Viktoras Armalis

Žurnalistas

Meškeriojimas tapo gyvenimo sanklodos dalimi, kuri remiasi konkrečia doktrina, nepripažįstančia metodų, kurie buvo naudojami tais laikais, kai „žuvų knibždėte knibždėjo“ visuose vandenyse, tačiau profesionalai ne kartą prasitarė, kad atidžiai tyrinėja pirmuosius spausdintus informacijos apie meškeriojimą šaltinius, kurie pasirodė dar XVII a. antroje pusėje. Tarp juose aptinkamų faktų dėmesį ypač traukia natūralių kvapiųjų ir birių medžiagų naudojimas vilioti žuvis. Ar tikrai senieji receptai beviltiškai paseno? Galbūt tokia meškeriojimo praktika – tik mitas?

Skerstuvių trofėjus

Kiek patikima yra senuosiuose manuskriptuose, kuriuose mūsų pirmtakai bandė formuluoti meškeriojimo teorijos pagrindus, pateikiama informacija? Juk negalima atmesti tikimybės, kad autoriai savo išvadas galėjo remti ne tik praktine patirtimi, bet ir nuogirdomis, visuotinai priimtina, nors ir nepatikrinta nuomone. Galėjo, bet vargu ar tai darė, siekdami, kad tekstai būtų svaresni. Daugelio šalių žūklės ekspertai šiandien sutinka, jog daugiausia buvo klystama formuluojant terminus, o faktinė medžiaga dažniausia būdavo absoliučiai adekvati praktikoje naudotiems būdams ir metodams. Todėl neteisinga mūsų protėvių meškeriojimo praktiką laikyti vien mitu, nes ir dabar iš jos galima pasisemti reikiamos patirties. Tik reikia tikrinti faktus ir vertinti juos atsižvelgiant į anų laikų kontekstą.

Štai konkretus pavyzdys. Kai XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje skersdavo jautį, karvę ar veršį arba kiaulę, šis veiksmas dažniausiai neapsieidavo be meškeriotojų dalyvavimo. Jie laukdavo, kol bus išpjauta šlapimo pūslė, kurią čia pat švariai išplaudavo ir pripildavo kraujo. Kam būdavo skirta tokia „bomba“? Jau tada buvo pastebėta, kad kraujas turi gebėjimą vilioti žuvis. Išpiltas į vandenį kraujas atrodo kaip raudonas debesis. Žuvys tikrai plaukia prie tokio debesies. Dabar manoma, kad žuvis masina kraujyje esančios amino rūgštys, kurias jos jaučia šonine linija, o tada manė, kad kraujo kvapas žadina maitinimosi instinktą.

Neapsieita ir be prietarų: kai kurie žvejai tikėjo, kad žūklėje naudojamas prievilas , t. y. kraujas, turi būti to paties gyvulio ir šviežias, todėl skerstuves derindavo su žūkle. Jau kitą rytą po skerstuvių žvejys traukdavo ant ledo ir atverdavo iš anksto iškirstas eketes. Prie pūslės pririšdavo žąsies kiaušinio dydžio akmenį ir ją keliose vietose pradurdavo adymo adata arba batsiuvio yla. Pūslę rišdavo prie virvutės, leisdavo į eketę ir nugramzdindavo taip, kad ji pakibtų per porą metrų nuo dugno. Na, o šalia esančiose eketėse būdavo žvejojama. Kad šis metodas – neišgalvotas, man pačiam teko įsitikinti prieš keturiasdešimt metų žvejojant Varnių apylinkėse telkšančiame Luksto ežere: mūsų sutiktas meškeriotojas mielai pasiūlė įsitaisyti šalia, ešerių visiems užteks, o paskui prasitarė, kad į vandenį įleista „pūslė su krauju – jau sena, išsivadėjusi ir kitai žūklei nebetiks“. Bet tą popietę stambūs ešeriai jo eketėje kibo vienas po kito. Tad galima teigti, kad „pūslės“ metodas – teisingas.

Slaptos blizgės

Praėjusio amžiaus pirmoje pusėje avižėlių dar nežinota, tad, vieno paskutinių etninių kuršių ir garsiausių Kuršmarių žvejų Erčiaus Jurginaičio teigimu, žvejota blizgėmis. Joms kabliukus kaldindavo pas Ventės, Kintų, Drevernos ar Rusnės gyvenvietėse gyvenusius kalvius, o paskui juos, pasislėpę nuo svetimų akių, „pricinuodavo“ (prilituodavo – tarmiškai) prie savo blizgių. Kiekvienas žvejys turėdavo nuosavą „blizgę“, dažnai paveldėtą iš tėvo, kuris ją būdavo paveldėjęs irgi iš savo tėvo, tad ji būdavo ne tik šeimos maitintoja, bet ir relikvija. Nieko nuostabaus, kad kiekvienas žvejys masalą, kuris žiemą maitindavo šeimą, laikydamasis nerašytos šimtametės tradicijos, kruopščiai slėpdavo nuo svetimų akių.

