Audrius Zurlys (Drageris) Užkietėjęs žvejys

Keista tautos dalis tie žvejai. Prisigalvoja visokiausių būdų kaip tą žuvį suvilioti, gamintojai prigamina begalę įrankių, masalų ir dar nesuprasi ko ir kam kas skirta... trenkiasi į toliausius ne tik Lietuvos, bet ir tolimojo užsienio kampelius. Leidžia krūvas pinigų įrangai, žmonos lieka su mažais vaikais namie – ir viskas dėl ko? Kad pagauti kokia lydekaitę ir ją paleisti? Kad pramirkti prie ežero nuo penktadienio iki sekmadienio vakaro su visa karpine įranga ir ištraukus karpį jį paleisti? Kad trenktis į kita Lietuvos galą išgirdus „Stinta eina“? Na, tai daliai tautos, kuri nežvejoja, niekada nesupras visos šitos kvailystės. O gal žavesio....

Pats žvejoju virš 30 metų, bet pažintį stintą kaip žuvį, teko palyginti visai neseniai. Mintis iš Vilniaus į Kuršių marias trenktis stintų man niekada nepatiko. Kelis kartus buvau, tačiau didelio įspūdžio nepaliko. Na, nebent tai, kad tie žodžiai „Stinta eina“ yra labai magiški, ir tiek pritraukia žvejų, kad jokia kita žuvis nesugebėtų pasiekti tokių „reitingų“. Pamario gyvenvietės įgauna visai kitą statusą, automobilių privažiuoja begalė, stovėjimo aukštelės tampa „guminėmis“, dėl kambarių kainų niekas nesidera, o tik džiaugiasi radę kampą sausai ir šiltai prigulti.

Pabuvęs keliuose tokiuose ( lyg sektantų masiniuose ) renginiuose, nutariau, kad gana. Teko ir palapinėje miegoti naktį siaučiant vėjui ir spiginant šalčiui, o namo grįžti su 23 stintomis. Buvau – mačiau - pagavau. Pasirodė per tolimas kelias man. Tad pradėjau ieškoti alternatyvos šiai žuviai. Žinojau esant ežerines stinteles... žinojau, kad jos yra labai smulkios... žinojau, kad gaudomos dideliuose gyliuose... kad kvepia taip pat agurku... kad yra dar skanesnės už marines.

Pirmas bandymas buvo Baluošo ežere ( šalia Asvejos ežero ). Pagavau 5 stinteles. Nors buvo kibimų daug, kiti pagavo žymiai daugiau, tačiau rezultatas netenkino. Reikėjo kažką tobulinti. Pirmiausia sistemą ir pačią meškerėlę. Gyliai dideli, tad prie minuso mažus meškerės žiedelius greitai užšaldydavo vanduo. Sargelis taip pat kentėjo nuo „greito užšalimo“. Pati sistema nebuvo tobula, nes kibimų realizavimo procentas buvo laibai mažas. Rankų nenuleidau, atkaklumo užteko, tad namie ėmiausi įrankių tobulinimo procedūrų. Tačiau įkyri mintis vis kirbėjo – „Kam tau to reikia? Yra normalių, lengviau sugaunamų žuvų“. Mintis buvo nugalėta noru išsiaiškinti paslaptį apie šias mažas giliai gyvenančia žuveles. Juolab, kad tų „normalių, lengviau sugaunamų žuvų“ buvau atsigaudęs.

Taigi, pirmiausia pasikeičiau žiedelius į didesnius. Sargelį palikau tą patį – metalinė plokštelė su žiedeliu gale. Sistemėlėje patrumpinau 5 cm pavadėlius avižėlėms – labai painiojosi apie pagrindinį valą. Ant galo kabančią blizgutę pakeičiau paprastu svareliu, nes blizgutė sklęsdama gilyn vis užkabindavo žalia esančios meškerės sistemą. O tas labai erzino...

Savaitgalis – ir vėl žingsniuoju Baluošo ežero ledu. Prikalbintas bičiulis šalia tylus – jam pirma ežerinių stintų žūklė. Vos švinta, o jau stintinikų bendruomenė renkasi savo vietose. Būriuojasi, kalbasi, gręžia eketes, kas palapinę statosi, kažkas komentuoja echoloto parodymus, kuriame gylyje fiksuojamas būrys stintų. Prašvitus visi sėdo ir ėmėsi darbo.

