Lietuvoje „Big Game”- tai galingų šamų, lydekų ir, kiek girdėjau, stambių laukinių karpių žvejyba. Nesunku suprast, kad Big Game jūroje, o ypač Pietryčių Afrikos pakrantėje - tai rykliai, merlinai ir kiti įvairūs didžiuliai sutvėrimai. Taigi, labai jau man kilo noras išpešt ką nors rimtesnio, ypač po Nakaloje sugautų ungurių. Tuo labiau, kad vienas iš išlydinčių mane į tolimą plaukiojimą žvejoklių iš visos širdies palinkėjo man „neteršt“ daugiau mūsų puslapio pasakojimais ir nuotraukomis su visokiomis smulkmenomis.

Įrankį, mano manymu, turiu kietą – 0,6 mm valas, užtikrinti kabliai, metaliniai pavadėliai… Ačiū Dievui (ar Neptūnui), laive atsirado 2 milimetrų valo špūlė, likus turbūt nuo senos įgulos. Iš pradžių tas įrankis kėlė tik skeptiškas mintis - ką ir kaip tokiu botagu galima sugaut. Bet pamatysite patys, būtent šis įrankis visiškai pakeitė mano nuomonę apie bandymus rimtai žvejot jūroje su monofilamentiniai valais iki milimetro storio.
Taigi, savo pasakojimą sudėsiu iš 3 dalių 2 uostų, apie kuriuos irgi kadaise buvau rašęs. Deja, žvejojant ten anksčiau kibo tik smulkmė. Dabar pasakosiu tik apie žvejybą išoriniuose reiduose, t.y. atviroje juroje.

Durbanas II
Tą vietovę turbūt prisimenat iš pasakojimų apie sugautus sprindinius tigrinius rykliukus. Na, žinoma, dabar jau prasidėjo „Big Game”, taigi tokia smulkmė, kaip tie mažyliai, mane jau mažiausiai domina.
Pagaliau ilgai laukiamas Durbano uosto išorinis reidas, inkaras lekia į vandenį triukšmaudamas grandine - žvejyba prasideda! Deja, teko pradėt žvejot iš navigacinio tiltelio, nes buvau budėjime. Laivagalyje susirinko dar keli žvejai - taip taip, ne aš vienas laimę išbandyt panorau! Na ir ką - skumbrės, stauridės ir gana nemažos (beveik per 2 delnus), kibo intensyviai ir man, ir kitiems žvejams. Per budėjimo laiką ištraukiau beveik kibirą įvairios žuvies, o ir vyrukai apačioj neatsiliko - 2 pilni kibirai. Masalą naudojom patikrintą - tų pačių stauridžių ir skumbrių „porcijas”.
Vidurnaktį mano budėjimas baigėsi. Taip, atspėjot - aš jau laivagalyje. Vienai iš skumbrių nupjaunama galva, užkabinama ant kabliuko ir valas pradeda skaičiuoti metrus, leisdamas ant dugno masalą… Kibimas buvo iškart, tik pastačius meškerykotį. Koto galūnė pradėjo nesmarkiai ir gan dažnai linguoti. Tai smulkmės kibimas, netrauksiu. Po kelių minučių neiškentėjau - reikia masalą apžiūrėt ir permest. Dėl viso pikto pakirtau - nė iš vietos, pažįstamas „zacepas”. Patampiau meškerę, valas nelabai nori nusitraukt (vis dėlto 0,6 mm). Ką gi, trauksiu rankomis už valo. Valas įsitempė kaip styga ir staiga mano ranka pajudėjo už borto į vandens pusę. Ačiū Dievui, kad buvau užsimovęs pirštinę, nes būčiau stipriai susižalojęs. Yra kažkas užkibęs! Bet tas kažkas po kelių minučių, nei centimetro neatsitraukęs nuo dugno valą galų gale nutraukė. O tai tau! Rankos dreba, širdis išlėkti žada. Greit surišau naują sistemėlę, galvą ant kablio – pirmyn! Šį kartą kotą sulenkė iš karto, nesiterliojant. Pakirtau - vėl tas pats įspūdingas svoris, kuris vis dėlto pamažu pajudėjo į viršų. Atrodė, kad rimtai kokį rąstą užkabinau - nesipriešino beveik, tik retkarčiais švelniai apie save duodavo žinot. Jau beveik paviršiuje… Suprantama, kad bet kokioj žūklėj įkabinus didelį laimikį pirmasis noras – galų gale pamatyt, kas gi ten pareina, na o ištraukimo ir džiaugsmo arba nutrūkimo ir sielvarto jausmai jau tik po to. Taigi pamačiau paviršiuje didžiulę plekšnę su uodega ir sparnais vietoj pelekų. Tokių plekšnių nebūna, todėl iš kart supratau, kad parsitempiau rają. Nepasakosiu, kaip pribėgęs padėjėjas su inkarėliu bandė užkabint rają ir nutraukė mano valą... Taigi likau be antro jau per pusvalandį galingo laimikio…