Anuometinių blizgių kalibras dabar kelia nuostabą ne tik ešerių, bet ir sterkų bei lydekų žvejams. Kam įdomu, kaip tokie masalai atrodo, gali juos pamatyti Nacionalinio muziejaus ekspozicijoje. Ten pat eksponuojami ir „valai“, o tiksliau – iš plaušų nuvytos virvelės. Kažkada tokiomis „blizgėmis“ per dieną Kuršmarėse pagaudavo iki kelių šimtų ešerių, kuriuos pargabendavo rogėmis.

Man, dar būnant pradinės mokyklos moksleiviu, teko būti betarpišku tokios žūklės dalyviu septintojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pradžioje. Mat vienas tėvų giminaitis buvo susijęs su versline žvejyba. Mūsų šeimai lankantis pas jį Kintuose, tas giminaitis pasiūlė ekskursiją, o tiksliau, išvyką ant Kuršmarių ledo. Pasirodė, kad mūsų giminaičiui teko važnyčiotojo vaidmuo. Jis turėjo važiuoti paskui žvejus ir rinkti į roges žuvis. Ūkio vadovai surengė eilinį „vajų“ ir išruošė žvejus meškerioti blizgėmis. Šį būdą Kuršmarėse žvejojusių žvejų vadovybė nuolat prisimindavo, kai dėl storo ledo būdavo sunku sugauti žuvų, tad tie eidavo „planų vykdyti“ su senosiomis blizgėmis (beje, kai kurias senųjų blizgių formas bando atkurti Klaipėdoje veikianti įmonė „Aisė“).
Tuo metu tikriausia jau retas žvejų ekipažas naudodavo pūslę su krauju, o gal ir niekas jau nebenaudodavo, nes sunku ir jaučio pūslę buvo gauti, tačiau toks prievilas, E. Jurginaičio teigimu, buvo naudojamas iš Kuršmarių žvejų.
Garsaus praėjusio amžiaus pradžios ichtiologo Leonido Sabanejevo, aprašiusio beveik visų Europoje aptinkamų žuvų žūklę, teigimu, kraujo šleifas, nusidriekiantis nuo pūslės, privilioja ešerius. Kai žuvų vienoje vietoje susitelkia daug, jos patiria konkurencijos dėsnius, tad ima aktyviai kibti.

Kuris dirgiklis stipresnis?

Kraujas turi specifinįkvapą,kurisgana gerai sklinda vandenyje, o tirštus dūmus primenantis kraujo debesis skaidriame vandenyje matomas iš toli. Kuris iš šių dirgiklių svarbesnis?

Kad būtent debesėlis žadina neapsakomą ešerių smalsumą, akivaizdžiai įsitikinau prieš ketvirtį amžiaus ant Asvejos ledo. Tiesiai priešais Jonėnų kaimelį, kurį galima pasiekti per kelias minutes nuo Siužionių sankryžos, yra viena siauriausių Asvejos vietų. Senesni gyventojai dar prisimena, kad čia plaukydavo lynu sliuogęs pontoninis keltas, kuris gabendavo žmones bei jų gyvulius ir kinkinius iš vadinamosios Baluošų pusės į Jonėnų krantą. Laivybai patogi siauruma čia susidarė todėl, kad į ežerą išsišauna ilgas ir siauras pusiasalis, kuriuo ir dabar vingiuoja keliukas į girininkiją, lenkiantis vakarinį Baluošų ežero galą. Už pusiasalio – nemaža įlanka, į kurią iš Baluošų ežero atiteka upelis. Įlankos dugnas – gūbriuotas, todėl čia yra nemažai tinkamų vietų vilioti ešerius.

