Šiuo metu vis labiau populiarėja mokami vandens telkiniai – tvenkiniai, ežerai ir karjerai, kur karpiai veisiami dirbtinai. Tokia žvejyba traukia žvejus dėl galimybės užmesti meškeres ir keletą kartų per dieną pasigalynėti su gudria ir stipria žuvimi.
Žvejyba karpiniuose ežeruose stipriai skiriasi tiek techniškai, tiek ir taktiškai, o priklauso nuo to, kokios sąlygos žuviai yra suteiktos: ar ji gyvena natūralų gyvenimą, ar maitinasi tuo, ką pati randa, o gal žuvis yra šeriama reguliariai, pagal laiką. Vis dėlto yra ir bendrosios taisyklės, leidžiančios suvilioti karpius.
Su rugsėjo pirmomis dienomis, kai naktys tampa ilgesnės ir vėsesnės, kritulių iškrenta vis daugiau, padėtis vandens telkiniuose stabilizuojasi. Karpis jausdamas artėjančią žiemą, pradeda aktyviai maitintis ir dažniau kimba. Prasideda, taip vadinamas, rudeninis ėdimas, kuris tęsiasi iki tam tikros žemos temperatūros, kai žuvis nugrimzta į maksimalią gilumą ir ten žiemoja, išnaudodama labai mažai maisto medžiagų.
Taigi, vanduo dar šiltas, nors naktys jau vėsios, o karpį tokiu metų laiku galima aptikti pakrantėse arba sekliose vietose. Čia žuvis randa ir augalinės, ir gyvulinės kilmės maisto, taip pat negiliuose vandenyse užtenka deguonies – o juk karpiams reikia kokybiško vandens. Todėl žvejojantys žino, kad mesti meškeres toli nėra reikalo, nes nebus jokios naudos. Nebent jums reikia pasiekti kitą ežero krantą, kur pliuškenasi karpiai.
Būtent rudenį rekomenduojama neužmetinėti meškerių labai toli – užtenka 2-3 metrų nuo kranto, kur nėra labai gilu. Žinoma, toks žvejybos būdas reikalauja savotiško „intymumo“ – svarbu, kad šalia niekas nevaikščiotų, netryptų kojomis ir netriukšmautų. Tokiu atveju tiks trumpa, gana stipri plūdinė meškerė, turinti žiedus ir kokybišką ritę. O pats žvejys sėdi gana toli nuo vandens įlankos, kad matytų iškilusią plūdę.
Jei žvejojate ežere, kur karpiai šeriami, visa žvejyba organizuojama kitaip, čia nereikia didelių gudrybių ir išmanumo. Vis dėlto rekomenduojama prieš tai atvažiuoti į tokį vandens telkinį ir stebėti, kokiu ritmu gyvena žuvis: kurioje vietoje, kokiu laiku, kaip ir kuo yra šeriama žuvis. Yra atvejų, kai žuvis stipriai primaitinama šventinėmis dienomis ar savaitgaliais, taip pat ji maitinama ežero viduryje, kur sunku ją būtų pagauti. „Kultūriniai“ karpiai dažnai būna išlepę ir juos sunku prijaukinti, o pagavus ant kabliuko, dažnai nėra labai kovingi. Rekomenduojama pirkti vietinius pašarus, kuriais šeriami karpiai konkrečiame vandens telkinyje – tuomet žūkle nesiskųsite.
Laukinių karpių ežeruose reikia į žūklės vietą prišaukti kiek galima daugiau žuvies, kad susidarytų mitybos konkurencija, tokiu būdu ant kabliuko galėsite drąsiai kabinti įvairų masalą. Ir štai šioje vietoje dauguma žvejų sunkiai sukuria tam tikrą harmoniją tarp masalo ir jauko. Dažnai žūklės vieta „bombarduojama“ tuo, kas yra po ranka: koše, neaiškios kilmės ir kokybės mišiniais, pirmąkart pirktu jauku iš parduotuvės. Reikėtų žinoti, kad karpį labai traukia juodžemio kvapas, todėl rekomenduojama būtent su juo maišyti jauką. O jaukinti galima pasitelkiant kanapes, saulėgrąžas, taip pat truputį įmalti masalo, kuriuo bus gaudoma žuvis. Kaip aromatizatoriai puikiai tiks česnakas arba čiobreliai.
Tačiau toks jaukinimas galimas tik atvykus į vietą ir pirmam žuvies maitinimui, kai jaukas dideliais kukuliais su dideliu triukšmu yra metamas į šėrimo tašką. O kai žuvis atplaukia į šertą vietą, taip elgtis jau negalima – šioje stadijoje būtina išlaikyti karpį pasirinktoje vietoje ir palaikyti jo aktyvumą, tačiau negąsdinti. Dėl šio tikslo naudojamas taip vadinamas „sėjimas“: į vandenį pastoviai, po keletą grūdų vis metamos perlinės kruopos, rugiai ar kukurūzai, t.y. tai, kuo yra gaudoma.
Geriausiai karpį masina lervos, net ir tuomet, jei žuvis pavalgius – šis skanėstas savo judėjimu vilioja karpį iš toli ir skatina jį stipriai ieškoti maisto. Tiksliai patiekti lervas galima laidynės arba netgi rankomis, jei distancija leidžia tai padaryti. Kad lervas būtų lengviau mėtyti, jas galima „suklijuoti“ specialiais klijais arba krakmolu, kurie per tam tikrą laiką ištirpsta vandenyje.
Po šėrimo ir sėkmingo karpio pakirtimo žuvies traukti greitai nereikėtų – karpis yra labai jautrus skausmui, todėl gali staigiai plaukti link žvejo, o paskui įsibėgėjusi nuo kranto, suvelti visus valus arba netgi sugadinti įrangą. Kuo didesnė žuvis, tuo būkite budresni, atsargesni ir jautresni: leiskite žuviai ramiai paplaukioti, šiek tiek atleidę ritę, priveskite ją prie kranto toliau nuo šertos vietos ir išimkite graibštu. Jei karpis nėra didelis, nereikia jo kelti į paviršių, įtemptu valu nuvesti į šoną ir vėlgi pasinaudoti graibštu.