Sigitas Kazlauskas (SIGUTIS) Plūdinės žūklės specialistas

Gaudė senis lydį, o pagavo... ešerių ir kuojų. Taip būtų galima perfrazuojant užbaigti šį posakį. Mes vėl aplankėme Kvesų karjerą, vėl lipome ant ledo, vėl ir vėl bandėme surasti savo svajonių žuvį.

Taip matomai ir turėjo būti, kad po pasisvečiavimo pas draugus prie Arino ežero ir mums grįžus namo, upėse ledų neliko nei pėdsako todėl viena viltis likusios storesniu ledu aptrauktos pakaunės balos. Ir todėl ne išimtis, kad mūsų taikiklyje vėl buvo Kvesų karjero bala.

Atvažiavus į vietą buvau nustebęs tokia gausa automobilių. Gera dešimtis automobilių stovėjo karjero pakrantėje. Iš įvairių forumų, būrelių, klubų sutikau nemažai pažystamų. Tas pats Jonas iš Raudondvario, Tata su draugu, Darius iš Vilkijos ir kt.

Krūva žvejų ir puikus oras tarsi bylojo apie šaunią būsimą žvejybą. Mes su Ramūnu pasilabiname ir spartiname žingsnį vandens telkinio link.

Beriame jaukus į šviežiai išgręžtas eketes ir leidžiame į dugno apačią avižėles. Bėga minutės, slenka laikas, o aplinkui mirtinas žvejybinis štilis. Kad nors kas kokį žuvelioką, bet ne, kur tau, anei papt. Jokio judesio, aš net nustembu nes man dar taip nėra buvę. Tiek žvejų, toks aktyvumas, o žuvis tokia pasyvi, jokio judesio, jokio kybio.

Galop po valandos ar pusantros „įkabinu“ nedidelę kuojytę.

Nepadeda nei aibė naujai gręžiamų ekečių, nei jaukai nei avižėlių kaitaliojimas. Mes pasimetę. Ir staiga............ kaip toj pasakoj: gaudė senis lydį...

Ramūno tamsiąją avižą sugriebia lydekiokas. Pradžioje žuvis paprašo truputį valo, bet vėliau pasiduoda ir po truputį kyla aukštyn. Dar nematome kas pakirsta todėl aš nustembu kodėl Ramūnas taip lėtai ir atsargiai traukia aukštyn valą. Iš lėto, po truputį sistemėlė kyla, o aš jau „nusprendžiu“, kad tai ko gero karšis ir tik pritraukus arčiau pastebiu po ledu, kad tas „karšis“ labai jau liesas. Žuvis dar porą kartų pasimuisto ir galop lydekos galva lenda pro eketę. Maždaug pusmetrio ir nepilno kilogramo lydys jau švytinčio Ramūno (Kysos) rankose.

Tai štai kodėl to kibimo nebūta, bent tokią nekibimo priežastį nustatome mes. Ir po lydekos ištraukimo ten ką nors sužvejoti daugiau net nebandome nes suprantame, kad tai būtų bergždžias reikalas. Imame grąžtus ir pasitraukiame kiek tolėliau į šoną. Aš aptinku neblogą eketę kur ištraukiu bent dešimtį žuveliokų. Vėliau keliu dugną ir pereinu prie kitos eketės. Ten sugraibau dar keletą kuojų ir kelis ešeriokus.

Laikas nestovi vietoje, o mes užkandame ir atsigėrę karštos arbatos vėl dedame savo dugnus ant dėžių. Apsidairome ir matome, kad mūsų gretos praretėjusios – kas patraukė į kitą vietą laimės bandyti, o kas pasuko jau namo.

Mes vis dar šeriame, bandome, ieškome naujų „auksinių“ ekečių, bet kad labai sektųsi to pasakyti negalėčiau. Kuo toliau tuo žuvies aktyvumas vis silpnėja ir su kibimu darosi visai siaurai. Dar vienoje eketėje sugraibau keletą žuvų ir galop paskutinėje, kraštinėje eketėje nesužvejoju nieko.

Nepadeda niekas ir vis niekaip nepavyksta suvilioti ar „apgauti“ žuvies. Vyrai sako, kad štai vakar, kada snigo sniegas kibo tikrai gerai, o štai šiandien nekas. Grįžtu į „senas eketes“ kuris ryte šėriau ir nutariu pabandyti paskutinį kartą prieš baigiant žvejybą. Nuleidžiu antro numerio ašaros formos auksinę avižėlę ir suvirpinu. Pamatau kaip linkteli sargelis ir lengvai pakertu. Ir žaibiškai gaunu trumpą, bet stiprų smūgį kuris tarsi žaibas valu, balalaika nueina tarsi atsakas į ranką. Taukiu sistemėlę ir pastebiu, kad mano valas jau neturi avižėlės. Veeeeeelnias, sušunku iš pykčio, kad praradau vertingą avižėlę, bet tai ir viskas ekstrimas kuris buvo šios žvejybos metu.

Vėliau, mano draugas Ramūnas matau irgi gesina paskutines viltis į baltą sniegą todėl aš pabaigai padarau kelias dar nuotraukas ir mes savo žvejybą baigiame.
Šį kartą Ramūno valas 0.09mm atlaikė lydekos pasipriešinimą, o mano firminis 0.07mm valas to padaryti nesugebėjo. Tačiau kiekvienam savas likimas, sava laimė.
Po žvejybos suskaičiuoju kelias dešimtis sugautų ešerių ir keletą kuojų. Pridėjus Ramūno lydekioką atrodytų, kad skųstis perdaug šiandien neturėtumėme, bet deja šios dienos rezultatai tikrai buvo skurdoki. Ir nors mes ne „specai“ - didelių žuvų nežvejojame, didelių avižų nenaudojame, storų valų nerišame, bet vis ką nors sugauname ir parašome, o kaip sekasi kitiems?

Šios dienos laimikis eilinį kartą keliavo atgal eketėn, o mes iš lėto, palengva bridome sniego pusnimis mašinos link ir galvojome: "O tai rytoj kur pasuksime?"

Iki kitų susitikimų ir saugaus Jums ledo.