Fyderio koto pasirinkimas

Kad ir kokiu būdu pradėtumėte žvejoti, vienas pirmųjų klausimų, kuris Jums greičiausia kils – kokius įrankius įsigyti? Ne išimtis ir žūklė šiuolaikinė dugninė meškerė – nuo meškerykočio, ritės, valo, kitų komponentų  pasirinkimo priklauso tiek žūklės rezultatai, tiek ir gaudymo komfortas.

Pradėkime nuo svarbiausio dugninės meškerės komponento – meškerykočio. Meškerykočio kokybė bei parametrai lemia tokius dalykus kaip galią –kokio svorio šėryklę (su pasaru) jis geba mesti, metimo nuotolį ir tikslumą, traukiamos žuvies laikymą ir kitus svarbius  dalykus.  Todėl vienas svarbių dalykų –pasirinkti konkrečioms žūklės sąlygoms labiausia tinkamą kotai. Kadangi šiuo atveju  kalbame apie pirmąjį meškerykotį , perfrazuokime šį klausimą kitaip – kaip pasirinkti tokį kotą ar kotus, kurie būtų pakankamai universalūs ir tiktų daugeliui Jūsų žvejojamų vandens telkinių.

Pakalbėkime apskritai apie tai, kokie meškerykočiai būna ir kokomis sąlygomis jie  tinka, pasinaudodami klasikiniu anglų dugninių skirstymo metodu. Nors šiais laikais  dalis parduodamų dugninių meškerykočių „išeina“ iš šio skirstymo ribų ir turi ir vienos, ir kitos klasės bruožų, vis dėl to, angliška sistema  turbūt geriausiai padeda orientuotis pradedančiam meškeriotojui, kokios meškerės yra gaminamo ir kokiose sąlygose panaudojamos. Apie kiekvieną klasę pakalbėkime atskirai, na, o tingintiems skaityti pateikiu lentelę, kurioje sudėti pagrindinei dalykai.

Taigi, pradėkime nuo pačių liauniausių meškerykočių. Pikeriai ( angl picker), kitaip dar vadinami winckle picker ar rečiau multi picker – tai patys trumpiausi ir liauniausi ( 240-300 cm, 5-20 g, rečiau iki 30 g užmetimo svorio)meškerykočiai, skirti nedidelių ir vidutinių žuvų gaudymui netoli kranto – iki 15-20 metrų atstumu, stovinčiame ar beveik stovinčiame vandenyje. Dažniausiai jais žvejojam ežeruose nuo lieptų, nedideliuose tvenkiniuose, kanaluose, upių įlankose. Pagal savo galimybes pikeris dubliuoja plūdinę meškerę ir jį dažniausia renkasi arba žvejai sportininkai, arba iš principo tik dugninę meškerę pripažįstantys žvejai. Pagrindinis pikerių privalumas – neturinti lygių jautrumas, o lyginant jį su plūdine meškere –jis mažiau jautrus vėjui. Aišku, ne paskutinėje vietoje ir žūklė malonumas – traukti liaunu kotu ir lengvu svareliu tegu ir vidutinę kuoją ar karšioką yra nepalyginamai maloniau, nei kur kas galingesniu fideriu. Pagrindinis pikerių minusai irgi iš to paties, – dėl liaunumo ir jiems būdingo parabolinio įlinkio sunku su jais suvaldyti užkibusią didesnę žuvį ten, kur yra vandens augalijos, kitų kliūčių, dėl savo trumpumo nelabai jie tinka ir ten, kur reikia „perkelti“ žuvį per žoles, aukštą dugno šlaitą, kitaip tariant, bent jau mūsų sąlygomis  nėra daug vietų, kur su jais galėtum komfortiškai žvejoti.

Anglai pikeriais paprastai gaudo nenaudodami šėryklėlės, kadangi tokiu atstumu puikiausia jauką gali numesti ir ranka. Mūsuose labiau populiarios   – 5-10 gramų mini šėryklėlės.