Antra žūklė buvo produktyvesnė – pagauta net apie 30 „agurkėlių“, pas kolegą silpniau. Tačiau kibimų realizuota vis dar santykinai mažai. Reikalingas tolimesnis įrankių tobulinimas. Nutariau pasikeisti avižėles, nes pastebėjau, kad jos kybo žemyn nuleistais kabliukais, o tai mano manymu ir lemia nedidelį rezultatyvių pakirtimų procentą. Prie begalės turimų avižėlių atsirado dar šūsnis. Šį kartą papildė plastikinės šviečiančios fosforinės apvalios avižos. Rišau jas be jokių pavadėlių, per skylutę perverdamas valą tiek kartų, kiek leido, kad jos neslystų žemyn. Atrodė jau „gražiau“ pati sistemėlė – niekas nekarailiavo ir nesipainiojo.

Vėl savaitgalis ir vėl naujos viltys - sistemėlė juk pakeista iš esmės. Deja kažkas vėl ne taip, kibimų mažiau, pasikirtimų dar mažiau... Matyt per dideli kabliukai... Tą žiemą uždariau gaudydamas „normalias ir lengviau gaudomas žuvis“.

Vos tik kitą žiemą ledas leido lipti ant didžiųjų ežerų – vėl prasidėjo tobulinimas sistemų. Negi išmesti dabar tiek avižėlių, sargelių, ir kitų gražių niekelių. Nutariau nenuleisti rankų ir prisigaudyti stintų nevažiuojant 300 km į vieną žvejybos pusę. Kilo mintis, kad nepakertu dėl elastingo valo – visi valai buvo pakeisti pintais. Vėl papildomi avižėlių resursai – o jei pasiteisins? Deja, nusivylimas pasitiko per pačią pirmą žūklę. Pintas valas visiškai netiko šaltyje, tiesiog akimirksniu prišalinėjo ritės būgnelyje prie likusio jame valo. Tako „atsiprašyti“ prieš tai buvusio valo ir susivynioti jį atgal. Kažkas nepatiko meškerėse, greičiau sargeliuose – pakirtimo metu sargelis atlikdavo amortizatoriaus vaidmenį. Kertu, o ta sekundės dalis kol sargelis užlinkdavo – stintos nebėra... Nutariau pakietinti ir sutrumpinti sargelius. Dar prisipirkau įvairaus kietumo visokių spalvų pačių kotelių, kuriems reikėjo žiedelių.
Tobulinimas nenuėjo veltui – kaskart vis daugiau realizuodavau kibimų, žinoma, jeigu tik kibimas būdavo pakankamai aktyvus. Masalui naudotas musės lervas pakeičiau mažesnėmis lervomis – pinkomis. Kuo gaudau iki šios dienos, nes geresnio masalo kaip ir neradau. Tas dar padidino rezultatą. Tačiau kažkur mačiau esminę klaidą – jaučiau, kad tobulinimas tikrai nebaigtas.

Nušvitimas aplankė tik trečios žiemos pabaigoje. Supratau dar vieną dalyką. Kirtimo metu reikia daryti labai staigų kitimą rankos mostu aukštyn. Tas kiek vargino, ypač, kai kibimai būdavo silpni. Tada atrodydavo, jog stintelės tyčia tampo mums nervus ir kantrybę.

Vienoje parduotuvėje pas pažystamą pardavėją užtikau spiningėlių skirtų žvejybai iš valties. Man jie pasirodė tiesiog tobuli. Ilgis 135 cm, viršūnė pakankamai liauna, kad matytųsi kibimas, ir pakankamai standi, kad būtų galima pakirsti. Kad nekeisti visų meškerių, nutariau pasiimti tik vieną, kitas liepiau paslėpti iš prekystalio iki savaitgalio. Mažus 8-10 žiedelių pakeičiau 5 didesniais. Šis įrankis pasiteisino visu 100 procentų – kibimas matosi puikiai, o pakirtimas tiesiog idealus.

