Kai žūklės parduotuvėje renkamės avižėlę, pirmiausia galvojame apie jos svorį ir spalvą. Tačiau nereikia pamiršti galvoti apie tai, kaip ji elgsis po vandeniu. Ypač avižėlės judesiai po vandeniu pasidaro svarbūs tuomet, kai žuvis nėra aktyvi. Avižėlės judesiai ir vibracijos po vandeniu priklauso ne tik nuo jos formos, tačiau ir nuo meškerėlę virpinančio žvejo.

Klasikinis pakėlimas

Tai pats populiariausias avižėlės virpinimo būdas, kuris kiekvienu atvejus kiriasi tik virpinimo greičiu ir amplitude, tačiau su kiekvienu veiksmu avižėlė vis keliama aukštyn. Kai žuvis aktyvi, šio virpinimo dažniausiai užtenka, kad žvejys sulauktų kibimo.

Intensyvus klasikinio pakėlimo virpinimas dažniausiai naudojamas ešerių žūklėje. Na, kartais tokiais judesiais susivilioja ir visų „mylimas“ pūgžlys. Na, o kuojoms labiau tinka lėtas kėlimas su labai plastiškais ir lėtais avižėlės pavirpinimais bei ilgesnėmis pauzėmis. Nors kartais tokios pauzės duoda puikų rezultatą ir kitos žuvies žūklėje. Jei tikrai žinote, kad eketėje yra žuvis, tačiau ji nesusiviliojo klasikinio kėlimo virpinimu, trumpam nustokite avižėlę kelti ir pasiūbuokite ją vietoje. Dažnai to užtenka, kad vangi žuvis paragautų  jūsų masalo. Tam labai tinka siauros ir ilgesnio kūno avižėlės.
Kaip aukštai reikia kelti avižėlę? Kiek žvejų, tiek nuomonių... Teoriškai reikia išbandyti įvairius aukščius, kad atrastumėte, kur šiandien laikosi žuvis. Jei žuvis laikosi tik prie pat dugno, virpinant aukštai kelti avižėlės tikrai nėra reikalo. Tačiau jei žuvis laikosi įvairiuose gyliuose, virpinant avižėlę rekomenduojama pakelti net į metro ar didesnį aukštį.

Kartais aukštai keliama avižėlė domina ir prie dugno esančias žuvis. Jei jos vangios, o avižėlė straksi tik joms prieš nosį, jos masalo negriebia. Tik pradėjus masalui kilti aukštyn, žuvis pavydžiai stveria avižėlę.

Avižėlės kėlimo aukštis priklauso ir nuo gaudomos žuvies rūšies. Pavyzdžiui, pūgžlys dažniausiai bus prie dugno, o kuoja – gerokai aukščiau. Ko gero kiekvienas žvejas yra pastebėjęs, kad įleidus avižėlę prie dugno pirmiausia sulaukia pūgžlio kibimo, o jei virpindamas masalą kelia aukščiau, griebia ešerys ar kuoja.

Nors esame įpratę savo žvejybą naujoje eketėje visą laiką pradėti nuo dugno, tačiau ypač viduržiemį nepamirškite patikrinti ir 1-2 metrus nuo dugno.

Aukštesnių vandens sluoksnių tikrinimas pasiteisina ir poledinės žūklės varžybose, kur žvejojama giliuose telkiniuose. Suradus aukščiau stovinčią žuvį ją ištraukti užima mažiau laiko, todėl per trumpą laiką galima prigaudyti daugiau. Taip atsitiko 2009 metų Pasaulio poledinės žūklės čempionate Lenkijoje. Tuomet žvejai visus savo laimikius sugaudė gana aukštai nuo dugno.

Kaip ir minėjome, pat greičiausias ir intensyviausias kėlimas virpinant naudojamas gaudant ešerius. Tada virpiname itin dažnai ir kuo mažesne amplitude – tai veda ešerius iš proto. Šis, gana sportinis, būdas leidžia greitai patikrinti gausybę ekečių – įleidi, „atgroji“ kelis kartus aukštyn – žemyn ir jei nerandi žuvies, keliauji toliau.

Intensyviam mažų amplitudžių virpinimui tinkamiausias – trumpas 1 cm ilgio sargelis. Jis ne tik perteikia avižėlei reikalingą judesnį, bet ir netrukdo operatyviai pakirsti žuvies, ypač didesniuose gyliuose.

Ne visada, kad ir norėtųsi, pavyksta naudoti pasirinktą avižėlės taktiką. Jei žvejodami ketinate kelti virpinamą masalą į 1 metro aukštį, tam gali sutrukdyti didelis vėjas – jis išlenkia ore esantį valą, kuris sugeria virpesius nepeperduodamas jų avižėlei.
Žūklė nuo dugno

Toks poledinės žūklės būdas praktikuojamas gaudant  baltą žuvį: kuojas ar karšius. Tačiau neretai ir ešerys stveria avižėlę nuo dugno, ypač jei esate nors šiek tiek pajaukinęs uodo trūklio lervomis.

Naudojant šį žūklės būdą labai svarbu tiksliai sureguliuoti sargelį, kad kiekvienas žuvies prisilietams prie avižėlės, gulinčios ant dugno, būtų aiškiai matomas. Valas turi būti įtemptas taip, kad avižėlė dar gulėtų ant dugno, tačiau sargelis jau būtų sulinkęs. Tokiam žūklės būdui rekomenduojame naudoti meškerės stovelį.

Kibimą gaudant avižėle nuo dugno rodo į viršų kylantis sargelis. Lėtas sargelio kilimas būdingas karšiui, o staigus – ešeriui.

Jei kurį laiką gulinčia ant dugno avižėle niekas nesidomi, galima ją šiek tiek pakelti ir pastuksenus į dugną vėl nuleisti. Jei netoliese yra žuvis, ji būtinai atkreips dėmesį ir į judesį, ir į sukeltą dumblo debesėlį.

Klasikinis nuleidimas

Kartais avižėlės leidimas žemyn iki dugno virpinant gelbėja visiško nekibimo dienomis. Viskas daromas taip pat, kaip ir kėlimo atveju, tačiau iš viršaus iki dugno. Vėlgi, kaip ir klasikinio kėlimo virpinime, reikia teisingai pasirinkti tiek aukštį nuo dugno, tiek virpinimo dažnį bei amplitudę. Vienintelis skirtumas – avižėlė turi prie dugno artėti lėtai. Greitas jos kritimas retai kada sudomins žuvį.

Šis būdas itin veiksmingas jaukinant: tiek trūklio lervomis, tiek sausu pašaru. Kadangi maistas leidžiasi iš viršaus, žuvies dėmesys sukoncentruotas į tai, kas krenta žemyn, todėl ji puola pasitikti eilinio maisto kąsnelio.

Naudodami virpinimą leidžiant avižėlę darykite didesnes pauzes, t.y. avižėlės pristabdymus konkrečiame gylyje. Būtent pauzių metu žuvis dažniausiai griebia masalą.