Ilgą laiką „feeder“ ir „picker“ dugnines meškeres naudojo išrinktieji, tačiau šiuo metu ežeruose jas vis gausiau naudoja ir seno sukirpimo žvejai. O jei išbandysite šią žvejybinę įrangą greitose upėse, suprasite, jog tai tikras išsigelbėjimas žvejojant sudėtinguose vandens telkiniuose.

Šio žūklės būdo populiarėjimo priežastis - „fiderinė“ žvejybinė įranga yra įvairi ir nėra statiška, todėl leidžia eksperimentuoti ir pasiekti taip ilgai laukto rezultato. Kaip ir plūdinė meškerė, taip ir „fideris“ tinginiauti neleis: reikia dirbti ir su galva, ir su rankomis.

„Pikeris“ – tai palengvintas ir sutrumpintas „fiderio“ variantas, tačiau nereikėtų jo numenkinti. Tai prietaisas vertas dėmesio. Jeigu „fiderinei“ meškerei reikia užmojo, laisvumo, didesnės erdvės, „pikeris“ nėra toks reiklus ir labiau tinka žūklei ežere. Juo lengviau užmesti, žūklė tampa dinamiškesnė, nes tokia įranga leidžia varijuoti. „Pikeriui“ tinka plonesni valai, lengvesnės šėryklos, slankiojantys švinai ir smulkesni kabliukai. Be to, „pikeris“ yra jautresnis, ir tai leidžia tiksliau nusitaikyti į smulkią ir vidutinę žuvį, neatmetant ir stambesnių egzempliorių. Žinoma, užmetimas nebus toks tolimas, tačiau ežeruose to ir nereikia.

Sistemėlė

„Fiderinės“ žūklės mėgėjai vis dar nesutaria, ką  naudoti - paprastą ar pintą valą. Bet kokiu atveju rekomenduojama naudoti 0,12 – 0,16 mm skersmes. Užmetimas su „fideriu“ yra gana tolimas, todėl čia norisi jautresnio kontakto su sistemėle, kuri fiksuoja ir patį mažiausią žuvies prisilietimą. Kibimas meškerės viršūnėlę turi pasiekti kiek įmanoma greičiau ir niekur nedingti valui įsitempus, o kirtis atliekamas be jokių pastangų.

Gaudant trumpomis distancijomis su „pikeriu“, labai svarbu parinkti tinkamą valą. Jo tamprumas supaprastina žuvies traukimo procesą ribotame vandens telkinyje, kai nėra galimybės atleisti ritės stabdžio.

Kiekvienas „fiderio“ mėgėjas suka galvą ir dėl valo fiksavimo: ar klipsuoti, ar naudoti gumelę? Vis dėl to, rekomenduojama klipsuoti, nes profesionalai teigia, kad dėl šio pasirinkimo dar neteko gailėtis. Ežerų žuvys nėra nusiteikusios karingai, kaip kad upių, todėl pirmųjų iškovotų valo metrų pakanka toliau sėkmingai ištraukti žuvį.

Rites reikėtų rinktis individualiai pagal skirtingus vandens telkinius. Ežeruose jos neturi tokios svarbos, kaip upėse, todėl ant „fiderio“ puikiai tiks – 1000, rečiau – 2000 dydžio. „Fiderio“ ritė pastoviai permetant gauna dideles apkrovas, todėl labai svarbi mechanizmo kokybės charakteristika. Naudojant „pikerį“ į šias charakteristikas galima žiūrėti pro pirštus.

Šėryklos masė priklauso nuo žūklės. Vidutinis „ežerinis“ svoris – 30 g, esant mažam vėjui ir nesant vandens tekėjimui, galima naudoti ir dar mažesnius svorius, kai šėrykla siekia 10-20 g. Tokiu atveju tinka „pikerio“ tipo dugninėms meškerėms. Didesniuose ir giliuose vandens telkiniuose tinka ir 50 g šėryklos, tačiau tai jau yra kritinė riba „pikeriams“. Tokiu atveju rekomenduojama naudoti „fiderio“ tipo meškeres.

Skirtingai nei žvejojant upėje, šėryklos konfigūracija iš principo neturi reikšmės. Čia tinka ir kvadratinės, ir trikampinės, ir cilindro, ir stačiakampio formos. Tas pats galioja ir medžiagai, iš kurios pagaminta šėrykla – gali būti ir plastikas, ir metalas. Daugiau reikšmės turi šėryklos talpa. Netgi esant tiems patiems gabaritams, talpos dydis gali skirtis dviem ir trim kartais, o tai atsiliepia svoriui. Geriausiai maitinti kuo didesnės apimties šėrykla, o gaudyti – gerokai mažesne. Ji geriau dera prie plono valo, tiksliau skrenda ir nekelia tiek triukšmo krentant. Galima pastebėti, kad „pikeriui“ geriausiai tinka cilindro formos šėryklos, ypatingai plastmasinės. Jei vandens telkinys labai apaugęs, jos greičiau kyla į viršutinius vandenis ir sumažina galimus užkliuvimus.