Žvejybai pikeriais paprastai naudojamas tik ganėtinai plonas monofilamentinis valas, kadangi metimai netolimi ir valo tamprumas  šiuo atveju tikrai netrukdo pamatyti kibimo.

Kur kas universalesnis yra light klasės fideris, jautrumo ir malonumo prasme ne tiek jau daug  nusileidžiantis pikeriui, o dėl savo didesnio  ilgio ir  standumo leidžiantis suvaldyti gana dideles žuvis. Tai ežerų ir kitų stovinčių vandenų meškeriotojų ginklas, kurį puikiausia galima panaudoti ir kanaluose, tokiose lėtos tėkmės upėse kaip Nevėžis, Šešupė ar Feeder fyderio kotai pasirinkimas (1)Dubysa vasarą.

Gaudantiems savo malonumui  karpynuose kilograminius karpiukus ar karosus, toks meškerykotis taip pat vienas geriausių pasirinkimų.

Light klasės fideriai gaminami nuo 270 iki 340 cm ilgio, tačiau populiariausi, bent jau pas mus ir  yra 330 cm kotai, gebantys tiksliai ir lengvai mesti 20 – 30 ar kiek daugiau metrų  30 gramų šėryklėles, prikimštas jauko . Gaudant daugelyje ežerų ir tvenkinių to visiškai pakanka.

Valas light klasės fideriuose dėl tos pačios priežasties taip pat naudojamas dažniausia  monofilamentinis, 0,16-0,2 mm skersmens, kotą patogiausia derinti maždaug su 3000 dydžio(pagal Shimano) rite. Šios klasės  kotai paprastai taip pat būna parabolinio arba pusiau parabolinio linkio, kadangi metama netoli ir pakirsti žuvį problemų nėra, o grumiantis ganėtinai plonu valu su didesniu laimikiu toks linkis yra optimaliausias.

Medium – vidutinės klasės meškerykotis. Paprastai gaminamas 360 cm ilgio, retais atvejais – kiek ilgesnis, naudojamas kai reikia masalą užmesti toliau, iki 50 metrų bei reikia svaidyti iki 50 gramų sveriančias šėryklės su jauku. Viena universaliausių dugninių meškerių, naudojamos tokiose pat sąlygose kaip light fideris, kai pučia stiprus šoninis vėjas ir reikia daugiau galios žvejų terminais kalbant jį „pramušti“, vidutinio dydžio upėse, Nemune, kitose didelėse upėse, kai gaudoma netoli nuo kranto arba kokiose įlankose, užsaliuose, kituose lėtesnės srovės ruožuose.

Valą medium klasės dugninei meškerei galima naudoti dvejopą – arba ploniausią, 0,08 mm pintuką, arba monofilamentinį, 0,22 mm skersmens. Aš naudoju abu, atsižvelgdamas į gaudymo sąlygas ir suvyniodamas juos į atskirus būgnelius. Jeigu žvejoju arčiau kranto arba  upėje, kada srovė neša žoles – naudoju monofilementą. O jei normaliomis sąlygomis tenka šėryklę mėtyti  40 metrų ir toliau – tik pintą. Manau, kad šis atstumas ir yra ta riba, kada netamprus pintas valas duoda daugiau naudos, nei žalos. Nepratusiems mėtyti ir norintiems gaudyti labai plonu pintu valu patarčiau naudoti priekyje prie pinto valo pririštą kelių metrų 0,28-0,3 mm monofilamentinio valo atkarpą, angliškai vadinamą „Shock leader“, kuris dėl savo tąsumo amortizuotų  ne itin gero metimo metu „nenušauti‘ šėryklių. Tačiau čia jau reikia žiūrėti, ar dugninės meškerės žiedeliai nėra tam per maži. Kadangi gaudant šiomis meškerėmis mėtome  toli, tai ritė geriau tiks didesnė, apie 4000 dydžio, turinti didesnio skersmens būgnelį.