Po ranka pakliuvo ta pati rite su 2 milimetrų valu ir užtikrintu kabliu. Užkabinęs eilinę galvą vėl nuleidau ant dugno, likusį valą pritvirtinęs „aštunke” ant borto „ragų”. Tik spėjau užsirūkyt - sutraškėjo ar valas, ar metalas, taip ir nesupratau. Bet iš karto pakirtęs, vėl pajutau pažįstamą svorį. Na, dabar jau linksmiau traukt - 2 milimetrai vis dėlto, ir laimikis dideliu greičiu keliauja į paviršių. Ir vėl raja, tik šį kartą atrodo truputį mažesnė. Na jau būtų gėda rašyt, kad su tokiais įrankiais ir tas laimikis paspruko. Taigi 8 kg raja po keliu minučių atsidūrė ant denio! Pergalė, eilinis egzotiškas laimikis nugalėtas!
Užmetęs, dabar jau mano manymu, garbingą įrankį pakartotinai, pusvalandžio bėgyje kibimų daugiau nesulaukiau. Palikęs įrankį užmestą, tikėdamas, kad per naktį vis vien kas nors užkibs ir lauks, kad jį ištrauktų, laimingas nuėjau miegot.
Ištraukęs ryte valą pastebėjau šiokius tokius pasikeitimus - nebeliko kablio! Apžiūrėjęs vietą, kur buvo pririštas kablys, padariau išvadas, kad valas ne nutrauktas, o apgraužtas dantimis. 2 mm… „Big Game” tęsiasi. Tik po to, kai uždėjau plieninį savo rankomis susuktą pavadėlį, kurio perkąst buvo neįmanoma, monstrai surado kitą silpną vietą - po eilinio patikrinimo akivaizdžiai buvo aišku, kad galvos nebeliko, o didžiulis kablys išlenktas beveik į tiesią liniją… Hmmm.... Dabar klausimas - kažin kas su kuo tą „Big Game” žaidžia, bet kol kas atrodo, kad jūros gyventojai pramogauja.
Vakare dar viena raja užkibo, bet betraukiant, jau virš vandens, atsikabino. Na niekis -vieną ištraukta, nuotraukos padarytos, dar visos kovos, pergalės ir pralaimėjimai prieš akis!
Neužilgo teko traukt inkarą ir plaukt į uostą, o prie Durbano mes dar sugrįšime…

Beira II
Žvejybos aprašymus šioje vietovėje irgi turbūt prisimenat. Bandžiau ir dabar kelis kartus žvejoti pačiame uoste, tik, o gėda, nė vieno kibimo nesulaukiau.
Taigi, vėl inkaras, vėl beveik parą laukt. Na ir žinoma, visada laukiama žvejyba. Teko pradėti vėl nuo navigacinio tiltelio, tik jau dienos metu. Ant kablio maunama skumbrės galva (pradėjau žvejot su paprastu kotu ir 0,6 mm valu), valas leidžiamas ant dugno. Ilgai kibimo laukt nereikėjo - koto galūnė pirma porą kartų sudrebėjo, po to staigiai susilenkė. Pakirtau - yra kažkas, tik iškart paleido. Ištraukiau meškerę, galva lyg ir nepažeista. Vėl metimas-ir vėl iškart kibimas. Po pakirtimo svoris jau nepasišalino, tik staiga pradėjo traukt kažkur velniop. Ritės stabdžio atleidimas nepadėjo. Po šiek tiek laiko rimtos kovos valas eilinį kartą buvo nutrauktas plieninio pavadėlio tvirtinimo vietoje. Gaila…
