršyti penkmečio planą. Kaip tai padaryti esant ribotam tvenkinių, darbo jėgos bei pašarų kiekiui? Sprendimas buvo unikalus – dvivasariai karpiukai buvo leidžiami į netoliese esančius laukinius ežerus, kur maitindavosi natūraliai. Atėjus laikui skaičiuoti žuvininkystės ūkio „darbo vaisius“, gerokai paūgėję karpiokai tinklais buvo susemiami iš ežerų ir suleidžiami atgal į tvenkinius. Aišku „namo“ grįždavo ne visi – daugybė jų likdavo ežere ir plaukioja iki šiol, jau pasiekę 10-20 kg svorį. Na, nebent čia jau spėjo prasisukti vienos garsios politikės sūnelis, „elitinis“ laukinių karpių naikintojas traukiamais tinklais. Atgimimo laikais, žlungant kolūkiams, dauguma tokių žuvininkystės ūkių buvo panaikinta, o karpiukai išvežioti ir paleisti į tuos pačius artimiausius ežerus. Taigi, toks ežeriokas – pati tinkamiausia vieta pradedančiajam.

Čiabuviai.
Jei neturi geranoriškų draugų karpininkų, kurie galėtų parodyti tinkamą ežerą, belieka ... alus. Įsimesk porą butelaičių alaus į bagažinę. Tinkamiausios rūšys – visokie žaibo, turbo, kvatro ir t.t. Važiuoji prie perspektyvaus ežero, kur, tavo nuomone, turėtų būti laukinių karpių. Išvykos laiką pasirink ryte arba vakare, kai yra tikimybė prie telkinio sutikti vietinių (čiabuvių) žvejų. Iš bėdos tinka ir pas senelius atostogaujantys anūkai, besimaudantys ar besimokantys žvejoti tame ežere. Sutikus pirmą informacijos šaltinį reikia nutaisyti geranorišką veido išraišką ir pokalbį pradėti nuo meteorologinių, žemės ūkio bei politikos klausimų. Jei čiabuvis pasitaiko kalbus, po truputį galima pereiti prie žvejybinių temų: kokia žuvis ir ant ko kimba. Pokalbiui užsimezgus iš kuprinės vertėtų išsitraukti alaus butelį. Tokie vietinių žvejų kamantinėjimai – pati svarbiausia ir patikimiausia informacija. Jei atsakymas apie karpius teigiamas, verta klausti, kur jie dažniausiai šokinėja, kur „didelė žuvis“ nutraukė valą ir pan. Nepamišk paklausti ir apie keistus žvejus, gaudančius pypiančiomis meškerėmis. Gali būti ir taip, kad čiabuvis, kad ir išgėręs visą butelį alaus, atsakymų į klausimus taip ir nepateiks. Nevertėtų nuleisti rankų ir bandyti šnektelti su kitais (tol, kol bagažinėje liko alaus).
Kaip bebūtų šlykštu ir neįprasta, daug informacijos ieškant karpinio ežero arba žūklavietės konkrečiame telkinyje suteikia brakonieriai. Kartais tenka pasinaudoti ir jų pasakojimais: kur karpį nudūrė, kur tinkluose liko didelės skylės, kas stato vadinamąsias „popkes“. Buvo atvejis, kai niekaip negalėjome surinkti žinių apie ežerą, kur, mūsų duomenimis, tikrai turėjo būti „mamyčių“, sveriančių 10-18 kg. Nuvažiavome į šalia esančio kaimelio parduotuvę ir pagiringos pardavėjos tiesiai šviesiai paklausėme, kur galėtume įsigyti šviežios žuvies. Ji bematant nurodė brakonieriaus trobą. Žmogelis pasiūlė gausų asortimentą: unguriai, karšiai, lydekos, lynai. Mes kažką suskiedėme apie didelį balių ir paklausėme, ar neturėtų stambaus karpio.
- Kiek aš kartų bandžiau juos pagaut, tie gyvatės niekaip nenori į tinklus eit, - patamsėja seneliuko veidas, kai mūsų veidai tuo pat metu nušvinta.
Eureka! Viskas, ko reikėjo, jau sužinojom. Brakonierius taip nieko nesupratęs lieka stovėti kieme, o mes, jau sėdėdami automobilyje, renkame pažįstamo to rajono gamtosaugininko numerį – potencialus „klientas“ atrastas...
Pakrantėmis ieškant „pašnekovų“, neretai tenka sutikti ir iš toliau atvažiavusių „donkininkų“, plūdininkų ar spiningautojų. Su jais taip pat vertėtų persimesti žodeliu kitu. Jei užmatysi karpininkus, reiškia ežeras pasirinktas teisingai. Tik nesitikėk, kad jie pirmam pasitaikiusiam ims ir išpasakos kokio dydžio, ant ko ir kiek per dieną pagauna. Beveik užtikrinu, kad atsakymas bus toks:
- Atvažiavom „ant durniaus“ pirmą kartą, sėdim jau savaitę, nieko nepagaunam, „miręs“ ežeras čia.
Tokiais paistalais tikrai neverta tikėti. Nors kartais ir tai, kad sutikai karpinius, dar nereiškia, jog verta tame ežere bandyti žvejoti. Prisimenu kartą bičiulis pakvietė į savo sodybą pailsėti. Pasirodo, netoliese esančiame ežere gausu ungurių. Kadangi automobilyje turėjom tik karpinę įrangą, nakčiai žvejoti sėdom su ja. Ryte pro šalį plaukė spiningautojai. Pamatę karpinius stovus, signalizatorius, „swingus“ ir panašią tik karpizmui būdingą įrangą priplaukė šnektelėti:
- O ką, čia karpių yra?
- Aha, mes ir patys netikėjom, - vienas per kitą pasakojom mes. Iš vakaro buvo šiek tiek padauginta alkoholio, tai „nekaltas“ melas tuo metu atrodė juokingas.
- Pagavot?
- Neee, tik vakar pasišėrėm, atsisėdom, per naktį trys kibimai, bet visi nutrūko – labai dideli čia karpiai...
- Geras! Aš karpius dažnai pažvejoju, bet niekada negalvojau, kad jų čia yra. Reiks būtinai pabandyt!
Karpininkas karpininkui vilkas... Jei tie žvejai skaito šitą straipsnį, aš jų viešai atsiprašau, labai gailiuosi ir pažadu daugiau taip nedaryt...
Taigi, siūlyčiau renkant informaciją apie ežerą vadovautis ne vienu, o bent trimis šaltiniais.

