Priešistorė
Tai buvo seniai. Kažkada su pusbroliais mėgdavome pažvejoti prie upių senelio Nemuno.

Situacija
Taigi vieną ankstų rytą išsiruošėme labai gerai nusiteikę, nes buvome susirišę naujausias meškerių technologijas, t. y. jungtis ir sistemėles, kurias išsinagrinėjome ir pritaikėme iš knygos apie žūklę - baltarusiškos tokios - visi turbūt ją matė.

Veiksmas
Pirmas užmečiau aš, ir iš karto plūdė dideliu greičiu panėrė, teko per jėga iš nuostabos lupti ir taip sugavau neblogą šapaliuką.
Toje vietoje daugiau nekibo, todėl nuėjome toliau palei krantą, kur žinojome esant gerą duobę po medžiu.

Duobė
Toje vietoje buvo labai gili duobė. Nuo seno. Dar vienas kaimietis pasakojo, kad ten jis jaunystėje bandė dugną su kartimi pasiekti. Nepasiekė. O atstumas nuo kranto toje vietoje apie 2 metrus. Taigi tai ideali vieta mūsų paprastoms ir kartu technologiškai tuo metu labai pažengusioms meškerėms užmesti.

Netikėtumas
Vos tik pusbrolis užmetė masalą (o tai buvo didelis sliekas) plūdė iš karto staiga paniro ir valas dideliu greičiu ėmė nerti į vandenį.

Inkognito
Pusbrolis pradėjo traukti valą, tačiau žuvis nepasidavė. Ji nėrė su nenusakoma jėga. Staiga pasirodė parsivartančios geltonos „pelekės“, o vėliau pamatėme tai, kuo ne iš kart patikėjome - tai buvo labai panašu į anties kojas!

Finalas
Taigi, purškiant dideliems vandens ratilams ir tiesiog toje vietoje užvirus vandeniui, mūsų galingas rusiškas 0,20 mm valas pokštelėjo ir viskas nurimo.

Moralas
Kaip gaila buvo to grobio. Ech, galvojome, ir kodėl gi mes negalėjome uždėti bent jau ne tokio nupuvusio valo, kurį turėjome, tačiau, jis buvo saugomas ateičiai - blogiems laikams. Visi svajojome apie antienos kepsnį, kurį manėme tikrai esant skanesnį už nuostabų mamos keptą viščiuką.

ok.

Marius Čivilis