Medium gaminami įvairių linkių – tiek parabolinio, tiek ir greito, vis dėl to, dažniausia paplitęs, bent jau tarp brangesnių kotų vadinamasis sudėtingas linkis – iki tam tikros apkrovos meškerikotis linksta kaip greitas, t.y. jo viršūnė, o jai padidėjus  -2/3 visu ilgiu ar net visai iki rankenos. Tai leidžia nušauti du zuikius – ir iš toli pakirsti kimbančią žuvį, ir patikimai ją laikyti, traukiant prie kranto.

Feeder fyderio kotai pasirinkimas (1)Heavy feeder. Tai kur kas ilgesni, 3,9-4,2 m ilgio ir kur kas galingesni kotai, skirti mėtyti  iki 100-120 gramų svorius. Bene dažniausias Nemune ir kitose didesnėse upėse gaudančių žvejų pasirinkimas. Geriausi tada, kai  tenka žvejoti stiprioje srovėje netoli kranto arba atvirkščiai – vidutinėje srovėje tolėliau. Tai pat šie kotai praverčia ir tada, kai reikia kokiose Kuršių ar Kauno mariose, rečiau didesnėse užtvankose   pasiekti toliau nuo kranto esančią vagą. Heavy tipo kotais galima daugiau mažiau tiksliai „guldyti“ šėrykles ar svarelius iki 70-80 metrų atstumu. Valas sunkiajai artilerijai dažniausia naudojamas pintas – 0,10-0,12 mm, kuris kartais derinamas su „šok lyderiu“, bet jei pigumo ar kitais sumetimais renkamasi naudoti paprastą – geriau jį rinktis ne iš plonųjų – 0,25-0,28 mm, kitaip neišvengsime dažnų šėryklių „nušovimų“. Ritės tai pat geriau masyvesnės ir didesniu būgnu – bent 5000 dydžio, kad mestų toliau ir laikytų apkrovas.

Dauguma sunkios klasės meškerykočių paprastai būna greitos akcijos, t.y. linksta tik jų viršūnė ir pirmas trečdalis, rečiau – pusė meškerės, tačiau kokybiškas kotas vis tiek ‚atkartoja‘ sveriančios daugiau kaip 0,5 kg žuvies pasipriešinimą ir ją neblogai „laiko“.

Sunkioji artilerija, arba  super heavy arba extra heavy fyderiai naudojami sunkiose situacijose, kai gaudoma stiprioje srovėje, pavyzdžiui, pavasarį Nemuno Žemupyje, tokiose upėse kaip Neris arba tada, kai reikia super tolimų metimų, viršijančių 80 metrų distanciją. Galima jais gaudyti ir karpius, žvejoti jūroje nuo kranto.  Šios meškerės orientuotos į stambių žuvų gaudymą – traukti mažesnes kai kilogramo žuvis su tokiais „kuolais“, tiesa pasakius, didelio malonumo nėra. Jų linkis paprastai be išimčių tik greitas – linksta tik pats meškerykočių  galas, vidurinę ar juo labiau apatinę dalį sunkiai sulenksi net ranka.

Super heavy fideriai paprastai būna labai ilgi-prasideda nuo 390 cm ir baigiasi ties 5 metrais, tačiau populiariausi 4,2-4,5 , kotai. Didesnis jų ilgis reikalingas ne tik dėl metimo tolumo, tačiau ir tam, kad būtų galima aukščiau pakelti valą, kad jį mažiau veiktų srovė, kai gaudoma srauniose upėse.  Savaime suprantama, šie  derintini su galingomis ritėmis, 5000-6000 dydžio ritėmis, kurios paprasta „pasiskolinamos“ iš karpinės ar jūrinės žūklės sferos

Valas gaudant super heavy kotais racionaliau naudoti tik pintą, 0,12-0,14mm skersmens bei būtinai rišti bent per 2 koto ilgių storesnio paprasto valo atkarpą.

