Didžiosios Britanijos ichtiologas, koledžo lektorius ir, aišku garsus karpininkas, Simon Scott daug metų tyrė, kai gyvena ir maitinasi karpiai šaltaisiais rudens ir žiemos mėnesiais. Nors Lietuvoje už lango jau žiema, neabejojame, jog šis straipsnis padės Lietuvos karpininkams pakeisti požiūrį tiek į ankstyvas pavasarines, tiek į labai vėlyvas rudenines žūkles.

Karpis, kaip ir visos žuvys, yra šaltakraujis gyvūnas. Tai reiškia, kad jo kūno temperatūra yra tokia pati, kaip ir vandens temperatūra. Kai vandens temperatūra nukrenta žemiau 10°C , tiek pat žemai krenta ir karpio kūno temperatūra. Kadangi karpis yra šiltųjų kraštų žuvis, prie 10°C jam jau labai šalta. Tuo karpiai ir skiriasi nuo kitų žuvų rūšių: karšių, lydekų, kuojų ir t.t., kurios šaltį pergyvena gerokai lengviau.

Taigi, kai vandens temparatūra nukrenta žemiau 10°C, pradeda stiprėti karpio metabolizmas. Metabolizmas - cheminių reakcijų, vykstančių kiekvienoje ląstelėje, visuma. Taigi, paprasčiau tariant, karpio organizme sulėtėjo visi ten vykstantys procesai.

Kai vandens temperatūra dar labiau priartėja prie 0, karpio organizmas tarsi „išsijungia“ ir beveik visiškai nustoja maitintis. Tačiau tik beveik – metabolizmas sulėtėja, bet ne sustoja, todėl ir šaltomis žiemomis karpiai labai retai, ir labai po mažai, tačiau maitinasi.

Labai šalto vandens periodu karpiai gali gulėti ant telkinio dugno nejudėdami net kelias dienas. Tokiam „kurortui“ į dideles bandas karpiai renkasi gilesnes telkinių vietas, kur net ir žiemą vanduo taip drastiškai neatšąla ir būna 4-5°C.

Simon Scott, nardydamas itin šaltame vandenyje pastebėjo, kad karpių būrys neretai iškyla iš savo žiemojimo duobių ir sukiojasi prie nugriuvusių medžių ar kitų kliuvinių, į kuriuos kasosi ir valosi prilipusias dėles ir įvairius parazitus. Todėl nenustebkite, jei net prieš pat ežerui pasidendiant ledu pamatysite gausybę karpių šuolių – jie taip valosi savo žvynus ir žiaunas nuo parazitų. Tačiau kitais atvejais, kai karpiai guli ant dugno, jie tokie „miegaliai“, panėręs gali pasiimti kelis po pažastimi ir parsinešti į krantą.

Tačiau karpiai guli nejudėdami ne šaltąjį perioda. Kai temperatūra stabilizuojasi, arba, dar geriau, šiek tiek pakyla (atlydys), jie būtinai aplanko savo maitinimosi vietas. Pavasarėjant, kai tik tik nutirpsta ledas, karpius iš karto galima rasti seklesnėse ežero dalyse, kur daugiau pašildo saulutė. Net jei vėlyvą rudenį ar žiemos pradžioje, kai ežerai dar ruošiasi ledui, bus pora keliais laipsniais šiltesnių dienelių, karpiai gali pradėti maitintis kaip išprotėję.
Eurupos mokslininkai darė eksperimentą, kai visai žiemai prie vieno ežero karpių buvo prisegti sekimo įtaisai. Pagulėję ant dugno jie būriais lėtai migruoja po telkinį būtinai aplankydami savo mitybines vietas, tačiau nebūtinai ten apsistopdami. Mokslininkai taip pat pateikė stebinančius, tačiau nepapaiškinamu faktus, kad net po ledu, kai vandens temperatūrą yra apie 3°C, karpiai nei iš šio, nei iš to pradeda labai intensyviai maitintis.

Tiems, kurie bandys gaudyti karpius tik nutirpus ledui arba jau kitą sezoną, prieš ledui atsirandant, Simon Scott rekomenduoja nepersistengti su jaukais. Vienai meškerei pajaukinti užtenka kelių nedidelių minkštų baltyminių kukulių ar saujelės saldžių kukurūzų. Juk jų organizmai sulėtėję, todėl tas pats boilis, kurį karpis „pervarydavo“ per savo maitinimosi traktą per kelias valandas, dabar karpio skrandį gali užtrukti net iki 48 valandų.

Simon Scott rekomenduoja tokioms vėlyvoms rudeninėms arba labai ankstyvoms pavasarinėms žūklėms pasirinkti vietas, kur gylis staigiai pereina į seklumą su išvartomis ir kliuviniais. Ten karpiai tikrai pasirodys iš duobės pasikasyti nugarų ir pasiieškoti maisto.

Išankstinis karpių jaukinimas gali trukti nuo vėlyvo rudenio iki ankstyvo pavasario per visą poledinį sezoną. Jei rudenį lokalizavote karpių žiemojimo vietą, nebijokite atvažiuoti ant ledo ir išsigręžę eketę reguliariai įpilti po saujelę bolių. Karpiai įpras šią vietą lankyti per žiemą ir jau nutirpus ledui turėsite puikį žvejybinė tašką, kurio karpiai tikrai neaplenkia.