Akys ir kojos.
Kitas etapas – ežero bei pakrantės tyrinėjimas. Būtinas priedas – žiūronai. Jais geriausia stebėti ramaus ežero paviršių ieškant tik karpiams būdingų stambių ir ilgų burbulų juostų. Todėl į kelionė aplink ežerą geriausia leistis anksti ryte arba vakarop, kai ežeras nebanguoja, o ir karpiai intensyviai maitinasi. Tokius rausimus sunku supainioti su lynų, nes karpiniai yra žymiai didesni ir intensyvesni. Retais atvejais rausimų gali ir nebūti, kai ežero dugnas visiškai kietas ir karpių mitybinę bazę sudaro visokie moliuskai ir sraigės. Tačiau ir tada jų maitinimosi vietą išduos šokinėjimas ar bent nugarų kyščiojimas iš vandens šildantis saulutėje. Kartais tos nugaros kyšo taip nežymiai, kad be žiūronų jas pastebėti bus labai sunku. Stebint ežerą siūlyčiau atkreipti dėmesį į čiuožikų (nežinau kaip šie vandens paviršiuje slidinėjantys gyviai vadinasi moksliškai) susibūrimo vietas. Rausiant karpiui, jie visi metasi į tą vietą, kadangi kartu su burbulais pakeliamos dumblo dalelės, kuriose šie padarėliai randa sau maisto.
Keliaudamas aplink ežerą stebėk ne tik vandens paviršių, bet ir krantą – kur koks laužas kūrentas, kur medinis dvišakis kuoliukas meškerei styro. Lietuvių bruožas šiukšlinti irgi padės orientuotis – žiūrėk kokie jaukų pakeliai palikti, gal vandeny pamatysi paliktą baltyminį kukulį ar bulvės gabalą – reiškia čia tikrai gaudė karpius. Gali patyrinėti, ar nesimato karpio žvynų – toli gražu ne visi šias žuvis paleidinėja. Jei neradai jokių karpininkų „buvimo“ žymių, dar nereiškia, kad jų čia niekas negaudo. Tikri šios žūklės fanatikai labiau panašūs į indėnus, nei į žvejus: nei nendrės iššienautos, nei samanos ištryptos, o ir laužavietė atrodo kaip pernai kūrenta. Nė vienos nuorūkos, nė vieno popieriuko... O karpininkai, pasirodo, sėdi čia kas savaitgalį. Tačiau visai užmaskuoti savo pėdsakų jiems tikrai nepavyks, todėl stebėk viską įdėmiai.
Jei radai vietą meškerės užmetimo ribose, kur karpiai natūraliai maitinasi, t.y. rausia, pradėk tyrinėti krantą, kur čia patogiau įsikurti, nes natūrali karpių maitinimosi vieta idealiausia jaukinimui. Jei aplinkui nendrės – nesibaimink, siaurą ruoželį galima ir prasišienauti ar išrauti. Tik nepradėk pjauti pušų, jei matai, jog nepavyks užmesti meškerės neįsibridus į vandenį – tokia privilegiją turi tik patyrę, visų gerbiami ir pripažinti karpininkai... Net liežuvis neapsiverčia jų vadinti žvejais, deja, tokių dar pasitaiko...

