2004-12-18

Ateina laikas, kai neišvengiamai tenka “padžiauti” spiningus, tolimo mėtymo kotus. Tada eiti į rūsį ir atkraustyti “reikalingais” daiktais užkrautas žieminę dėžę, susirasti parūdijusiais peiliukais grąžtą, kažkur nugrūstus šiltus rūbus. Tas momentas itin jaudina, juk lipsiu ant ledo. Ant pirmojo ledo. Tiesa, tas jausmais ypač stiprus kai žinai, kad jau yra tas pirmasis ledas.

Pernai žiema labai neskubėjo aplankyti mūsų krašto. Tai labai liūdino mane ir pažįstamus žieminės žūklės mėgėjus. Jau ir Kalėdos už kelių dienų, aš net lydekos neturiu ant Kalėdinio stalo padėti.
Šeštadienio rytą “spaudė” simbolinis šaltukas – 3 dalys žemiau nulio. Važiuojant iš Aukštaitijos link Vilniaus turėjau vienintelę viltį pamatyti ledą, o apie užlipimą net pagalvoti bijojau. Pravažiavus Pabradę už kelių kilometrų dešinėje pusėje praretėja pušys ir subaltuoja baltas Pravalo ežero paviršius. Ledas yra! Kaži tik koks. Miško takeliu nusileidžiu prie pat kranto. Išlipęs iš mašinos greit vertinu situaciją: žvejo nė vieno, saulutė šviečia, taip ant ledo užlipti kviečia. Prie pat kranto matyti šviežias ledo lūžis – kažkas vakar, o gal užvakar bandė jo stiprumą. Statau labai atsargiai vieną koją ant ledo ir ją lengvai paspaudžiu. Laiko! Statau kitą – nieko. Net nebraška. Taip lėtai nučiuožiu kokius penkis metrus ir įsivaizduoju, kaip žuvys po ledu dingsta kuo toliau nuo mano širdies skleidžiamų dūžių. Jau visai drąsiai nueinu gal dešimt metrų nuo kranto, čiumpu telefoną, ir skambinu visiems pažįstamiems: „Aš ant ledo!“ Žinoma niekas netiki, ir į mano pasiūlymą ryt pažvejoti visi suranda “rimtų” reikalų.
Ryte beskubėdamas į poledinės žūklės atidarymą, dėže atitrankiau visus buto kampus prikeldamas namiškius, o kol išėjau iš namo – ir kaimynus. Na, čia nieko negalėjau su savimi padaryti, nes noras užlipti ant ledo ir giliai įkvėpti mane varė iš proto, o pirmas vėliavėlės šūvis vaizduotėje kūrė didžiausias lydekas. Per rekordinį laiką nulekiu tuos penkiasdešimt kilometrų, pažeisdamas didžiąją dalį KET ir džiaugdamasis, kad nesustabdė kelių prižiūrėtojai.
Išvydęs ledą net sudrebėjau. Greičiau ant jo! Ropščiuosi iš automobilio, imu grąžtą, dėžę ir drąsiai lipu ant šešių cm stebuklingo gamtos tvarinio. Keli laipsniai šalčio, dangus giedras, oras toks skaidrus ir tyras, kad tokią dieną galėčiau ir numirti. Kitam nedidelio ežero krante matau nedidelę įlankėlę, todėl patraukiu tiesiai. Kaip visada gręžiu keletą ekečių nuo kranto į gylį, ir keletą jų pašeriu. Čia bus kuojoms, o pats lekiu link ekečių išgręžtų prie kranto. Atidarau masalinę dėžutę ir kiek drebančiais pirštais imu rubininę lervutę. Mikliai kabinu ją ant naujos avižėlės ir leidžiu į kiek pravalytą eketę. Ir štai tada, kai masalo ir kabliuko kombinacija pasiekė vandens paviršių, mano kažkelintas jausmas gavo lyg impulsą. Viskas lyg sustojo akimirkai, o praėjusi vasara lyg ištirpo. Rodos laikas, tarp praėjusios žiemos ir šios dienos, išnyko, jo net nebuvo.
Avižėlė gan greit pasiekė dugną, gylis apie pusantro metro. Iš lėto keliu meškerėlę kol plonas valas įsitempia ir sargelis lengvai linkteli. O dangau, koks tai vaizdas! Tiek svajotas ir sapnuotas jausmas ima palengva skverbtis į mano kūną, mintis ir sąmonę. Įsitempęs kūnas ima palengva atsipalaiduoti. Tačiau akys dar nematė kibimo. Pirmoje eketėje atlieku visus man mokamus judesius, tačiau sargelis klauso tik mano rankos. Greit pereinu prie kitos eketės. Čia gylis apie du metrus. Tačiau ir čia nieko. Šiek tiek susinervinu, ir patraukiu link pašertų ekečių. Čia sargelis nepasiekia dugno ir suvirpa beveik pusiaukelėj. Suvirpa širdis ir