Paprastai įlankos viduryje, priešais Baluošos intaką, tokiomis dienomis visada žvejoja iš Dubingių ar Joniškio miestelių atvažiavę žvejai. Jų taikinys – vidutiniokės kuojos, o ešerių plotai prasideda už puskilometrio nuo kuojų žūklavietės. Tą kartą įlankoje nesimatė nė vieno meškeriotojo. Toks vaizdas visada nuteikia labai gerai, ir aš tuoj pat leidausi pirmojo sėkliaus link. Apėjau aplink jį bandydamas tai blizgelę, tai avižėlę, persmaugtą per liemenį kaip vapsva, tačiau užkibo vos šeši ar septyni nedideli ešeriai, o išgręžti teko apie dvidešimt ekečių. Lyginant su jų skaičiumi, rezultatas buvo menkas. Tokiais atvejais patartina leistis prie kito sėkliaus. Bet ir čia scenarijus pasikartojo raidė raidėn.

Kai pasukau trečiojo žūklės taško link, į akiratį pakliuvo žvejo, meškeriojančio ties esančiu už kokio puskilometrio rageliu, siluetas. Nutariau paėjėti iki jo, pasidalyti įspūdžiais ir pasitikrinti, ar nekimba tik man vienam? Tai buvo vietinis meškeriotojas, apžergęs medinę žūkladėžę, o ant galvos jam pūpsojo senovinė lapinė kepurė, atkragintomis į šonus ausinėmis. Išgirdęs girgždant po mano kojomis sniegą, žvejys pakelė galvą nuo eketės ir pakvietė kurtis šalia:
– Ešeriai retokai stveria masalą, tad dviese bus smagiau kibimo laukti...

Senasis meškeriotojas parodė man sniego kauburėlį už kelių žingsnių nuo jo eketės ir tarė:
– Atsikask ir žvejok... – tuos žodžius sakydamas, senis pakirto gelmėje kažką ir netrukus išvilko iš eketės maždaug keturiašimtgraminį kuprių.
Motyvas sukrusti buvo akivaizdus, tad po poros minučių mano avižėlė jau grimzdo į gelmę. Seniokas vėl kažką susikaupęs traukė iš gelmės, bet jo veiksmus mačiau tik puse akies, nes stebeilijau į savo meškerėlės sargelį. Deja, pakirsti laiku nespėjau, tad šiek tiek pavirpinau masalą ir padariau pauzę. Negalėjau patikėti savo akimis, kai sargelis iš lėto ėmė kilti į viršų, kol valas visiškai atsipalaidavo ir ėmė plevėsuoti lengvo vėjelio plaikstomas. Patirtis kuždėjo, kad taip kimba karšis, teks kantriai laukti, kol jis vėl ims lenkti sargelį prie vandens. Tačiau vidinis balsas priešinosi tokiam sprendimui ir ragino pakirsti, nes jokiais karšiais šitoje priekrantėje nė iš tolo nekvepia. Ir vidinis balsas paėmė viršų – pakirtau. Ranka pajuto, kad valas įsitempė kaip styga. Jį teko atleisti, kad nepokštelėtų. Po poros minučių eketėlėje išvydau didesnį nei vidutiniokas ešerį...

Deja, po pusvalandžio kibimas ėmė blėsti. Kai ketvirtį valandos niekas nepajudino sargelių, senasis žvejys pakilo nuo savo „pasostės“, kuri sudundėjo kaip būgnas, nes jos šonus ešeriai bubino uodegomis. Diedukas nužėrė sniegą nuo pašalinei akiai nematomos eketės, išgręžtos už metro nuo mūsų, pakėlė per ją permestą pagaliuką. Prie jo buvo pririšta pajuodusi virvelė. Senukas kelis kartus ją timptelėjo ir pagaliuką vėl paguldė skersai eketės ir užžėrė ją sniegu. Po dešimties minučių kibimas atsinaujino...