Nerk.
Jei ežero paiešką vykdai maudymosi sezono metu, nepatingėk panardyti toje vietoje, kurią pasirinkai žūklei – pamatysi visus kliuvinius, dugno reljefą, jo struktūrą. Jei vanduo skaidrus ir pavyksta įžiūrėti dugną, gali padaryti kelių dienų eksperimentą. Supilk ant dugno šiek tiek kukurūzų, bulvių ir baltyminių kukulių. Kitą dieną panerk pažiūrėti, kas ten dar belikę – jei išrinkti tik kukurūzai, yra tikimybė, kad karpiai ten dar neapsilankė, o grūdus „sulesė“ lynai, karšiai ar kuojos. Jei neliko ir stambiai pjaustytų bulvių, gali būti tikras, jog tai karpių darbas, nebent šėrei 0,5 metro gylyje ir bulves surinko gulbės ar antys. Jei neliko nieko, yra du variantai. Arba jauką supylei ant puraus dumblo ir viskas prasmego, arba karpiai tikrai čia buvo, be to, jie pripratę maitintis baltyminiai kukuliais. Jei po dienos jaukas neliestas, bandyk nerti kitą ar dar kitą dieną – gal karpiai tą parą nesimaitino.

Technologijos.
Karpių žūklavietės paieškai ežere puikiai pravers echolotas. Tyliai valtele praplaukus pro potencialias vietas yra galimybė pamatyti karpius. Dažniausiai jie plaukioja būriais, todėl echolotas tikrai pagaus vieną ar kelis būrio „individus“. Be to, echoloto pagalba atrasi gylio perkritimus, skardelius ar šlaitelius, kuriuos taip mėgsta šios žuvys.
Jei nėra echoloto, vertėtų pasirūpinti bent jau ežero batimetriniu planu. Ten puikiai matosi visi gylių perkritimai. Kitu atveju gali atsitikti taip, kad pamatęs iš vandens kyšančias besišildančių karpių nugaras pulsi jaukinti ir gaudyti, o po mėnesio nevaisingos žvejybos netyčia sužinosi, kad toje vietoje – 20 metrų gylis ir joks padorus karpis prie dugno maitintis ten tikrai nesileis, o tu vidury tos duobės jau supylei sėklių iš baltyminių kukulių...

...
Beveik viskas. Visi veiksmai, kurie turėtų sekti po tinkamo laukinių karpių žūklavietės pasirinkimo, jau aprašyti ne vieną kartą tiek žūklės žurnaluose, tiek internete. Kitaip tariant, visa kita – technikos reikalas...

Meškeriotojas Nr. 9 (2005 m.)
Autorius evil