rankos pajunta lengvą pasipriešinimą kitam valo gale. Ant ledo suspurda pirmoji žuvelė – kuoja. Pati ta ant vėliavėlės. Greit siunčiu avižėlę atgal ir vėl kibimas. Greit pasigaunu tris vienodo dydžio kuojeles ir imu iš dėžės įrankius skirtus lydekoms. Kad negaišti laiko, juos įdarbinu prieš tai išbandytas eketes. Gal jose nekibo dėl to, kad netoliese budėjo lydeka. Vėl nuo minčių užkaista kraujas. Grįžtu prie savo dėžės sėduosi ir imuosi kuojų. Jos kimba lyg pašėlusios, masalas nespėja pasiekti dugno. Traukiu kuojas vieną po kitos, širdis taip džiaugiasi, o akys vis krypsta vėliavėles. Kibimas kiek aprimsta ir aš kraustausi į kitą pašertą eketę. Čia kiek giliau, ir nors kibimas retesnis, tačiau kuojos didesnės. Ir štai pagaliau, nepraėjus penkiolikos minučių pirmas lydekos kibimas. Iššovė ką tik, nes pati vėliavėlė dar linguoja. Tai dar vienas jausmas teikiantis adrenalino. Stojuos, ir įsistebeilijęs į vieną tašką tyliai nuskubu. Ritė nesisuka, reiškia lydeka nedidelė. Viena ranka imu vėliavėlę, kita už valo ir vos jį prilaikydamas įtempiu. Jaučiu, kaip kitame valo gale kažkas trūkčioja. Lydeka doroja savo auką, reikia dar kiek palaukti. Praeina dar kiek laiko ir valo gijos ima tiestis, o ritė palengva suktis. Kertu ir lengvais mostais įvairuoju į eketę pirmąją šio sezono margašonę. Kokie trys šimtai gramų. Pusė kuojos kyšo iš dantytosios burnos, matosi ir trišakio auselė. – Ach tu, išdykėle, - sakau aš jai išsegu kablį. Kuoją irgi pasilieku sau. Lydekiukas murkteli į šaltą vandenį palikdamas eketėje verpetą ir šypseną mano veide. Paimu nestipriai sužalotą kuojelę ir dar kartą ją apginkluoju trišakiu. Kažkodėl man atrodo, kad šiek tiek sužeista žuvis skleidžia kiek tikresnius virpesius, o žaizdeles iš kurių teka kraujas dar labiau masina plėšrūnus. Leidžiu kuoją į naujai išgręžtą eketę ir paleidžiu ją pasiplaukyti į du su puse metro gylį. Užkabinu vėliavėlės auselę už ritės rankenėlės ir statau įrankį skersai eketės. Tuo metu šauna dar rankoje laikoma vėliavėlė, kažkas taip stipriai patraukia valą, kad valo gijos greit susisuka apie ritę ir valas užstringa. Žuvis pati užsikerta ir man nieko kito nelieka kaip ją trukti. Galvoje kirba vienintelė mintis: kad tik būtų gerai ji užsikabinusi. Pagal pasipriešinimą jaučiu, kad reikalą turiu su gražia lydeka. Ir iš tiesų, prie ledo ji pradeda sukti ratus, vis kilnodama vandenį eketėje. Tačiau greit pro eketę sušmėžuoja margai žalia galva ir kojos pagalba lydeka jau rangosi ant ledo. Kablys gerai įsmigęs į apatinį žandikaulį. Imu už sprando laimikį ir patenkintas grįžtu prie dėžės. Pasigaunu dar vieną kuoją ir dabar jau jai teks vilioti plėšrūnę. Dabar gręžiu eketę dar arčiau vidurio, kur gylis siekia beveik keturis metrus. Kurį laiką vėliavėlės tyli, tačiau avižėlė neleidžia nuobodžiauti. Po pusvalandžio nutariu perkelti į kitą vietą lydekines. Iš patirties žinau, jog tai pats efektyviausias būdas rasti lydekas, kai jos nelabai kimba. Ir iš tiesų, praeina kelios minutės po perstatymo, ir žvejų žargonu kalbant vidurinė vėliavėlė jau “daga”. Tačiau ir ši pasiekia gimtąsias gelmes.
Pamažu ateina pietų laikas, kibimas kiek susilpnėja, bet po valandėlės vėl suaktyvėja. Pamažu saulės rutulio kraštas pasiekia medžių viršūnes. Jaučiu, kaip ima spausti nedidelis šaltukas – oras giedras ir naktį šals. Susirenku lydekines, tris gražias lydekas guldau prie kuojų į maišą. Patenkintas kulniuoju link automobilio, atidaręs žiemos sezoną, pailsėję ir atgavęs jėgas. Į namus įžengiu puikios nuotaikos, ir čia pat norėdamas pasidžiaugti laimikiu, atidarau dėžę, o iš ten … pirmojo ledo kvapas.

Drageris