Daugelyje šaltinių rašoma, kad upėtakiai kyla aukščiau į upių aukštupius, apsigyvendami pačiose jų ištakose. Vienok šios žinios yra pateikiamos pagal apibendrintus duomenis, kai buvo pateikiami ne faktiniai žuvų pasiskirstymai vandenvietėje, o buvo lyginamos hidrologinės sąlygos (tėkmės greitis, vagos nuolydis, gylis), kuriose jos gyvena. Reikalas tame, kad upėtakio jaunikliai gali gyventi tarp akmenų sekliame slenkstyje ir mažame upelyje, o kiršlys mėgsta gilesnius slenksčius ir didesnį plotą.

Bet jeigu žiūrėti upėtakio ir kiršlio, kurie gyvena vienoje upėje, tai vis dėl to kiršlys, didesne savo paplitimo dalimi, užima aukštesnius prieš srovę upės ruožus, palyginus su upėtakiu. Tarp kitko, pietinėje arealo dalyje žinomos kiršlių populiacijos, kurios gyvena labai mažuose ir sekliuose upeliuose, panašiuose į tuos, kuriuose gyvena upėtakiai.
Gali susidaryti įspūdis, kad stovinčiuose vandenyse kiršliai neaptinkami. Tai netiesa. Šiaurėje, Suomijoje ir Karelijoje, Didžiažemėje tundroje ir Karos upės baseine kiršlys gan dažnai gyvena ežeruose. Ežeruose, kuriuose sutinkamas kiršlys, vanduo – gilus, švarus, skaidrus, šaltas, prisotintas deguonimi, jų gruntas akmenuotas. Tai tikri „šiauriniai“ ežerai. Kiršlys iki šiol sutinkamas Ladogos ir Onegos ežeruose. Tuo pat metu, nežiūrint į tai, kad kiršlys gyvena ežeruose, jis vengia upių žemupių, kur silpna srovė. Didesnėse ar mažesnėse kalnų ar prieškalnių tipo upėse, pavyzdžiui Kolos pusiasalio ar žemyninėje Karelijos dalyje, jis užima viršutinius ir vidurinius ruožus, gyvena čia ir nedaro žymių migracijų. Kiršlių jaunikliai, kurie ką tik pradėję aktyvų gyvenimą, įprastai laikosi pakrantėse, kur rami tėkmė. Pirmų metų rudenį maži kiršliai traukiasi nuo kranto į žvirgždėtas seklumas, kur esant pavojui, greitai slepiasi tarp akmenų. Didesnieji kiršliai maitinasi aukščiau slenksčių, ten kur vanduo pradedamas „traukti“ į slenkstį. Šioms populiacijoms migracijos aplamai nebūdingos, galima kalbėti tik apie lokalius persislinkimus į slenksčius vasaros laikotarpiui ir pasitraukimus į gilesnes ramumas žiemai. Kitas vaizdas stebimas stambiųjų šiaurės upių baseinuose, pavyzdžiui Šiaurinėje Dvynoje, kurias teisingiau būtu vadinti upių sistemomis. Ten kiršlys neršia mažuose pagrindinės upės intakuose, o augimui ir maitinimuisi leidžiasi į upę, į kurią intakai įteka. Čia stebima antologija su praplaukiančia lašiša, tik šiuo atveju nerštas ir augimas vyksta gėlame vandenyje. Toks pats gyvenimo būdas: nerštas intakuose, o gyvenimas didesnėje upėje būdingas ir didžiajai populiacijos daliai pietinėje arealo dalyje, pavyzdžiui aukštutiniame Volgos baseine. Kiršlys, sutinkamas ežeruose, elgiasi skirtingai. Vienuose ežeruose kiršlys gyvena „ežerinį-upinį“ gyvenimo būdą – neršia upėse, kurios įteka į ežerą, o gyvena ežere. Tokie ežerai randami kraštinėje šiaurės vakarinėje arealo dalyje, Karos upės baseine. Bet dažniausiai visas kiršlio gyvenimo ciklas, tame tarpe ir nerštas, pilnumoje vyksta ežeruose. Ši situacija yra tipinė Karelijos ir Suomijos ežeruose ir vandenvietėse. Tokiu būdu galima užtikrintai sakyti, kad kiršlio gyvenimo ciklas pilnai tęsiasi gėluose vandenyse. Nors tiesos dėlei reiktų paminėti ir apie kiršlio išėjimą į sūriuosius vandenis. Minima nuomonė apie praplaukiantį, teisingiau sakant, „pusiau praplaukiantį“ europinio kiršlio gyvenimo būdą, keliauja iš vienos knygos į kitą. Tačiau jeigu atsekti pirmini šaltinį, tai pasirodys, kad tai perpasakojimas 1934 metų ekspedicijos rezultatų į