Ūsorių gaudymu susidomėjau prieš kokius 15 metų. Ir visai netyčia. Kadangi gyvenu Vilniaus pakrašty prie pat Neries, tai gaudydavau joje gana dažnai. Neturėjau jokio supratimo, kaip juos žvejoti. Vienas statybininkas, gyvenęs vagonėlyje praskleidė paslapties skraistę apie šių paslaptingų žuvų gaudymą. Taigi, papasakosiu, kaip pradėjau ir ko išmokau pats.

Prisikasiau šaltinyje liaudyje vadinamų pindrakų ir patraukiau link upės. Vieta, kur ruošiausi pradėti jų žvejybą, buvo daugmaž tokia: Neris toje vietoje buvo sekli - gylis iki metro, srovė beprotiško greičio. Po to staigus pagilėjimas ties viduriu ir mūsų pusėje iki 1,5-2 metrų, srovė vis dar didelė, dugnas akmenuotas. Už to pagilėjimo, apie 20 metrų pasroviui ir ruošiausi pradėti savo pirmąją ūsorių žūklę. Visos šios žvejybos įdomumas tas, kad viskas vyksta visiškoje tamsoje.
Atėjau į vietą su namie pasiruoštais įrankiais ir masalais, todėl beliko tik užmesti ir laukti. Teisybę pasakius, pasitikėjimo man nekėlė toks žvejybos būdas. Sėdi tamsoje ir laikai meškerę rankose. Metimas tamsoje į srovę, sulauki, kol svarelis atgula tarp akmenų ir lauki. Srovė tik „ūžia į valą”.
Kad ir kaip bebūtų keista, jau per pirmą tokį pasėdėjimą išsitraukiau ūsorių, ir nemenką – 2,2 kg. Kibimas buvo konkretus, nesulyginamas su jokia srove ar į valą užkliuvusiu šapeliu. Kovą su ūsoriumi taip pat prilyginčiau tik su karpiu ar šamu.
Palikusi didelį įspūdi pirmoji ūsorių žūklė privertė mane susidomėti ja labiau. Jau kitą vakarą toje vietoje ištraukiau jau du mažesnius ūsorius. Buvau susižavėjęs savo sugebėjimais. Tačiau ta vieta daugiau nieko nebeparodė. Teko pradėti paieškas, kur dar galėtų būti šių be galo stiprių žuvų. Tikrai nebuvo lengva, kaip aš pradžioje galvojau, rasti ūsorius. Bet po truputį, po truputį, ir atradau daugiau nei ieškojau. Naujų vietų paieška tamsoje varė mane į neviltį, tad vakarėjant, susiradęs spėjamą ūsorių buvimo vietą, sėsdavau joje kol sulaukdavau nors kokių rezultatų. Pradėjau ieškoti naujų masalų, bet žūklės įrankiai liko tie patys. Kalbant apie masalus, pirmenybę atiduočiau pindrakui, tam rudajam. Naktinis sliekas irgi pasitvirtino, tik kabinant reikia bent pusė jo užmauti ant valo. Taip pat visai neblogas „patiekalas” - pindrakas kartu su naktinio slieko gabalu. Visai nepasitvirtino tie šviesūs, minkštesni ir mažesni pindrakai. Masalų tiek nedaug išbandžiau todėl, kad pilnai užtekdavo pindrakų ir naktinių sliekų. Dar bandžiau tas didžiąsias dėles, tačiau kibimai būdavo labai trumpi ir tušti. Ant sraigių, kurias rasdavau vandenyje ant žolių, kibdavo tik šapalai.
Naujų vietų paieškos buvo naudingos kitų žūklaviečių atradimams, nes, kai „baigdavosi” ūsoriai, sėsdavau, pavyzdžiui, šapalų. Tačiau rasdavau ir to, ko ieškodavau, ir, kaip taisyklė, tai būdavo „geležinės” ūsorių vietos - retai kada ten kitos žuvies pasitaikydavo. Kai kuriose vietose jie kibdavo jau ir vakarėjant, nebūtinai sutemus. Kokių penkių kilometrų Neries atkarpoje turėjau penkias ūsorines vietas. Vienos „derlingesnės“, kitos mažiau. Pradėdavau juos gaudyti nuo gegužės vidurio gerą mėnesį. Visus juos paleisdavau, gaudžiau dėl smagumo. Juk dar draudimai pavasariniai - vis tik nerštas.