Sistemėlė. Kiekvienoje žvejyboje išbandydavau po naujai surištą sitemėlę. Avižėles rišdavau įvairiausias ir visokiais rakursais. Kartą nutariau avižėles pakeisti paprastais kabliukais. Berišant sistemėlę vien tik iš kabliukų, supratau dar vieną taisyklę, kuri manau, pasiteisino vėl100 %. Ta sistema naudojuosi iki dabar, ir kažko tobuliau jau nebesugalvoju. Kabliukus pasirinkau itin plonos vielos, kad būtų kiek įmanoma lengvesni. Čia tam, kad jie nenusvertų pavadėlio ir nekabėtų vertikalioje padėtyje. Pavadėliui naudojau 0.16 mm monofilamentinį spiningavimui skirtą valą. Rinkausi patį „kiečiausią“ valą. Jis yra ne toks minkštas kaip plūdinei skirtas. Pavadėlis 2-2.5 cm ilgio nenusvyra, ir išlieka stangrus, net pririšus minėtą kabliuką. Papasakosiu, kaip rišu sistemėlę, kuria naudojuosi pastaruosius kelis metus, ir kurią laikau kol kas tobuliausia. Pagrindinį valą naudoju taip pat skirta spinigavimui dėl savo kietumo ir tamprumo. Jį naudoju 0.18 mm storio. Sistemą darau apie 2 metrų ilgio, pavadėlius rišu kas 30 cm. Taigi, imu apie 2.5 metrų ilgio pagrindinio valo ir apie pusmetrį valo pavadėliams. Prie pavadėliams skirto valo rišu kabliuką. Pirmą pavadėlį rišu patį viršutinį apie 50 cm nuo galo. Ties ta vieta prie pagrindinio valo priglaudžiu pavadėlį su kabliuku taip, kad laikant vertikaliai rišamą sistemą kabliukas būtų viršuje, o abu laisvi valų galai būtų apačioje. Ties kabliuku, kiek žemiau apie 3 cm, imu abu valus ir padarau nedidelę kilpą ( paprasčiausią mazgą ), tuos abu laisvus galus perkišu per tą kilpą, ir pritraukiu užverždamas mazgą taip, kad kabliukas nuo pagrindinio valo būtų apie 2-2.5 cm atstumu. Užveržus mazgą kabliukas su pavadėliu „stoja“ 90 laipsnių kampu pagrindiniam valui. Čia ir bus pavadėlis. Užveržęs mazgą, vėl ties ta pačia vieta darau dar vieną tokią pat kilpą, ir tuo pat būdų perkišu abu laisvus sistemos galus dar kartą. Vėl užveržiu mazgą, tik keliais mm žemiau jau esančio. Apatinius valų galus patempiu į šonus, kad apatinis mazgelis atsiremtų į viršutinį, pririštą prieš tai. Dar kartą atsargiai užveržiu abu mazgus. Kosmetinėmis žirklutėmis laisvą pavadėliams skirtą valą nukerpu žemiau mazgų palikdamas apie1 mm galiuką. Vėl prie pavadėliams skirto valo rišu kabliuką ir apie 30 cm žemiau jau pririšto pavadėlio tokiu pat būdu pririšu antrą pavadėlį. Ir taip, kol surišu visą sistemą. Virš pirmo kabliuko lieka pusmetris valo. Gale rišu nedidelį suktuką. Užkibus stintai ir pakankamai greitai vyniojant valą iš didesnio gylio, eketėje pasirodžius suktukui, vynioti nustoju, ir neskubėdamas iškeliu gal ilgos meškerės pagalba sistemą iki žuvies. Nes gan dažnai viršutinis kabliukas kliūna už ledo kraštu ir greitai vyniojant valą galima atlenkti kabliuką, jį nutraukti, ar nutraukti net visą sistemą. Ant apatinio laisvo valo galo rišu nedidelį segtuką, kad esant reikalui būtų galima keisti svarelių svorį. Juos naudoju 8-10 gr svorio.

Taigi, iš begalės išbandytų sistemų, nepastebėjau esminio kibimo skirtumo tarp avižėlių ir kabliukų. Vienintelis skirtumas – gaudant kabliukais pakirtimo procentas žymiai didesnis kabliukų naudai. Masalui naudoju mažas musės lervas, dar vadinamas pinkas. Jas kabinu kaip slieką, perverdamas kalbiuką per visą ilgį, kad čiupdama masalą stinta apžiotų ir kabliuką. Bet galima kabinti ir kaip „dziką“.

Įrankiai ir esminiai dalykai. Kaip minėjau, meškerės kotą naudoju ilgesnį nei metras. Juo labai patogu kirsti, nereikia daryti didelio mosto. Net jei stintelė užkibo ant apatinio kabliuko, sėdint ant dėžės, pilnai užtenka pakėlus meškerę, žuvį paimti, ir nereikia ieškoti kur padėti kotą. Ritę naudoju nedidelę beinercinę. Bet ne pačią mažiausią, kokią galima rasti parduotuvėse. Paprastai tai būna vasarą naudojamos ritės plūdinei žvejybai. Valą renkuosi 0.18 mm, spiningavimui skirtą kuo tampresnį. Jeigu bus labai „minkštas“ – 30 metrų gylyje esant kibimui bus suvėluotas kirtimas. Pačią meškerę statau virš ledo apie 20 cm ant dviejų medinių šakučių, kurias įstatau į įšgręžtas 5 cm gylio eketes ir užpiltas sniegu. Viena šakutė apie 5 cm nuo koto galo, kita – maždaug ties viduriu. Gali ir stovelį susikonstruoti. Parastai gaudau dviem meškerėm. Eketės 70-80 cm viena nuo kitos. Kai kibimo nebūna prasideda stintų paieška. Vieną meškerę leidžiu prie pat dugno, kitą nuo ledo apie tris metrus. Tada vieną kelių, kitą leidžiu per tuos 3 metrus maždaug kas minutę dvi. Ir taip kol viena pasiekia ledą, kita – dugną. Arba, kol kažkuriame gylyje apsireiškia kibimas. Tada valą fiksuoju ant ritės būgnelio fiksatoriaus, ir tame gylyje bandau gaudyti. Virpinimas nelabai padeda, kartais tik pastuksiu pirštu per meškerę, kad suvirpėtų galūnė. Kartais padeda – žiūrėk ir kibimo už kelių sekundžių sulauki.

