Po šiokių tokių svarstymų ką ir kur žvejoti: bandyt užlipt ant ledo Ignalinoj, velkiauti seliaviniame ežere, gaudyt upėtakius upeliukuose ar važiuot vėgėlių, visgi pasirinkome paskutinįjį variantą – VĖGĖLIŲ! Kelionę į Nemuno žemupį atmetėme dėl didelio atstumo ir potvynio, apie kurį jau nuo savaitės vidurio pranešinėjo per radiją. Nemuno aukštupys – tikrai ne prasčiausias variantas, todėl šeštadienio popietę trise (Drageris, Jonas ir aš) pajudėjome Alytaus link. Išvažiuojant iš Vilniaus oras buvo klaikus: lijo, pūtė smarkus vėjas. Guodėm save: „Tai pats geriausias oras vėgėlėms“. Tačiau nenuvažiavus net pusės kelio dangus pradėjo šviesėti, pro debesis išlindo saulė.

Apie 14:00 jau buvom prie Nemuno ties Alytum ir supratom, kad atvažiavom gerokai per anksti. Visi krantai ir net tiltas buvo nusėsti „dieninės pamainos“ žvejų su plūdinėm bei dugninėm. Man, nežvejojančiam plūdine upėse, didelį įspūdį paliko žvejai, gaudantys nuo tilto. Įdomiai atrodo ~150 g kuoja, „keliaujanti“ iš vandens iki aukštybėse esančių tilto turėklų. Kaži kaip žvejai nuo tilto trauktų didesnę žuvį, pvz. kokį kilograminį karšį?? Iki tamsos turėjom marias laiko pašnekėti su vietiniais žvejais (jie guodėsi labai prastu šiandieniniu laimikiu), aplakstyti krantą bei išsirinkti žūklavietę, susirišti meškeres. Netrukus atvažiavo ir Dzūkeliz bei jo bičiulis Šapalas. Išdėstėme vienas kitam savo šios žūklės „vizijas“. Dzūkeliz su Šapalu ruošėsi užimti tilto prieigas, kur ne taip jau seniai yra pagavę nemažų vėgėlių. Jonas, pirmą kartą gaudantis vėgėlės, pasirinko stebėtojo taktiką ir kartu su manim okupavo smėlėtą duobelę šiek tiek aukščiau tilto. Mano vizija visiems ir taip buvo aiški: „Ir vėl maumus gaudysi???“

Drageris, atsivežęs net 5 dugnines, išsirinko akmeningą duobelę aukščiausiai visų ir buvo nusiteikęs kovingiausiai iš mūsų: ištikrint visus duobės kampelius, mest dugnines skirtingais atstumais nuo kranto, išbandyt visus atsivežtus masalus. O masalų turėjom tikrai įvairių: naktinių ir mėšlinių sliekų, pindrakų, varlyčių ir kilbukų. Juk kai tokia „išprotėjus“ gamta šiemet, nieks nežino, kokia „išprotėjus“ žuvis gali atplaukt ir kokio masalo ji pageidaus. Buvom pasiruošę viskam. Pradėjo temti, „čiabuviai“ žvejai po truputį ėmė apleisti savo pozicijas. Praeidami pro šalį jie labai keistai mus, tik besiruošiančius žūklei, nužvelgdavo ir neabejoju, kad paėję toliau pabaksnodavo pirštu į smilkinį: „Ką jie tokiu metų laiku žada gaudyt naktį?!“ Stiprus vėjas ir sunkūs debesys žadėjo tamsią „vėgėlinę“ naktį. Pralaisvėjus krantui visi užėmėme savo pozicijas. Kadangi tarp kiekvienos iš mūsų pasirinktų duobių buvo ~100 m atstumas, sutarėme karts nuo karto „lankytis“ vieni pas kitus o apie laimikius pranešti sms žinutėmis. Pirma žinutė atėjo mums su Jonu dar nespėjus užmesti visų meškerių. Dzūkeliz ir Šapalas ant naktinių sliekų jau pagavo po vieną 200 g šapaliuką. Jiems linksma - viršuj, ant tilto, sustoja vestuvininkai – jaunasis neša per tiltą nuotaką. Šapalas draugiškai šūkteli jaunikiui jaunąją mest į upę... Kaži ar už tokią genialią idėją jis gavo saldainių?

