Tiek vasarą, tiek žiemą iš žvejų tenka girdėt: „Šitas jaukas š...as, jaukinau jaukinau, į šėryklą dėjau dėjau, o kibimo taip ir nemačiau. Dažnais atvejais galima kaltinti ir blogai pasirinktą žūklavietę, taktiką ar orą. Tačiau ne retai kaltas ir neteisingas jauko pasirinkimas ar paruošimas.

Srovė po vandeniu

Net stovinčiame vandenyje, ypač giliau, gali jaustis povandeninės srovės. Jei žvejojate srovėje, akivaizdu, kad jaukinti reikia šiek tiek aukščiau, nei gaudote plūdine, dugnine ar gręžiate eketę. Jei gaudote ežere, o jaukintoje eketėje nekimba, irgi pabandykite pagręžti aplink ją metro ar dviejų metrų spinduliu – gali būti, kad jaukas bus paneštas į vieną ar kitą pusę. Ypač, jei žvejojate karšius, o gylis – 10 metrų ir daugiau.

Per silpnas aromatas

Jei žuvis su sukiojasi šiek tiek toliau žūklavietės, bekvapis jaukas jos neprišauks. Juolab, kad aromatizatoriai savo sudėtyje turi magiškų maitinimosi instinktą skatinančių komponentų. Todėl nors ir nedaug, tačiau aromatizatoriaus į jauką pilti reikia visuomet.

Surūgęs reikalas

Jaukai sudaryti iš vienokių ar kitokių grūdinių kultūrų, todėl pabuvę ilgiau sudrėkinti pradeda rūgti. O rūgstant gali išsiskirti medžiagos, kurios ne vilios, o baidys žuvį iš žūklavietės. Ypač greit jaukas rūgsta šilumoje. Labiausiai linkę rūgsti perlinės kruopos ir visokios košės. Retais atvejais, dažniausiai karpių žūklėje, surūgę grūdinės kultūros dar labiau vilioja žuvį: parauginti tigriniai riešutai ar saldžiai surauginti ir po to išvirti kukurūzai.

Neteisinga taktika

Dažniausiai būna taip, kad žvejas, atvykęs į nepažįstamą vietą, pirmiausia supila ten visą turimą jauką ir po to jau bando žūklauti. Teisingiau būtų vietą pirmiausia „patestuoti“ keliais jauko rutuliukais, palaukti, ar atsilieps ten žuvis ir jau tada, netriukšmaujant, sumesti reikiamą dozę jauko rutulių.