Ieškant universalumo

Na, iš visa to turbūt aišku, kad vienos dugninės visiems gyvenimo atvejams tikrai nenusipirksi ir šiuo atveju tenka pirmiausia atsižvelgti į tai, kur dažniausia žvejosime arba įsigyti bent 2 parametrų kotus. Pavyzdžiui, gaudant didesnėse upėse mūsų sąlygomis dažniausia naudojamas būna heavy klasės kotas.  Jei dažniau gaudome kokiose Mariose ar dideliuose ežeruose, tikriausia universaliausias sprendimas – medium klasės fideris. Jei mėgstame keliauti, žvejojame dažniau ežeruose ir užtvankose, tačiau retkarčiais  nuvažiuojate į Nemuno žemupį, Kuršių marias -gal geriau turėti dvi  – medium ir super heavy klasės dugnines, kurių galimybės ‚nepersidengia“, o papildo viena kitą.

Apie ką dar norėčiau pakalbėti, tai apie fiderių ilgius. Daugeliu atveju, bent jau mano praktika rodo,  kad pirmenybę geriau  teikti ilgesniems, nei trumpiems kotams, kadangi tokie paprasčiausia universalesnis:. Su ilgesniu kotu, jeigu reiks, arčiau užmesi – gal ir pralaimėsi kiek taiklumo, bet nežymiai. O su trumpu toli ir tiksliai vargu ar numesi. Aišku, jei žvejojame ten, kur virš galvos medžių šakos ir negali užsimoti  – be trumpesnio koto neišsiversi.
Atskira kalba apie vadinamuosius kombinuotus arba multi – keičiamo ilgio kotus, kuriuos gali „pailginti“ įdėdamas papildomą dalį. Pradedantiesiems tai ne pats blogiausias pasirinkimas, kadangi su vienu kotu iš bėdos gali „padengti“ dviejų skirtingų klasių dugninių galimybes bei geriau prisitaikyti prie įvaiiresnių žūklės sąlygų. Nors tokie kotai paprastai yra  brangesni, tačiau vis tik vieną „combo“ kotą nupirkti yra kur kas pigiau, nei 2 paprastus.
Jei jau išsiaiškinome, į ką atkeipti dėmesį renkantis koto  ilgį ir galią, galime pakalbėti  apie kitus meškerių pirkimo niuansus.

Perki kotą – žiūrėk į viršūnes

Laikai, kai gaudydavome tuo, ką buvo įmanoma nusipirkti senokai nugrimzdo į nebūtį. Praktiškai bet kurioje žūklės parduotuvėje šiandien galima rasti galybę įvairiausių žūklei šiuolaikine dugnine meškere skirtų kotų , ilgesnių ir trumpesnių, ganėtinai liaunų ir visai „kuolų“, gerai išreklamuotų ir visai nežinomų ‚brendų“ kainuojančių nuo keliasdešimt iki kelių šimtų, retesniais atvejais net ir tūkstančio ir daugiau litų.. taigi, ką geriau rinktis?.
Feeder fyderio kotai pasirinkimas (3)Pirmas dalykas, į ką noriu atkreipti dėmesį  –tai atsarginių viršūnėlių pasirinkimas. Mat iš vienos pusės, standartinio viršūnėlių komplekto paprastai nepakanka, ypač jei tenka dažniau žvejoti stovinčiuose vandenyse ir prireikia jautresnių viršūnių. Iš kitos – dugninės meškerės viršūnėlės yra pati silpniausi meškerės dalis ir ne paslaptis, kad dažniausia yra sulaužoma. Žiūrėk, tai metant užsimetusios valo kilpos ant viršūnėlės žiedelio nepastebėjai, tai skubėdamas ištraukti meškerę nepamatei ant valo užkibusių žolių ir jas per žiedelius pabandei „suvynioti“, galų gale, užsižiopsojęs užlipai – ir viršūnėlės nėra. Daugiau žvejojant įprasta per sezoną sulaužyti 1-2 viršūnėles, nekalbu jau apie meškeriotojus, mėgstančius žvejoti naktį, kada rizikos tikimybė dar gerokai išauga. Žodžiu, nieko čia nepadarysi, jei žvejosi -  anksčiau ar vėliau teks ieškoti naujų viršūnių. Ir čia labai dažnai prasideda problemos. Ne viena pakankamai žymi kompanija, išleidžianti į pasaulį daugybė tikrai neblogų fiderinių kotų, kažkodėl atskirai savo viršūnių neparduoda arba bent jau mūsų prekybininkai jų Lietuvą, kad ir kaip beprašomi, neveža. Tuomet tenka suktis iš padėties pačiam- bandyti pritaikyti kažkokią viršūnę iš kitų firmų „repertuaro“, kažkiek ją paploninant ar blogesniu atveju – pastorinant. Tačiau vis tiek dažniausiai naujoji viršūnė savo kokybe neprilygsta originalui. O jei ir prilygsta – kiek tenka sugaišti laiko tokios viršūnėlės padarymui, kurį būtų galima praleisti naudingiau. Geriau jau iškart pirkti tokią meškerę, kuriai be problemų gali gauti vienokių ar kitokių viršūnių.