Nors ir labai varžiausi klausti, kas čia vyksta, bet smalsumo numaldyti nepajėgiau. Diedukas man paaiškino, kad į tą eketę įleistas maišelis. Virvelės ilgis toks, kad jis kabotų dviejų metrų aukštyje virš dugno. Maišelyje – liepinių ir drebulinių pelenų miltai, o ant dugno – žąsies kiaušinio dydžio akmuo. Anais laikais į tokius storo popieriaus maišelius pakuodavo ryžius, kruopas, miltus. Prieš gramzdinimą maišelį reikia subadyti vinimi. Kai maišelis su pelenais papurtomas, iš jo ima byrėti turinys ir vandenyje pakimba poros metrų skersmens debesėlis, kuris pamažu sėda ant dugno. Drumzlės vilioja ešerius, kurie sukinėjasi prie jų, kol debesiukas išsisklaido. Šis senas ešerių viliojimo būdas rodo, kad drumzlių terapija viliojant ešerius veiksminga ir naudojama seniai. Tad gali būti, jog abu dirgikliai – vienareikšmiai. Uoslės faktorius Šiandien minėtais ešerių viliojimo būdais galbūt naudojasi vos vienas kitas meškeriotojas iš 100 000, ta čiau subtilesnių receptų, o tiksliau, reikalaujančių mažesnių sąnaudų, pasitaiko. Pavyzdžiui, Serbijoje nau dojamas smulkus žvyras, sumaišytas su smėliu. Mano geras pažįstamas Gordanas Jovičius iš Belgrado pasakojo, kad į vandenį pažeriama sauja smulkaus žvyro, o po kelių minučių į tą plotą metami ešerių masalai. Metodo veiksmingumas – patentuotas. Tiesa, taip žvejoti galima tik skaidriame vandenyje. Matyt, todėl, kad ešeriai turi
matyti, jog vandenyje vyksta kažkoks judėjimas. Šią versiją patvirtina ir vokiečių meškeriotojo Georgo Duvės papasakotas metodas, tačiau šiuo atveju naudojamas ne smulkus žvyras, o smulkiai sutrupinti kiaušinių lukštai. Jų privalumas tas, kad plokšti lukšteliai žymiai ilgiau grimzta nei žvyras, o antra, jų trajektorijos – labai vingrios. Žinoma, vargu ar kas ešerius šiandien vilioja krauju, nes ir jaučio šlapimo pūslę, ir šviežio kraujo sunku gauti, tačiau būtent viliojimas kvapais ir aromatais yra šiuolaikinė žūklės praktikos kryptis. Kodėl? Tai nesudėtinga praktiškai įgyvendinti gana mažomis sąnaudomis. Tuo tikslu kuriami įvairūs preparatai, kuriais tepamos blizgės ir vobleriai, jie įmaišomi į guminukų ir jaukų sudėtį. Aromatiniai dirgikliai kuriami moksliniu pagrindu, tačiau ir be specialių žinių kiekvienas meškeriotojas žino, kad kraujo kvapas vilioja ne tik ešerius, bet ir kitas žuvis. Vilioja ir kiti kvapai, pvz., potencialaus grobio kvapas arba išgąsdintų žuvelių išskiriamas feromonas, uodo trūklio lervų išspaudų aromatas ir t. t.

Jei turite akvariumą, įleiskite kelis ešerius, įpilkite į vandenį kelis šaukštus kraujo ir pamatysite, kaip pagyvės jų elgesys. Ešeriai įplauks į patį kraujo debesėlio tirštumą, o iš šono atrodys, kad jie maudosi drumzlėse lyg seniai vonios nematęs miestietis.

Ichtiologai teigia, kad ešeriai patiria kažką panašaus į nirvaną. Tyrinėtojai nustatė, kad daugelio žuvų galvos bei šoninės linijos nusagstytos skonio receptoriais, kurie ypač jautriai reaguoja į amino rūgštis. Jų kaip tik yra kraujyje, todėl ešeriai suplaukia prie kraujo debesėlio pasimėgauti nepakartojamu jų skoniu. Jei šalia pasipainioja grobis, t. y. mailius ar sliekas, ešerys nubunda iš transo ir galvotrūkčiais stveria jį. Tokioje būsenoje ešerį lengvai suklaidina vingri blizgutė, imituojanti masalinę žuvelę, nepastebi jis ir to, kad uodo trūklio lervos suvertos ant avižėlės kabliuko.

Ypatingi priedai

Patyrę meškeriotojai seniai naudojasi ešerių silpnybe kraujui ir įvairiems kvapams bei ryškioms spalvoms. Verniejaus ežere žvejodamas sutikau vietinį meškeriotoją, kurio žūkladėžėje gulėjo trys puskilograminiai kupriai. Vyras geranoriškai paaiškino, kad jokio stebuklo čia nėra, tiesiog reikia turėti
tinkamą žūklės įnagį. Svarbiausia poledinės žūklės blizgės charakteristika – svoris, kuris privalo būti toks, kad masalą pavyktų greitai nugramzdinti į
reikiamą gelmę. Nei forma, nei spalva, jo teigimu, lemiamos reikšmės neturi. Jei esi tikras, kad blizgė sklendžia palei dugną, tai nereikia sukti galvos,
ar masalas pasiekia ešerių buveines. Kai esi tikras, kad blizgė – ešerių panosėje, gali ją šokdinti taip, kad kupriai atkreiptų dėmesį į svarbiausią dalyką
– ant blizgelės dvišakio pasmeigtą skaisčiai oranžinį ešerio arba sodriai raudoną kuojos peleką. Geriausia tinka krūtinės pelekai, bet galima ir uodegos
peleką skelti į dvi dalis ir vieną smeigti ant geluonies. Žvejo teigimu, ešerys nedvejodamas stveria padabintą peleku blizgę.

