Viktoras Armalis Žūklės ekspertas

Kol upių tėkmė dar neplukdo šūsnių pageltusių lapų,  rudenį būna labai palankus meškeriojimo museline laikotarpis, nes kiršliai net iš pačių giliausių duburių be vargo įžiūri vandens paviršiumi plaukiančius masalus – vabzdžių imitacijas. Svarbu tik viena – pasirinkti reikiamą taktiką ir tinkamą muselės modelį.

Atidumas padeda

Vanduo toks skaidrus, kad atrodo, jog upės vagoje jo visai nėra, o vandenžolių kasos plevena ore. Tačiau tai – optinė apgaulė. Apžvelgiu upės paviršių, tačiau jame jokių ženklų, kad čia laikytųsi kiršliai. Paprastai šios tauriosios žuvys grobį medžioja gana triukšmingai ir stverdamos nuo paviršiaus vabzdį, garsiai bulkteli, o upės paviršiumi nuvilnija platus ratilas. Deja, kol kas nė menkiausio ratilėlio kelių šimtų metrų atkarpoje iki pat vingio, kur upė suka į vakarus, nematyti. Upė atrodo bežadė, nes vanduo srūva be jokio garso.

Šis upės ruožas – labai tinkamas rudeniniams kiršlių žaidimams. Gelmė siekia 1,20-1,50 m, dugnas vietomis smėlėtas, vietomis nužertas smulkiu žvirgždu, nuo seklesnių vietų driekiasi ilgi vandenžolių liežuviai, po kuriais – puikios žuvų slėptuvės. Akyli kiršliai iš ten mato viską iki menkiausių detalų ir, pastebėję vabzdelį, žaibišku šuoliu pasiekia vandens paviršių. Bulkt – grobis pastvertas. Verpetas pagaliau nuvilnija virš tamsios sietuvos palei priešingą krantą. Pagaliau sulaukiau tikro ženklo, kad kiršliai jau kimba. Ir staiga suprantu, kodėl kiršliai pradėjo savo šokius. Saulės spinduliai nutvieskia gelmę iki pat dugno – debesų danguje nelikę nė ženklo. Krištolinis vanduo atrodo dar skaidresnis, o tai reiškia, kad reikės labai atidžiai maskuotis, kad nepakliūčiau žuvų akiratin ir jos iš šios vietos nepasitrauktų.

Saulė ir debesys

Nors šį rytą kiršliai pradėjo aktyviai rankioti nuo vandens paviršiaus vabzdžius, visiškai išsigiedrijus, tačiau sėkmingai meškerioti galima ne tik tada, kai šviečia maloniai šildanti saulutė, bet ir debesims užtraukus dangų. Meteorologinė situacija - kur kas svarbesnė meškeriotojui nei žuvims.

Kiršliai ir upėtakiai – šaltamėgės žuvys, kurios mėgaujasi atvėsusiu vandeniu ir jaučiasi jame labai komfortiškai. Toks vanduo sužadina jų apetitą, primindamas, kad reikia sukaupti po oda šiek tiek atsargų, be kurių nelengva bus peržiemoti. Tačiau meškerioti tenka įsibridus į tėkmę ir tai daryti daug smagiau kai giedra ir šilta. Kita vertus, kiršliai giedru oru lengviau įžiūri apgaulę, todėl sunkiau parinkti tokią muselę, kuri apdumtų jiems akis. Antra, masalą reikia labai tiksliai ir tinkamai užmesti, nes menkiausias nenatūralus muselės judesys kiršliui pasako, kad į jo akiratį pakliuvo įtartinas objektas.

Muselė turi plaukti vandens paviršiumi arba šiek tiek nugrimzdusi tokiu pat greičiu, kokiu teka upės srovė. Masalas jokiu būdu negali, beje, kaip ir valas „brėžti“ vandens paviršių, plaukti skersai srovės ar pakibti. Taip kiršliai patiekti masalą nėra paprasta, nes tėkmė – nevienalytė. Vienur ji teka greičiau, kitur sulėtėja, trečiur verpetuoja, o dar kitur dryksta į gabalus. Jei masalas plauks greitesnio tėkmės sraute, o valas atsidurs lėtesniame, muselė iškart ims „buksuoti“ arba „brėš“ vandens paviršių.