Jeigu jau prakalbome apie viršūnėles, tai verta paminėti ir tokį dalyką, kad gaudant mūsų upėse, o ir kai kuriuose stovinčiuose vandenyse, pavyzdžiui, Kauno mariose, vandenyje plaukioja nemažai žolių ir siūlinių dumblių , kurie kabinasi ant valo. Todėl jei kalbame apie kotus, galingesnius nei medium, tai mano nuomone, verta rinktis tokius, kurie turi didesnio skersmens žiedelius. Po truputį tą suprato ir mūsų prekybininkai, ir matyt, sugebėjo išreikalauti to ir iš gamintojų, todėl dabar jau didžioji dalis net ir pigiausių fiderių komplektuojami su didesnio skersmens žiedeliais. Tačiau kartais su tuo ir persistengiama. Teko matyti ne viena pigesnių kotų gamintoją, kurie pradėjo ant viršūnėlių dėti milžiniško skersmens žiedus, o kad tie didesni, o kartu ir sunkesni žiedeliai pernelyg neapkrautų ir nenulenktų pačios viršūnės, sumažino jų skaičių. Kitaip tariant, gavosi viršūnėlė su išretintais žiedeliais. Ką tai duoda? O gi tą , kad tokiu atveju metimo metu didėja valo užsisukimo už žiedo kojelės tikimybė, ypač jei žvejojame dabar labai populiariu plonu pintu valu. Kai meti visa jėga didesnius svorius, toks užsisukimas geriausiu atveju gali pasibaigti viršūnės, blogiausiu-viršutinės koto dalies lūžiu. Apskritai, didesnis žiedelių skaičius yra susijęs su viršūnėlės jautrumu ir paprastai kuo brangesnis kotas, tuo ant viršūnėlės rasi daugiau žiedelių ir atvirkščiai.

Viršūnėlių gradacija ir keitimo problemos

Brangesnių kotų viršūnėles pagal jų kietumą įprasta graduoti pagal anglišką sistemą uncijomis, t.y. jos skirstomos nuo 0,5 oz iki 6 oz. Šis skaičius pasako, nuo kokio svorio viršūnėlė sugeba užimti darbine padetį, o ne tai, kokio svorio šėryklę galima ja mesti, kaip kažkodėl galvoja nemažai mūsų krašto žvejų.  Viršūnėlė metimo metu tampa tarsi valo tęsiniu ir nelūžta – puikiausia galima 100 g, t. y 3 uncijas mesti be jokių pasekmių su 1 oz galios viršūnėle jei tik yra toks poreikis.

Viršūnėlės kietumas parenkamas ne tik pagal šėryklės svorį, tačiau ir srovės stiprumą, vėją ir kitus faktorius.

Aišku, šioje vietoje yra vienas bet – kalibruodamos viršūnėles firmos, matyt, vadovaujasi kiekviena savo sistema, todėl, sakysim, firmos A 2 oz kietumo viršūnėlė nebūtinai links taip pat, kaip firmos B tokios pat gradacijos. Dėl to ir yra problema pritaikyti vienos firmos kotui kitos firmos viršūnėlę. Nors,  ilgiau pažvejojus,  apie viršūnėlių kietumą įpranti  spręsti  iš akies – su patirtimi išmoksti jausti, kokios viršūnėlės reikia kokiomis sąlygomis ir pasirenki geriausią variantą, nežiūrėjęs į jokią gradaciją

Greitos ar lėtos?