Šiaip jau ūsorius nėra mėgėjas tūnoti prie kranto, kur maža srovė, dumblinas dugnas. Sutemus gal kiek priplaukia arčiau kranto, bet ne visose vietose. Buvo vietų, kur tiek pavakary, tiek jau pilnai sutemus, jie kibdavo ne arčiau 20 metrų nuo kranto.
Kur jų ieškoti? Kalbant apie Nerį, tai turėtų būti ryškus srovės pagreitėjimas, dugnas kietas, geriausia su akmenimis, jokiu būdu ne dumblinas. Dar geriau, jei toje vietoje yra upės praplatėjimas. Ir gylis ne mažiau metro, geriausia – 1,5-2 m. Paprastai viena vieta nuo kitos yra per kilometrą ar daugiau.
Apie kibimą. Tai ne karšis ir ne karpis. Kai kala - tai neduok dieve neturėsi koto rankose arba bent ranka nebus pasiruošusi tam reikalui. Paprastai trūkteli vieną kartą, bet konkrečiai. Jei naktinio slieko dalis nebus užmauta ant valo, nebus nei žuvies, nei slieko. Užkirsti reikia iš karto. Tuščių kibimų būna labai mažai.
Apie traukimą. Tai kažkuo panašu į karpio ar šamo traukimą. Gal tik ūsorius labiau nei karpis prie dugno sugeba priglusti. Būna pritrauki, iki kranto lieka porą metrų, o jis atsigula ant dugno ir guli. Taip paguli kiek jam reikia ir pajuda pats. Kažkokių rovimų nedemonstruoja, bet eina taip galingai prieš srovę, jog geriau net nedrįsti prieštarauti šitam jo sumanymui – taip esu pats praradęs ne vieną gražų egzempliorių. Žvakių taip pat „nestato“. Tik keli trumpam buvo iškilę į paviršių, lyg kokie karšiai. Pagrindinis dalykas traukime - šaltas kraujas, kantrybė ir išmanymas.
Įranga. Čia jau kiekvieno pasirinkimas. Kotas turi būti kietas, bet pakankamai ir lankstus, tinka ir spiningas. Ritė su tvarkingu stabdžiu. 0,22-0,25 mm storio valo pakanka 100 metrų. Valo storis priklausytų nuo žvejo meistriškumo bei srovės. Svarelio dydis - nuo srovės, svarbu yra jo sukibimas su dugnu, bet specialių kablių nereikia. Pavadėlių sistemą naudojau dvejopą. Pavadėlį su pagrindiniu valu rišau „kilpa į kilpa“. Pavadėlį naudojau 0.2 mm storio, apie 40-50 cm ilgio, tik jį rišdavau virš svarelio apie 10 cm arba taip, kad svarelis kabėtų žemiau kabliuko tuos pačius 10 cm. Esminio skirtumo kibimui nepastebėjau, bet praradimų tikrai mažiau. Kabliukai - skonio reikalas, bet jie turi būti stiprūs. Man labiau patiko trumpakočiai.
Patys ūsoriai. Mažiausias buvo 0,7 kg. Didžiausias – pats pirmasis – 2,2 kg. Daugiausia vyravo 1,1 kg, 1,4-1,6kg, 1,8 kg. Pagaudavau nedaug, vieną-du ūsorius per žvejybą. Bet užtat kokie būdavo traukimai – kilogramo ūsoriui ištraukti kartais dešimties minučių neužtekdavo. O traukiant tamsoje dar ir nenumatytų dalykų pasitaikydavo. Tikra egzotika!
Tikiuosi, kad šis straipsnis padės žvejui, susidomėjusiam ir sumaniusiam susikauti su šia tikrai stipria upių žuvimi.

Drageris