Žvejyba vyksta 25-40 metrų gylyje, tad nustatyti kur būriuojasi stintelės, yra sunku. Tada padeda echolotas. Būna ežerų, kuriuose spintelės laikosi tam tikrame gylyje, tad echolotas tiesiog būtinas. Pavyzdžiui viename netoli Ignalinos ežere stinta dienos metu laikosi 22-23 metrai gylyje. Visas gylis apie 26-27 metrai toje vietoje.

Atsarginių sistemėlių visada reikia turėti, nes būna, kad per kibimo įkarštį per stipriai trūkteli traukdamas, ir sistema nusipjauna į eketės kraštą. Būna gaudant didesniame gylyje ir traukiant viena meškerę užkibusią stintą, ištrauki abiejų meškerių sistemas. Tada būna blogai, tenka netgi susivynioti abi sistemas į vieną gniužulą, ir išsivyniojus rišti naujas.

Turbūt esminis dalykas šioje žvejyboje yra kibimo faktorius. Būna dienų, kai kibimas labai vangus. Žuvies echolotas beveik nerodo, sakytum jos net nėra po ledu. Būna, žuvies rodo labai daug nuo vidurio iki dugno, o kibimo nėra. Ir ką bedarytum – nekimba. Per dieną pasigauni kokią dešimtį ir viskas. Tas daugiau būdinga Asvejos ežerui – duobės didelės ir gilios, didelius stintų būrius visada rodo echolotas, bet kibimas gana retas. Nors stinta tikrai nesmulki. Kantrybei pasibaigus, pervažiuoji į šalia esantį Baluošo ežerą. Ten smulkesnė stinta, bet žiūrėk kibimas aktyvesnis. Ypač į žiemos pabaigą baigiantis dienai Baluoše stintelė sukyla prie pat ledo – 2-3 metrai po ledu ji kimba kaip pašėlusi. Ir trunka viskas kokią valandą dvi, kol sutemsta. Beje, tas galioja ir kituose ežeruose.

Apie tamsą. Teko ne kartą mėginti gaudyti ir visiškoje tamsoje. Nesu labai ištyrinėjęs šio žūklės būdo ežeruose, bet kiek teko sėdėti – pagaudavome visada. Manta suruošta būna iš vakaro ir po darbo valandų važiuodavome į Asveją, Žaltynės įlanką. Sėsdavome ties viduriu, gylis apie 35-37 metrus, eholotas kaip visada turi ką rodyti – nuo vidurio iki dugno net „juoda“ ekrane. Tačiau kibimas dažniausiai būdavo ties dugnu – keli ritės rankenos apsukimai nuo dugno. Masalai tie patys, kartais tos pačios spintelės gabaliukus naudodavom – kibo taip pat aktyviai, tik didesnės. Pasišvietimas būdavo toks: akumuliatorius, laidai, lemputė 20 vatų. Pravalydavome sniegą apie 3 metrų spinduliu plotą. Per vidurį gręžiam skylę ir kišam laidą su lempute po vandeniu. Tik tada jungiame kitus laido galus prie akumuliatorias. Po ledu pasklinda šviesa, kuri yra reikalinga stebėti kibimui. Tada susigręžiame eketes žvejybai taip, kad be papildomo apšvietimo matytume meškeres. Paprastai susėdame ratu. Galvalempes turėti būtina, ar masalui pasikeisti, ar kažko pasiieškoti dėžėje. Kantrybės užtekdavo iki 12 nakties. Rezultatai... 20, 30, 50 kartais 70 pasigaudavome kiekvienas.

Iš tiesų, čia jau sakyčiau yra nukrypimas. Bet kartais, kai nori kažko tokio nepakartojamo, susiruoši ir važiuoji ežerinių stintų nakčiai.... žvejyba be konkurencijos.