Kai kurie žvejai šapalą vadina labai baikščia ir kaprizinga žuvimi, o tuos, kurie ją gaudo – tikrais altruistais. Tačiau viskas nėra taip sudėtinga. Šapalų žūklė upėje nėra sunkesnė, nei kitų plėšrūnų žvejyba. Tik reikia žinoti keletą niuansų.

Ši žuvis sutinkama beveik visose mūsų upėse, kurių gylis – neperbrendamas pasiraitojus kelnes. Aišku, upeliukuose, kurie jungia ežerus, šapalų irgi ne visuomet rasite, tačiau pasitaiko atvejų, kad jie vasaras leidžia tokiuose upeliuose, o žiemoja – ežeruose. Šapalai vengia dumblėtų ir žolėmis apaugusių vietų bei stovinčio vandens, tačiau ir stiprioje srovėje išbūna neilgai, todėl vis stengiasi rasti užutekiuką, išvartą ar akmenį, už kurio gali pailsėti. Tokiose vietose ir reikia pradėti ieškoti šapalų.

Šapalai plaukioja nedideliais būriais. Tačiau kuo didesni egzemplioriai, tuo būrelis mažesnis. Patys didžiausi, kelis kilogramus siekiantys šapalai didesnėse upėse plaukioja po kelis, na o mažesnėse – net ir po vieną.

Ši žuvis maitinasi ištisą parą, todėl žvejoti ją galite net ir sutemus. Ir nors šapalas priskiriamas karpinėms žuvims, jis yra visaėdis – jam tinka ir „vegetariškas“ maistas, ir maža žuvelė.

Geriausias metas šapalų žūklei – pavasario antra pusė, kai nuskaidrėja upių vanduo ir vasaros pradžia. Vidurvasary, kai šapalas maisto gali rasti bet kur, jį pagauti darosi sunkiau – sunku išrankiai ir sočiai žuviai atitaikyti masalą.

Na o vėlyvą rudenį ir žiemą šapalai lenda į duobes ir iki pavasario būna visiškai neaktyvūs.

Pavasarį, daugelio šapalus gaudančių žvejų nuomone, lengviausia šią žuvį pagauti dugnine arba plūdine meškere masalui naudojant slieką ar karkvabalį. Ko gero net šapalų negaudantys žino, kad karkvabalis – didžiausias šapalo delikatesas. Todėl, kai šie vabalai pasirodo Lietuvoje, visi puola juos rinkti ir nugula upių ir upelių krantus bandydami šiuo masalu suvilioti šapalus.

Jei bandysite žvejoti karkvabaliais, ant kablio juos maukite pradurdami nugarą taip, kad geluonis išlįstų ties vabalo pilvu.

Sušilus vandeniui ir suaktyvėjus žuviai šapalus galima pradėti gaudyti spiningu. Kažkokių ypatingų reikalavimų šiam įrankiui nėra – rinkitės patogų spiningą, kurio užmetimo svoris atitinka masalus, kuriais viliosite šapalus. Spiningo ilgis priklauso nuo upės pločio ir krantų patogumo: jei upelis siauras ir apaugęs medžiais ir krūmais, be abejo tiks ~2 metrų įrankis. Tačiau jei išėjote į Nerį ar Nemuną, kur masalą reikia skraidinti toliau, trimetrinis kotas nepamaišys.

Jei išsiruošėte šapalų spiningauti, nepamirškite bridkelnių – kartais šapalas stovi tokioje vietoje, kurios net ir ilgiausiu spiningu neužbridus pasiekti nepavyks.

Nors esame įpratę, kad šapalus geriausia gaudyti labai mažais vobleriukais ar sukrėmis, rekomenduojame pasidomėti ir mažomis bei lengvomis vieno kablio vartiklėmis, kurios gaminamos specialiai šių žuvų žūklei.

Spiningaujant, ypač mažesniuose upeliuose, šapalas žvejui suteikia vieną šansą – jei atakos metu masalas sujudės ne taip ar žuvis persigalvos, greičiausiai antrą kartą tą dieną tuo pačiu masalu ją suvilioti bus sunku.