Kiekvieno naujojo žiemos sezono pradžia paprastai būna skirtinga. Dėl šios priežasties priešlediniu periodu žvejų laukia įvairūs netikėtumai, kai žuvys elgiasi vis kitaip. Ir dažnai šią aplinkybę sąlygoja, kokiomis oro sąlygomis užšalo ledas ir kokiu laiku tai atsitiko.

Žvejai ne veltui žuvies aktyvumą sieja su oro sąlygomis, kurios tiesiogiai veikia aplinką ir gyvuosius organizmus. Stiprus vėjas sumaišo vandenį ir tai teigiamai veikiamai veikia žvejybą karštu oru, tačiau kažkodėl tas pats vėjas neigiamai veikia žuvis žiemos metu. O štai šlapdriba, tiek ir neužšąlusiuose vandens telkiniuose, tiek ir ant ledo, iššaukia ypatingai gausų įvairios žuvies kibimą. Manoma, kad tankus ir stambių snaigių sniegas turi elektros krūvį, kuris stimuliuoja visą gyvybę. Tačiau į viską galima pažvelgti ir iš kitos pusės – toks sniegas šildo, „suminkština“ orą, taigi, aplinka tampa komfortiška.

Yra nemažai ir įdomių pastebėjimų, kaip elgiasi plėšrios ir taikos žuvys, kai staiga užklumpa stiprūs šalčiai, užšaldantys net ir didžiuosius vandens telkinius. Tuomet ledas tampa permatomas, lyg stiklas. Tokiomis sąlygomis būtent šiuose vandens telkiniuose ir pradedama poledinė žūklė, ir kuo anksčiau buvo užšąlimas, tuo žuvis bus aktyvesnė. Ir tuomet, kai dėl šilumos ir šalčio bangų ledas tirps ir vėl užšals ne vieną kartą, tokia gera žūklė nebepasikartos.

Bent keletą savaičių „vėluojant“ žiemai stambiuose vandens telkiniuose pirminės poledinės žūklės iš viso nebūna – iš karto reikia žvejoti lyg gūdžią žiemą. Problema ta, kad šiuo metų laiku, žuvis jau nebūna tokia aktyvi, kaip atviruose vandenyse, arba žuvį pradeda veikti biologinis laikrodis, kuris primena apie žiemos snaudimą. Todėl nėra labai teisingas žvejų požiūris atidėti pirmąją azartišką žvejybą ant ledo net ir mažų vandens telkinių, o rinktis vis dar į atvirus didžiuosius vandens telkinius ir žvejoti solidžius lydekų ar vėgėlių trofėjus.

Tačiau ir mažuose apšąlusiuose vandens telkiniuose ne viskas taip paprasta, turint omeny, kad čia susiduriama ir su mažu gyliu. Tai neleidžia saulėtomis ir ryškiomis dienomis sugauti solidaus ešerio. Todėl norint pagauti „dryžuotąjį“, reikia išnaudoti ankstyvąsias rytines ir vakarines valandas, kai po ledu patenka mažai šviesos ir plėšrūnas tampa ypač aktyvus. Žinoma, nereikėtų praleisti to momento, kai pradeda snyguriuoti ir sniegas šiek tiek padengia ledą – tokiu oru reikia gaudyti išskirtinai ešerį, kaip aktyviausią poledinę žuvį. Geriausiai tai daryti su stambia blizge.

Tačiau paprastai ant pirmojo permatomo ledo labai lengva gaudyti baltąją žuvį –kuojas ar net karpius bei karosus, kurie taip greitai dar nespėjo prarasti judrumo. Visa ši žuvis keliauja į maksimalias gilumas, kur vanduo šiek tiek šiltesnis ir šviesos yra labai mažai. Šiose vietose žuvis toliau maitinasi ir įprastai kimba ant nejudančio masalo įrangos, o geromis dienomis – net ant bemasalinės avižėlės. Ypač įdomi ir originali yra sidabrinio karoso žvejyba ant pirmojo ledo, kai žuvis dar nėra praradusi aktyvumo ir nepradėjo žiemoti.

Nė žvyno nė uodegos ant pirmojo ledo!