Daugelis pasakysite: kas gali būti lengviau, nei ešerių žūklė nuo ledo. Šis plėšrūnas taip gausiai paplitęs mūsų ežeruose, kad sudaro bene 75% viso žiemą žvejų sugaunamo laimikio. Net tiems žvejams, kurie ant ledo lipo gaudyti stintelių, karšių ar kuojų, ešerys užkimba ne taip ir retai. Bet ar tai reiškia, kad šį dryžuotąjį plėšrūną pagauti taip lengva? Ypač, jei bandytume žvejoti trofėjinius ešerius? Ogi ne. Pagauti stambių ešerių kiekvienoje poledinėje išvykoje sugeba tik didelę patirtį bei kantrybę turintys žvejai, „suprantantys“ šių žuvų elgseną: kada ir kur jei laikosi, kada ir kaip medžioja.

Žiemą, ypač antroje jos pusėje, ešeriai ne tokie aktyvūs ir greiti, kaip šiltuoju metų laiku. Dėl nukritusios vandens temperatūros sulėtėja jų medžiagų apykaita, atitinkamai sumažėja poreikis  ir daug maitintis. Kaip ir šiltuoju metų laiku, ešeriai po ledu laikosi būriais, tačiau šie būriai gerokai mažesni, nei galime stebėti vasarą. Tokie būreliai gali ištisomis valandomis stovėti visiškai nejudėdami vienoje vietoje. Todėl ir sakoma, kad „ešeriautoją kojos maitina“, nes ieškant tokių būrelių reikia nueiti ne vieną kilometrą ir išgręžti ne vieną dešimtį ekečių. O norint išprovokuoti atakai tokius „miegalius“, reikia ir blizgę atitaikyti, ir ją pateikti žuvies panosėje. 

Kur ieškoti tų „medituojančių“ ešerių būrelių? Ši žuvis dažniausiai renkasi ramų vandenį be povandeninių srovių ar versmių ežeruose ar nuošaliau nuo pagrindinės srovės upėse. Kadangi ešerys dideliu greičiu nepasižymi, ir medžioja jis iš pasalų puldamas mailių. O pasalai labiausiai tinka povandeniniai šlaitai, medžių išvartos, akmenys ar nespėję sukristi žolės. Todėl tokiose vietose pirmiausia ir reikia gręžti eketes ieškant ešerių.  Aišku, jei ten nebus mailiaus sankaupų, ir ešerį rasti vilties nedaug, nesvarbu kokia puiki pasala ten gautųsi. Todėl, jei poledinėje žūklėje naudojate echolotą, ieškokite ne tik dugno perkritimų ar kliuvinių, tačiau ir baltos žuvies susikaupimo vietų.

Jei gerai pažįstate vandens telkinį, kuriame žiemą ieškosite ešerių, būtinai pabandykite vietas, kur dugno reljefas ar struktūra kaip nors skiriasi nuo viso telkinio dugno. Pavyzdžiui, jei visas ežeras nuobodaus vienodo gylio, tačiau yra viena duobelė ar sėkliukas, daugiausia šansų ešerį rasti čia. Tą patį galima pasakyti ir apie augmeniją – jei ežero dugnas be vandenžolių, o vienoje vietoje jų atradote kuokštą, gręžkite eketes iš visų pusių ir ieškokite dryžuotųjų.

Ieškodami žiemą ešerių nepamirškite, kad patys stambiausi ešeriai gali plaukioti labai mažais būreliais arba net po vieną. Todėl, jei pakirtus vieną ar kelis stambius kuprius daugiau kibimo nesulaukėte net ir apgręžioję aplinkui, ko gero, būrys niekur neatsitraukė, o „susibūriavo“ jūsų žieminėje dėžėje.