Tverėje (Rusija) žinomas dar fenomenalesnis metodas: čionykščiai žvejai prie ešerių žūklei skirtų blizgelių trigubai didesniais negu reiktų žiedeliais tvirtina ilgakočius trišakius kabliukus, o ant jų geluonių pasmeigia šviežių kepenų gabaliukus. Kepenis kaip masalą man teko naudoti tik šamų žūklėje
birželį, nes tuo metu veršelio kepenys kažkodėl labai viliojo Nemuno deltos šamus, o taip pat lapkritį iš kepenų išrėžtais ilgais „makaronais“, kai neturėdavome vadinamųjų „naktinių“ sliekų, gundėme Nemune ir Minijoje vėgėles. Ešeriams šio natūralaus masalo siūlyti neteko, o štai rusų meškeriotojai naudoja jį sėkmingai. Esą, blizgelės forma taip pat neturi ypatingos reikšmės. Svarbu, kad ji operatyviai grimztų į 10-12 m gelmę. Kai kas iš tenykščių žvejų mano, jog lyg ir pranašesnės už kitas yra auksaspalvės blizgutės, tačiau tikros statistikos niekas nežino. Tiems, kurie panorės šį masalą išbandyti,naudingas patarimas: kad kepenis būtų lengviau supjaustyti mažais kąsneliais, jas iš pradžių užšaldo.

Daugelyje mūsų krašto vietų žvejai naudoja dar vieną gudrybę. Kad geriau kibtų, ant blizgės ar avižėlės kabliuko jie veria žuvies akį. Dažnas jų pasiruošia namie, valydamas laimikį, ir laiko šaldytuve iki kitos žūklės. Tačiau patyrę blizgiautojai teigia, kad geriausia šviežia akis, nes ji skleidžia kvapą. Taigi akivaizdu, kad aromatai vilioja ešerius. Natūralūs ir cheminiai viliokai Maždaug prieš penkiolika metų „Cormoran“ asortimente atsirado „dešra“ „Double Fish“, kurioje buvo įfarširuotas aromatinis „džinas“. Tame įdare labai didelę dalį sudarė kraujo preparatai. Kad „džinas“ išsivaduotų iš „butelio“, dešrą reikia subadyti yla kaip ir jaučio pūslę su krauju. Iš įmestos į vandenį „dešros“ sunkdavosi želės pavidalo masė, kuri mano nosiai atrodė bekvapė. Nors „sardelė“ buvo nepigi, nutarėme išbandyti, ar tikrai ji „veikia“. Kompanijos ekspertų teigimu, „Double Fish“ – universalus vilioklis visoms žuvims. Mūsų planas buvo pri- vilioti „sardele“ sterkus. Laukti prailgo ir maždaug po poros valandų nutarėm spjauti į eksperimentą. Tačiau kilo mintis vietoj žuvelės ant kabliuko užverti stambų slieką. Efektas buvo stulbinantis – vos užmečiau masalą, plūdė rovė į šoną kaip skuteris. Pakirtau, ir štai tada prasidėjo. Paaiškėjo, kad
užkibo dešimtkilograminis karpis. Tokio kalibro „peniukšliai“ kibo iki tamsos, kol pagaliau suvyniojome meškeres ir šiek tiek atsipeikėjome nuo patirtų
įspūdžių. Pasirodo, „dešra“ priviliojo ne sterkus, o karpius. Vėliau dar keletą kartų naudojau „Double Fish“. Tiesa, tokio efekto pasiekti nepavyko, tačiau
įspūdis liko neblogas. Dabar „Cormoran“ asortimente minėtų „dešrelių“ nebėra, tačiau aromatinių viliokų serija tęsiama, joje yra įdomių naujovių, tarp kurių „Nitro Grease“ pastos, kurių sudėtyje – amino rūgštys, kvapus „Double Fish“ aliejus, kuriuo patepami masalai, aromatą skleidžiantys lašišų ikrai, puikiai imituojantys vieną populiariausių masalų. Žodžiu, dabar nebūtina lėkti per kaimą ir ieškoti jaučio pūslės, nes žūkladėžėje galima turėti visą laboratoriją įvairiausiems eksperimentams. Nė kiek neabejoju, kad – tai bandymų erdvė, kurioje galima atrasti tai, kas iki šiol nepavykdavo.