Nereikia išradinėti dviračio tvirtinant šėryklą prie valo – universaliai tinka plačiai naudojama Gardnerio kilpa. Šis variantas puikiai tinka ir pratekančiuose, ir stovinčiuose vandenyse, be to, leidžia labai lengvai keisti sistemėlės komponentus. Rišti šį mazgą reikia ant pagrindinio valo, o po žvejybos tik nuimti šėryklą, svarelį, pavadėlį su kabliuku, ir suvynioti likusį valą ant ritės.

Žūklei „fideriu“ rekomenduojami svareliai – 10-15 g, kurie yra rišami ant Gardnerio mazgo, vidutiniai kabliukai – 8-10 numerio, tačiau priklausomai nuo gaudomos žuvies, tinka tiek smulkesni, tiek stambesni (iki 16 numerio).

Masalas

Populiariausių ir labiausiai pasiteisinę masalai – lervos, kirminai ir sliekai; grūdinės kultūros – perlinės kruopos, kukurūzai, makaronai. Visi šie masalai gali būti naudojami pavieniui, o taip pat ir maišant vieną su kitu. Profesionalai teigia, kad geriausiai dera lervą ar slieką kabinti kartu su grūdu. Kabliuko smaigalį reikia slėpti tuo atveju, jei paskutinis „porcijoje“ kabinamas sliekas.

Apie masalo šviežumą kalbėti neverta – tai savaime aišku. O kai kibimas silpnas, profesionalai pataria naudoti putplasčio žirniuką. Ne mažą kamuoliuką, bet žirniuką, kurio dydis neviršija 3 mm. Skirtingai nuo upės, kur žuvis kamuoliuką suvokia kaip lekiančią maisto dozę ir todėl bando ją praryti, ežeruose toks „fokusas“ neveikia. Tačiau putplastis čia veikia kaip plūduras: jis kelia prisotintą maistu kabliuką į viršų ir taip vilioja žuvis. Nuo putplasčio dydžio priklauso ir masalo iškėlimas: kuo jis didesnis, tuo aukščiau maistas kyla. Naudojant metro ilgio pavadėlį, ir masalą galima pakelti į atitinkamą lygį. Tačiau tai jau kitas žuvies gaudymo būdas.

Putplastis puikiai tinka ežeruose, kuriuose klampus dugnas ir nėra galimybės naudoti šėryklos. Tokiu atveju reikėtų kabinti svarelį, kuris po užmetimo skęsta, tačiau dėka putplasčio neužsikasa.

Jaukas (šėrimas)

Jauką galite drąsiai pirkti parduotuvėje, tačiau nepamaišys jį dar „pagardinti“ maltais džiūvėsėliais, virtomis sorų kruopomis ir saulėgrąžų išspaudomis. Jei esate pratę kažkuo kitu šerti žuvį konkrečiame vandens telkinyje, tuomet naudokite įprastus žuviai ingredientus. Balastui puikiai tiks kurmiarausio žemės. Jei nėra aplink, tuomet pasidairykite išvirtusio medžio šaknų.  

Šeriant labai svarbūs dar keli dalykai. Pirma, į paruoštą jauką rekomenduojama pridėti maistingų ingredientų – perlinių kruopų, kirminų ar lervų gabaliukų.

Antra – jauko konsistencija. Jeigu upėse nors ir lėtai, bet šėrykla bus išplauta, ežeruose ji gali pragulėti nepasijudindama. Todėl labai svarbu, kaip jaukas išsibarsto jau pirmaisiais užmetimais. Be to, kaip ir minėta aukščiau, geriau naudoti kompaktiškas šėryklas.

Taktika

Kiekviena dugninė žvejyba turi prasidėti nuo vandens telkinio dugno išstudijavimo – šį etapą daug kas praignoruoja. O ežeruose tai gali kainuoti labai brangiai.

Kai dugnas ištyrinėtas, reikia pasirūpinti jaukinimu. Jei vieta nepažįstama arba nepatraukli žuviai, reikia sukelti sumaištį į įprastą žuvų gyvenimą ir taip pritraukti dėmesį: išmėtyti bent dešimt šėryklų maisto. O jei esate įsitikinę, kad žuvies jūsų pasirinktoje vietoje yra, galite to ir nedaryti. Tačiau tai nereiškia, kad žuvies jaukinti nereikia.

Reikia pastebėti, kad sėkmingai žūklei svarbus ne tik oras ar žuvies gausa. Ne ką mažiau dėmesio reikia skirti darbui su įranga – nereikėtų sėdėti rankų sudėjus ir laukti palankaus vėjo. Kartais būtent aktyvūs veiksmai ir garantuoja sėkmę.

Dugninė žvejyba naktį

Profesionalai rekomenduoja nenaudoti šviečiančių kibimo signalizatorių, nes valas pastoviai už jų kabinasi, o taip rizikuojate nutraukta šėrykla. Patogesni yra žvejybai skirti žibintai.

Naktį žvejyba trunka ilgiau ir jums vienos-dviejų valandų tikrai neužteks. Dažniausiai pirmieji kibimai prasideda būtent po poros valandų sėdėjimo.

Jei dėl kokių nors priežasčių meškerės viršūnės nesimatys, ant meškerės kuoliuko reikėtų pakabinti varpelį.