Upėse siūlau išmėginti specifinį žvejybos būdą. Jis pakankamai aktyvus, daug judėjimo, ir visada jaučiamas kontaktas su žuvimi. Tai lyg plūdinės, dugninės, spiningo ir muselinės mišinys.

Įrankiai.
Šiam gaudymo būdui reikalinga jautri ir lengva meškerė. Gali būti match tipo ar lengvas pikeris. Jos ilgis priklausytų nuo upės dydžio, jos srovės, bei kitų aplinkybių. Optimaliausias koto ilgis - apie 3,60 m. Ritelė nedidelė, geriau su didesniu perdavimu.

Sistema.
Valas turi būti plonas, ne storesnis nei 0,16 mm. Ir pati sistemėlė: pavadėlis 0,08–0,12 mm, 20–40 cm ilgio, kabliukas - pagal masalą. Svarelių išdėstymas yra bene svarbiausias dalykas. Tai kažkas panašaus, kaip gaudant su „Vagler” tipo plūdėmis. Man labiausiai pasitvirtinęs jų išdėstymas buvo toks: prie pat mazgo su pavadėliu ant pagrindinio valo dėjau mažiausią svarelį, virš jo per 15–20 cm spaudžiau kiek didesnį, dar virš jo per 20–30 cm dar didesnį. Tačiau bendras svarelių svoris neturėtų viršyti 2 gramų. Išimtinais atvejais galima ir sunkinti sistemą, ypač jei srovė didesnė arba žvejojama didesniu atstumu. Dar svarbi svarelių forma, gali būti ir pailgi ar kriaušės formos, tačiau jie turėtų būti kuo apvalesni, kad kuo mažiau kliūtų už dugno nelygumų.

Masalai.
Patys įvairiausi, tinka absoliučiai viskas, ką tuo metu randa žuvys vandenyje. Kadangi gaudoma prie pat dugno, vis tik labiausiai tiktų apsiuvos, sliekai, dėlikės ir kiti vandenyje randami gyviai. Galima netgi naudoti vabzdžius, žiogus, ypač jei gaudomoje vietoje yra kiršlių, šapalų.

Privalumai.
Šio žvejybos būdo privalumas tas, kad esant nedideliam gyliui žuvys kartais bijo plūdės ar jos šešėlio – jos šiuo atveju nėra. Gaudant plūdine ir toli paleidus masalą nematai plūdės, ypač jei vandens paviršiumi plaukia daug šapų ar suplakto vandens putų. Čia vėlgi, visi kibimai jaučiami ranka, plūdės nereikia visą laiką sekti, tad galima gėrėtis gamta ar stebėti žuvis. Beje, parinkus tinkamą įrangą, kibimas jaučiamas puikiai. O jei žuvis užkibo toli, ir dar stambi, tai traukti ją plonais valais, lengvu kotu yra neapsakomas malonumas. Juk patys žinot…

Trūkumai.
Jei žūklės vietoje yra kliuvinių, tai sistemėlių praradimai yra neišvengiami. Ir taip tenka nutraukti nemažai pavadėlių, juk gaudoma plonais valais. Dar vienas trūkumas - sunku rasti tinkamą upės krantą. Nuo kranto tinka labiau gaudyti ten, kur upė daro vingį ar yra didesni žvejybos plotai. Bet kuriuo atveju būtini ilgi guminiai batai, dar geriau - brydkelnės.

Gaudymo būdas.
Žvejoti geriausia ten, kur dugnas yra lygus, dar geriau - smėlėtas, srovė vienoda ir nestipri. Gylis tiks ir pusė metro ir toks, kuriame tik galima išlaikyti masalą prie dugno. Jei upė plati, užmesti galima stačiai link kito kranto, ir svareliams pasiekus dugną, valą įtempti ir leisti jiems ridentis dugnu. Taip prilaikant, leisti jiems pririedėti prie pat kranto, nes jei vandenyje ar ant kranto yra žolių, visada yra tikimybė sulaukti kibimo. Patogiausia yra žvejoti įbridus, tada gali leisti masalui riedėti kiek tik leidžia srovė ir aplinkybės. Jei svareliai per dažnai kliūva ar užsilaiko už dugno (bet ne už kliuvinių), galima mėginti lengvinti kažkurį svarelį. Ir atvirkščiai – jei sistemėlė tiesiog sklendžia vandeniu (pvz. stipresnė srovė), pasunkinti pačią sistemėlę. Šis gaudymo būdas žvejui leidžia improvizuoti, galima masalą kažkur prilaikyti, jį pašokdinti, kad atkreipti žuvų dėmesį. Taip pat mokant dirbti su srove galima patikrinti vietas po palinkusiais į vandenį medžiais. Kadangi įranga bei pats žvejybos būdas leidžia užmesti masalą gana toli, galima tolimu metimu pasiekti toliau šokinėjančias žuvis, tuo pačiu masalas, krisdamas ant vandens jas sudomintų. Sakysit: „Čia dugninė“. Taip, tačiau meškerė yra visą laiką laikoma rankose, o sistemėlė juda dugnu, tarsi pati ieškotų žuvies. Kiekvienas žuvies prisilietimas juntamas ranka, lyg gaudant museline. Tik kibimas kiek kitoks. Jei museline juntamas vienas stuktelėjimas, tai čia kibimas priklauso nuo žuvies būdo čiupti masalą (pvz. strepetys visada kelis kartus suvirpins kotą). Žinant kur ir kokios žuvys laikosi, galima specializuotis gaudyti ūsorius ar šapalus. Pajaukinti nepakenks.
Jei dugnas be kliuvinių arba jų nedaug, sistemėlę galimą leisti tiek toli, kiek galima jausti su ja kontaktą. Tai ypač patogu, kai iki tos vietos, kur matosi esant žuvų, yra sunku prieiti, pvz. kai žuvis laikosi duobės gale.
Taigi, aprašiau žvejybos būdą, kurį netyčia pats atradau. Tikrai įdomu ir verta išmėginti. O jei šalia jūsų teka upė, ir žinote, kur kokia žuvis mėgsta būti, pabandykite ir parašykite kaip sekėsi…

Drageris