Guldymas į „lopšį“

Veiksmų visumą, kuri užtikrina natūralią masalo elgseną vandenyje, kai kurie muselininkai vadina „guldymu į lopšį“. Ką tai reiškia? Kaip jau minėta, masalą reikia užmesti taip, kad tiek jis, tiek valas atsidurtų tokiu pačiu greičiu srovenančiame tėkmės sraute. Įsižiūriu, kas matyti vandens paviršiuje palei aną krantą, kur ką tik bulktelėjo kiršlys. Tėkmė nuo vandenžolių slysta tiesiai į sietuvą, tačiau valą teks guldyti skersai vagos, o tai reiškia, kad jo vidurinė dalis atsiguls ant srauto, tekančio upės viduriu daug greičiau nei vandenžolių pristabdytas vanduo. Tokiais atvejais yra vienintelė išeitis – reikia įsibristi, jei leidžia dugno reljefas ir nėra rizikos, kad tave iš koto išvers veržli srovė.

Poziciją geriausia užimti tokią, kad atsidurtum tiesiai prieš kiršlio stebimą akvatoriją. Ir, užmetus muselę, valą lydėti meškerykočiu. Tada masalas plauks savo greičiu, o valas savo, tačiau valas, lenkiantis greičiu muselę, neims tempti anksčiau laiko masalo į greitesnės tėkmės ruožą. Bandau įgyvendinti šį sumanymą, bet idealus variantas dažniausiai būna tik teorijoje. Pirmą kartą užmetus masalą, jis nespėjo įplaukti į kiršlio akiratį, nes stiprios srovės nešamas valas nuplukdė paskui save muselę, jai dar nepasiekus vandenžolių liežuvio galo.

Antras metimas taip pat buvo nesėkmingas. Trečias, pavyko kiek geriau, nes vandens paviršiuje nuvilnijo ratiliukas, liudijantis, kad kiršlys vijosi masalą, bet nespėjo jį sugriebti, o plaukti iš savo teritorijos nepanoro. Ketvirtą kartą muselę pavyko patupdyti tolau nei pirmus kartus ir kiršlys ją sėkmingai pasivijo. Pavandeniui įsitempiančio valo sukeltas garsas nuvilnijo lyg botago kirčio aidas.

Kiršlys bandė nerti atgal po išganinga vandenžolių laja, tačiau meškerykočio lankstumas neutralizavo šį žuvies šuolį. Tad kiršliui neliko nieko kito kaip nerti pasroviui. Tą jis ir padarė, tačiau įsitempęs valas pasuko jį į šoną ir žuvis atsidūrė pačioje sraunumoje. Meškerė sulinko taip, kad viršūnėlės galiukas beveik lietė vandenį, tačiau po kelių minučių įtampos kiršlys pailso ir pasidavė. Štai jis jau šalia manęs ir pro skaidrų vandenį puikiai matyti didžiulis kaip burė nugaros pelekas bei šlakais, primenančiais žvirgždo akmenukus nužerti šonai.

Iškeliu žuvį ranka iš vandens ir girdžiu, kaip spragteli fotoaparato užraktas. Nepakartojamas momentas įamžintas. Visą dieną taip brendame pasroviui, pakaitomis su bičiuliu fotografuodami sugautus kiršlius, kol saulės spinduliai ima blykšti, padvelkia vėsa ir tampa aišku, kad atėjo laikas bristi į krantą. Po valandos pusantros upę apgaubs sutema.

Temperatūrų skirtumas

Kai vėsta orai, kartu vėsta ir vanduo, todėl rudenį muselininko ekipuotė turi būti kiek kitokia nei vasarą. Ypač meškeriojant įsibridus ir ne porą minučių, o kartais ir visą pusvalandį praleidžiand tokiose vietose, kur vanduo siekia juosmenį. Su vasarine ekipuote tokiose sąlygose galima ne juokais sužvarbti. Todėl dabar reikia vilkėti ne vieną sluoksnį „Cosy line“ apatinių, o po jais pasivilkti dar vienus – šiek tiek plonesnius, tačiau pasižyminčius tomis pačiomis savybėmis – išgarinančiais į išorę kūno išskiriamą drėgmę. Bridkelnės taip pat turi skirtos ekstremalioms situacijoms, storesnės,  tokios  kaip „Vision Extreme“ modelis, kuris turi dar vieną esminį privalumą – jie užsegami hermetišku užtrauktuku, todėl šias bridkelnes lengva užsivilkti ant šiltų apatinių.

www.salmo.lt