Karos upę, kur buvo minima „Karos upės kiršlys nevengia ir sūresnių vandenų“. Tačiau šaltinių, kurie tai patvirtintų, o juo labiau paneigtų, nėra. Kitoje literatūroje, skirtoje kiršliui, paminėjimo apie kiršlio išėjimą į jūrą taip pat nėra. Ne išimtis, kad ankščiau paminėtas pavyzdys apie Karos kiršlį galėjo atsirasti netikslių arba klaidingų žinių dėka. Taip pat tai galėjo atsitikti dėl maišaties pavadinimuose, kai kiršlį vadina syku. O sykas Karoje gyvena praplaukiantį gyvenimo būdą. Bet kokiu atveju reikalingi papildomi tyrinėjimai dėl išsiaiškinimo apie kiršlio išėjimus iš gėlųjų vandenų. Todėl kelia susidomėjimą pranešimai apie europinio kiršlio sugavimo faktus Baltijos jūros pakrantės vandenyse.
„Europietis“ – pats smulkiausias iš kiršlių giminės – retai pasiekia 50 cm ilgio ir apie 1 kg svorį. Tuo tarpu Sibire įprastas vietinės kiršlio rūšies ilgis – 50-60 cm, svoris 500-700 g, nereti egzemplioriai iki 2,5 kg. Šiaurinėse populiacijose europinis kiršlys vidutiniškai pakankamai stambus: jo ilgis 40-60 cm, svoris 400-800 g. Ribiniai kiršlio dydžiai tiksliai nežinomi. Turimi duomenys apie XX amžiaus pradžioje sugautus 2-2,5 kg kiršlius, aukštutinės Pečioros Uralo intakuose XX amžiaus 40-iais metais – 2,8 kg, o 1891 metais Suomijos ežere Pielisjarvi buvo sugautas kiršlys, svėręs 4675 g. Nevoje, aukščiau Sankt-Peterburgo, kiršliai smulkesni, stambiausias egzempliorius buvo sugautas 1932 m., jis buvo 48 cm ilgio ir svėrė 1,1 kg. Arealo pietuose kiršlių dydžiai labai smarkiai kinta, bet pagrinde tai smulkios žuvys, 15-20 cm ilgio ir iki 100 g svorio. Kai kurios Vidurio Rusijos populiacijos aplamai nykštukinės, lytiškai subrendusių reproduktorių ilgis vos siekia 10 cm, o svoris apie 25-30 g, nors aukštutinės Volgos baseine dar XX amžiaus 60-siais metais buvo sugaunami kiršliai, svėrę 800-900 g.
Kiršlių gyvenimo trukmė skiriasi atskirose arealo dalyse. Kaip taisyklė, kuo toliau į šiaurę, tuo ilgesnis kiršlio gyvenimas: Pečioros Uralo intakuose ir Karoje jis gyvena iki 15 metų, lytiškai subręsta vėlai – 6-7 metais, didžiąją populiacijos dalį sudaro 7-9 metų amžiaus žuvys. Tokia sudėtinga populiacijos amžiaus sudėtis būdinga daugiau ar mažiau stambioms upėms, tai yra labiausiai būdingos kiršlių radimvietės šiaurėje. Arealo pietuose kiršlio gyvenimas gerokai trumpesnis, visas gyvenimo ciklas baigiasi per 5-6 metus, o lytinė branda ateina anksti, 2-3 metais. Kai kuriose pietinėse kiršlių populiacijose (aukštutinės Volgos baseine) branda ateina antrąją vasarą (>1 metų), bet gyvena vos dvejus metus. Šiaurinėse upėse kiršliai neršia daug kartų per savo gyvenimą, kartais iki dešimties kartų. Tokiose populiacijose jaunų žuvų dalis, kuri pirmą kartą neršia, kur kas mažesnė už tą dalį, kuri neršia ne pirmą kartą: specialistai naudoja išsireiškimą „likutis viršesnis už papildymą“. Einant į pietus, galima stebėti didėjančią dalį, kuri neršią pirmą kartą, o kai kuriose pietinėse populiacijose beveik visos neršiančios žuvys yra ką tik subrendę individai. Tarp visų savo giminaičių europinis kiršlys yra mažiausiai plėšrus, pagrindinis jo laimikis – smulkūs vandens bestuburiai: lervos, nimfos ir suaugę amfibiotiniai vabzdžiai. Europinio kiršlio orientacija į mitybą smulkiu maistu sąlygoja burnos dydis - jis mažas. Tarp ichtiologų sąlyginai priimta, kad burna yra maža, jei viršutinis žandikaulis neužeina už akies. Pas europinį kiršlį viršutinis žandikaulis vos siekia akį, tuo tarpu Sibiro kiršlio burna didelė, žandikaulis baigiasi už akies.
