Kai vanduo pradeda staigiai šalti, žuvis kurį laiką jaučia savotišką temperatūrinį šoką, todėl, visų pirma, pradeda mažiau maitintis. O tai reiškia, kad ją sunkiau ir prijaukinti. Todėl rudenį žvejoti reikia tuomet, kai šildo pusiaudienio saulutė arba antroje dienos pusėje.

Šąlant orui ir vandeniui, žinoma, vis dar galima gaudyti karpius ar karosus, tačiau ši žūklė tampa nestabili ir nepatikima, nors trofėjai ir verti to. O štai patikimesnė ir produktyvesnė žvejyba bus tuomet, jei pasikliausite žuvimi, kuri į orų permainas nereaguoja taip jautriai.

Mūsų vandenyse tai kuojos, karšiai, aukšlės. Tarp visų šių išvardintų žuvų kuojos mažiausiai reiklios, paprastai gerai kimba tiek ir atvirame vandenyje, tiek ir šąlant ežerams. Tiesa, keičiantis orams ir kuoja nėra įprasta, ir jos gaudymas priklauso nuo pasirinkto vandens telkinio, ir nuo žuvies dydžio.

Smulkios kojos gyvena beveik visuose vandens telkiniuose, laikosi sekliai ir prie kranto, tačiau šios žuvelės retai kada siekia 200 gramų – vargu, ar tokia žuvis bus trokštamas trofėjus. Stambios kuojos didelėse švariose upėse, ežeruose ir tvenkiniuose gali išaugti iki kilogramo ir daugiau – tai dažniausiai tiesiogiai susiję su mitybos baze ir giluminiu gyvenimo būdu. Tokių kuojų būrius galima surasti ten, kur jos veisiasi: būriai nedideli ir tai yra vieno amžiaus žuvys. Kuo kuoja stambesnė, tuo dažniau ji užima vandens telkinio nišą, kur vandens gylys siekia 4 metrus. Tačiau kai rudenį ir šąlant ežerams vandens telkiniai greitai atšąla, būtent stambiosios kuojos, beveik nekeisdamos aktyvumo, neria į gelmes ir čia pradeda konkuruoti dėl maisto su lydekomis ir plakiais.

Todėl rudens pradžioje vėsiame vandenyje galima gaudyti smulkias „krantines“ kuojas, ir tam tinka augaliniai jaukai – perlinės, avižinės kruopos, kviečiai, marinuoti kukurūzai, kadangi būtent augalinės kilmės maistas tinka kuojoms bet kuriuo metų laiku. Be to, „standartinė“ kuoja teigiamai reaguoja į siūlomą augalinės kilmės maistą, todėl gana greitai susirenka į šėrimo vietą.

Tą patį galima papasakoti ir apie stambesnę kuoją, kuri atšalus vandeniui pradeda mažiau maitintis nei įprastomis sąlygomis, tačiau ją kartais galima prijaukinti paprastu jauku, susidedančiu iš pasirinkto vandens telkinio grunto, į kurį galima įdėti sukapotų sliekų arba lervų. Tačiau jei šis jaukas nėra kuojai įprastas, tuomet rekomenduojama gaudyti žuvį laisvai renkantis jaukus, tinkančius žuviai šaltuoju metų laiku.

Paradoksalu, tačiau rudenį kartais sunkiau pagauti stambias kuojas mažai pratekamuose telkiniuose, nei didelėse upėse. Esmė ta, kad ežerai, karjerai ir tvenkiniai šąla skirtingose vietose nevienodai. Tai priklauso nuo daugelio faktorių: nuo vėjo krypties, nuo lietaus intensyvumo, nuo vandens telkinio dugno ir jo gylio. Ir kur apsistos kuojų būrys, labai sunku nusakyti, kadangi žuvis gali nuplaukti gana toli nuo krantų – ir čia ji gana jautriai reaguos į žvejybos įrankius, gali ir iš viso nekibti. Be to, kai žuviai nereikia jėgų plaukti prieš srovę, jai reikia mažiau maisto, o šaltame vandenyje dar ie maisto apykaita sulėtėja. Todėl nusiteikite kaprizingai žūklei.

Upėse, atvirkščiai, judantis vanduo visą laiką maišosi ir atšąla vienodai, be to, yra apšviečiamas. Dėl papildomo apšvietimo ir panaudojamos energijos stambios kuojos vėsų rudenį palieka negilias vietas stiprioje srovėje – čia jos maitinosi esant vasaros karščiams. Žuvis, sveriančias 300-600 g, labai gerai gaudyti gilesnėse upės vietose, besiribojančias su krantais. Priklausomai nuo meškerės ilgio, įsibridus į vandenį, galima pasiekti ir keturių metrų gylį.

Kol vanduo neužšalo žemiau 14 laipsnių, kuojos neblogai kibs ant virtų kviečių grūdų, jei šersite naudojant specialią šaudyklę. Tačiau jei norite pagauti kuoją, sveriančią apie kilogramą arba net daugiau, ieškokite žuvies slėptuvės, kur ji galėjo įsikurti, ir lervomis, nešeriant iš anksto.

Jei žvejojate be išankstinio pašėrimo, reikės ne tik išsiaiškinti, kuo prijaukinti kuojas ir kuo jas maitinti, bet ir pasirinkti tinkamą gylį jaukinimui. Tai labai svarbu po ilgalaikio lietaus, kai upės srovė sustiprėja ir srovė išmuša daug lervų, kurios teka pasroviui. Tokiu atveju kuojas labai lengva aptikti pagal charakteringus šuolius ir pliuškenimąsi. Dažniausiai tai būna tose vietose, kur upė keičia savo kryptį arba sulėtėja – būtent čia susikoncentruoja maistas.