Mes su Jonu skubėjom užmesti meškeres, ant viršūnių uždėti skambaliukus ir švieseles. Bet še tau kad nori... Vokiečių firmos „YAD“ raudonos švieselės vos vos švytėjo. (Užbėgdamas į priekį pasakysiu, kad po žvejybos vienbalsiai pripažinome, jog Dzūkelio atsivežtos „Byron“ švieselės šviečia ryškiausiai iš visų, kurias teko kada nors naudoti.) Guodė tai, kad nors švieselės silpnos, tačiau ant meškerių uždėti skambaliukai tikrai neleis pražiopsot kibimo. Deja. Dėl didelio vėjo skambaliukai pastoviai skimbčiojo, todėl su Jonu visą vakarą sėdėjome „varpų muzikos koncerte“... Antra žinutė atėjo iš Dragerio – savo akmeninėje duobelėje įkirto... sprindinę vėgėlikę... Nors laimikis nekoks, tačiau suteikė vilties, kad pradės kibti ir didesnės. Pirmoji valgomesnė (300-400 g) vėgėlė užkibo apie 18:30 ant mano meškerės. Aš tuo metu „svečiavausi“ pas Dzūkelį tilto prieigose, todėl ją ištraukė Šapalas. Netrukus man vėl kibimas – dar viena tokia pati, po to dar viena. Netrukus ir Dzūkeliz pradėjo bombarduot žinutėmis: „Ant kilbuko užkibo“, „Vėl ant kilbuko“...

Kibimai kuriam laikui apstojo. Staiga man vėl! Papurto ir nurimsta. Palaukiu. Viršūnė dar kelis kartus linkteli. Tiek to, kertu. Jaučiu nedidelį pasipriešinimą. Tuo pačiu metu pradeda skambėti gretimais stovinčios Jono meškerės skambaliukas. Tyliai nusikeikiu: „Vėl surinkau kitos meškerės valą...“ Taip ir yra – tamsoj iš vandens keliu vėgėlytę ir apsiraizgiusį Jono meškerės pavadėlį. Bet čia dabar kas? Vėgėlės burnoj – abiejų meškerių kabliukai! Matyt užmetinėdami tamsoj savo masalus suguldėm ant dugno vieną prie kito... Buvo ir daugiau keistenybių. 3 meškerės buvo „apginkluotos“ specialiais vėgėliniais pavadėliais (berods prancūziškais), kuriuos jau surištus pirkom parduotuvėje. Kibimų ant tų meškerių buvo tiek pat, kiek ir ant kitų, tačiau niekaip nepavykdavo žuvies pakirsti. Atrodo meškerė lankstosi, tarsi būtų užkibęs tikras „maumas“, pribėgi, kerti... tuščia. Patyrinėjom kabliukus – kokybiški, aštrūs... Taip ir likom nesupratę tų pavadėlių. Drageris, ištraukęs dar vieną miniatiūrinę vėgėlytę, paliko savo akmeninę duobelę ir persikraustė prie tilto. Mes su Jonu likom kantriai sėdėti savo vietose klausytis varpelių muzikos.

Apie 21 valandą visiškai išsigiedrino ir kibimai baigėsi. Praradom viltį dar ką nors pagauti. Tiesa, Dzūkeliui ir Šapalui sekėsi geriau: jie tai žiobriuką, tai šapaliuką vis ištraukdavo. Pusantros valandos prasėdėjom krapštydami nosis, kurdami visokias vėgėlių kibimo ir nekibimo teorijas, stebėdami žvaigždes ir skaičiuodami praskrendančius lėktuvus. Juk retai taip būna, kad sausio naktį galėtum nešaldamas kiurksoti ant kėdutės ir tyrinėti giedrą dangų. Prieš 22 valandą smarkus vėjas debesimis užtraukė visą dangų. Vėl prabudo viltis pagaut dar. Bet vis smarkėjantis vėjas taip pat greitai debesis ir išblaškė. Vėjo gūsiai numetinėjo nuo kuoliukų meškeres, krantu ridinėjo mūsų žvejybines kėdes...

Jau pradėjom galvoj apie žūklės pabaigą, kai niekada nenurimstančiam Drageriui šovė geniali mintis: „Žvaigždėtas dangus – vėgėlių priešas, reikia žvejot kur žvaigždžių nesimato!”... ir visas 5 savo meškeres užmetė po tiltu. Gal tai tik atsitiktinumas, o gal jo teorija pasirodė teisinga, tačiau nuo 23 iki 24 valandos jis pagavo dar 3 vėgėles, kai mes visi sėdėjom net kibimo nematydami... Po vidurnakčio pradėjo lyti ir žaibuoti. Žūklė baigta. Betraukdamas meškerę „pažadinau“ vieną vėgėlę, kuri ramiai gulėjo ant dugno jau senokai įrijus slieką su kabliuku. Taigi, dar viena vėgėlytė pačioj žūklės pabaigoj.

Dzūkeliz su Šapalu patraukė Alytaus link o mūsų dar laukė nuobodi naktinė kelionė atgal į Vilnių. Tačiau kelionė irgi pasitaikė ne iš nuobodžiųjų: kruša, žaibai per visą dangų, vėjas, atrodo tuoj tuoj nupūsiantis nuo kelio nedidelį Dragerio Ford‘uką, bei griūnančios ant kelio pušys ... O Vilniuj pasitiko giedras ir žvaigždėtas dangus... Nieko sau sausis!