Taigi Sibiro-Amerikos kiršliais – stambūs, su didele burna, su plėšrūno polinkiais, o „europietis“ – smulkus, mažaburnis, pagrinde vabzdžiaėdis. Kiršlio sugebėjimas ir orientacija misti smulkiais bestuburiais veda prie to, kad jis praktiškai ėda viską, kas veisiasi vandenyje. Iš vabzdžių didžiąją kiršlio mitybos dalį sudaro apsiuvos – skrandžiuose jų būna nuo 17 iki 40% viso turinio. Kiršlys neatsisako ir vandens moliuskų, kirminų ir net pačių smulkiausių planktoninių vėžiagyvių – ciklopų ir dafnijų. Pažymima, kad daugelyje upių Rusijos šiaurės europinėje dalyje antroje vietoje po apsiuvų yra moliuskai, pirmiausia smulkūs pilvakojai. Neperdedant galima teigti, kad kiršlys praktiškai ėda viską, kas šliaužioja ir plaukioja vandenyje. Tai siekia tokį lygį, kad tarp mokslininkų hidrobiologų vyrauja nuomonė: jeigu nori sužinoti tvenkinyje gyvenančių bestuburių rūšinę sudėti – pagauk daugiau kiršlių ir ištirk tai, kas yra jų skrandžiuose. Užaugdami didesni kiršliai palaipsniui gali pereiti prie mitybos smulkia žuvimi ir netgi nugriebti kai ką rimtesnio, pavyzdžiui lauko pelę, pakliuvusią į vandenį. Smulkiais žinduoliais kiršlys minta tik rudens laike, kai pastebimas masiškas jų pasklidimas upokšniuose ir upeliuose. Kiršlio sugebėjimas misti pačiu įvairiausiu maistu veda prie to, kad kiekvienu momentu jis minta pačiu masiškiausiu ir lengviausiai prieinamu maistu, kuris yra vandenvietėje.
Kiršlys, skirtingai nei kitų rūšių žuvys, sugeba maitintis ištisus metus: šiltu metų laiku ir kai gili žiema. Tačiau, kaip ir daugelis žuvų, intensyviausiai maitinasi vasarą.
Vasarą kartu su vandens bestuburiais kiršlio racione žymiai pagausėja dalis, kurią sudaro sausumos vabzdžiai – vabalai ir skruzdės, musės, gyliai, uodai, laumžirgiai ir visi kiti vabzdžiai, skraidantys virš vandens. Vasaros laiku, kai virš vandens stebimas masinis vabzdžių skridimas, kiršliai pradeda tikslingai juos medžioti. Jeigu upėtakio jauniklis dažniausiai suėda skraidančius vabzdžius tik tada, kai šie nukrenta ant vandens, tai kiršlys, be šio maitinimosi būdo, labai dažnai juos čiumpa iššokdamas iš vandens, kai šie skrenda virš vandens paviršiaus.
Rudenį, atvėsus orams, sausumos vabzdžių reikšmė kiršlio racione ženkliai mažėja. Tuo pat metu, dėl visiškai neaiškių priežasčių, rudenį kiršlys nustoja maitintis moliuskais, nors jų kiekis nei kiek nemažėja. Matomai, šaltame vandenyje kinta žuvies juntamas skonis. Žiema kiršlys pradeda misti vien tik vabzdžių lervomis.

© Kirill Kuziščin (Maskva)

Iš rusų kalbos vertė goga