Viršūnėlės, bent jau rimtų gamintojų dar būna skirstomus į jų linkį – greitą (fast) ir lėtą (slow), pirmųjų linksta tik pats galiukas, antrosios linksta beveik visos. Nebūtinai tai priklauso nuo medžiagos, iš ko gaminamos viršūnėlės- būna greitų ir iš stiklo pluošto pagamintų viršūnėlių. Greitos viršūnėlės parankesnės visais atvejais gaudant srovėje upėje – srovė jų taip neužlenkia, o taip pat  stovinčiame vandenyje, gaudant smulkią žuvį, kada reikalingas greitas reagavimas į kibimą.

Šalies gamintojos „braižas“

Verta paminėti, kad kiekvienos šalies gamintojai turi tam tikrą „braižą“, kuris būdingas daugeliui jų kotų. Pavyzdžiui, mano mėgiami anglai gamina praktiškai tik dvidalius kotus, kuriuos sunkiau transportuoti, nors pačios meškerės, dėl to, mano nuomone, yra tik smagesnės, tvirtesnės, lengvesnės. Kitas dalykas – kadangi jie dažniausia žvejoja karpius ( anglai jau kuris laikas dėl jų tiesiog pamišę)  ir mėto netoli – jų kotai dažnai pasižymi kiek didesne galia ir paraboline akcija, o pirmasis žiedelis prie ritės būna nedidelis – užsidėjus didesniu būgneliu ritę dėl trinties į tą žiedelį prarandi dalį metimo nuotolio. Gaudant savo malonumui tai gal ir nėra svarbu, bet  dalyvaujant varžybose tai šiek tiek nervina – anksčiau ar vėliau prisieina keisti žiedelį didesniu.

Į ką dar atkreipti dėmesį?

Pirkdami kotą, būtinai kruopščiai jį susidėkite, paimkite rankas, patikrinkite, ar jis nėra kreivas, žiedeliai lygiai sudėti, nekliba ties sujungimais kratant jį nesigirdi kokio pašalinio garso. Būtinai prisukite prie  būsimo koto ritę, kurią naudosite, perverkite per jo žiedelius valą ir pakabinkite šėryklę – bendras įrankio balansas labai svarbus ir be ritės ir realios apkrovos tą labai sunku pajusti. Idealu būtų, žinoma, kelis kartus užmesti- niekas tiek daug nepasako apie kotą kaip metimas,  tačiau vargu ar dėl to pavyks susitarti su pardavėju – pas mus tai dar neįprasta.  Bent  mostelti smarkiau pardavėjas turėtų leisti lauke prie įejimo ir vienu kotu , – koto viršūnė po platesnio mosto turi iškart sustoti (turima galvoje kotas surinktas be virsunelės). Uždejus virsunele normalu, kad kotas kiek ilgiau vibruos. Sitas trukumas bus kompencuojamas valo ir skrendancio svorio. Neleis virsuneliai po metimo daryti daug smarkiu atsilenkimu.

Pigesni kotai paprastai būna sunkesni – jei nedalyvaujate varžybose, nemėgstate dažnai permetinėti, tai gal ir nėra labai svarbu, ypač jei kalba eina apie heavy ar extra heavy kategorijos kotus. Lengvesniems meškerykočiams svoris, šmaikštumas, jautrumas yra svarbesni, todėl brangesnis ir lengvesnis kotas maloniau „limpa“ prie rankos, na, ir žvejyboje su juo maloniau traukti žuvį. Todėl jei turite galimybę – geriau rinkitės brangesnį ir lengvesnį kotą.
Tikiuosi, kažkas iš šių patarimų jums pravers.

Gražvydas Petravičius

Daugiau apie feeder žūklę skaitykite www.feedercup.info