Baigęs budėjimą užmečiau nuo laivagalio jau pažįstamą rimtą 2 mm valo įrankį... Kad valas nesitrintų į bortą, uždėjau tuščią plastikinį „bambalį” ir porą kartų valą aplink jį apvyniojau. Gaunasi: valas pritvirtintas, permestas per butelį, kuris guli ant borto krašto ir toliau jau leidžiasi į vandenį. Prasidėjo srovė, sistema pajudėjo nuo dugno paviršiaus link. Staiga butelis sutraškėjo ir kaip kulka iššovė į vandenį. Kibimas!!! Pakirtau - nieko. Ištraukęs vėl pastebėjau tą pačią bėdą - kablys atlenktas… Bet eureka! Išrastas naujas garsinis/vizualinis signalizatorius „bambalio” tipo! Taigi, brangieji žvejai, rikiuokitės į eilę signalizatoriaus patentui įsigyti!:))
Vakare, beveik sutemus, butelis vėl suveikė iššovęs. Ir vėl ta pati istorija su atlenktu kabliu! Na, jei prie šių kibimų nagus prikišę baltieji rykliai, kurių ilgis būna iki 5 metrų, tai žinoma, kad vargšui žvejui-mėgėjui jie jokių vilčių nepalieka…
Kitą kartą inkarą išmetėm visai trumpam - vos porai valandų. Vis dėlto atsitiktinumo faktorius - galingas reikalas. Kodėl? O todėl, kad pagauti nieko nesitikėjau, užmečiau galingą įrankį tik, ko gero, kad atsižymėt eilinį kartą. „Signalizatorius” sutraškėjo beveik iškart. Prieš pakertant žvilgtelėjau už borto į valą. O tas pilnai atsileidęs, linguoja nuo vėjo virš vandens... „Vėl nieko nebeliko ir dar, ko gero, viską nutraukė“, -pagalvojau. Traukiu, taip ir yra - jokio svorio. Bet staiga valas įsitempė ir trenkė gerokai per ranką. Automatiškai smarkiai pakirtau - ir ką gi, kažkas kitame gale blaškosi vedžiodamas valą į visas puses. Ištraukiau į paviršių - ryklys, tiksliau nedidelis rykliukas! Pagaliau! Ardėsi jis neįmanomai, tik už kokių 15 minučių padėjėjų pagalba pavyko tą padarą inkariuku užkabint už uodegos ir ištraukti ant denio. Eilinė pergalė - 11 kg ryklys nugalėtas! Deja, paleist jo nepavyko - įrijo kablį labai giliai, teko pjaut.
Vyrai po to bandė nasrus išdžiovint prisiminimui, tik kad nelabai pavyko - dantys išbyrėjo ir liko niekam tikę. Taigi, liko prisiminimui kovos ir trofėjaus nuotraukos. Išties smagu, žodžių nėra! Bet gero po truputį – inkarą į viršų ir vėl pirmyn, į uostą. Na gi, rykliai, iki kito karto, dar sužaisim Big Game!

Durbanas III
Turbūt įsivaizduojat tą mano nekantravimą, kada gi vėl pavyks užmest masalus, kad eilinį kartą pakovot su grėsmingais jūros gyventojais. Ir pagaliau - vėl Durbanas, ir vėl pora dienų „ant inkaro“. Tuo labiau, kad buvo mano gimtadienis, ir geriausia dovana būtų buvus - solidus laimikis. Pradėjau žvejot dienos metu. Užmečiau dvi meškeres - vieną su skumbrės galva ant kabliuko, kitą - su „porcijom“ smulkmei traukt. Na, tos tai sočiai užteko - negailestingai kapojo masalą nespėjus svareliui nusileist ant dugno. Nusibodo, ruošiu 2 mm valo įrankį didžiajai žvejybai. O tuo metu antroji užmestoji meškerė jau signalizuoja kibimą - nesmarkiai, bet rimtai koto galūnė linguoja. Pakirtau - ir vėl patyriau ta nepakartojama jausmą, kai užkimba kažkas neįprastai didelis. Iškart norėjau prisitraukt meškerę, kad paimt valą ir traukt rankomis, bet užsikabinęs monstras neleido man to padaryt – ryžtingai pradėjo traukt meškerę iš rankų. Vos spėjęs atleist ritės stabdį su liūdesiu stebėjau, kaip mažėja 0,6 mm valo atsargos. Bandau pristabdyt - ne, kur tau, ritė zyzia pašėlusiai. Galų gale visas valas nukeliavo į bedugnę, gerokai trenkdamas atsisveikinimui per pirštus. Truputį atsigavęs po nesėkmės užmečiau 2 mm valo įrankį, uždėjau „bambalį“ signalizatorių. Laukiu. Monstrai turbūt tikrai buvo nusiteikę padovanot man malonumą Gimtadienio proga ir… užkibo ant meškerės, su kuria žvejojau smulkmę. Nereikia turbūt pasakot, kad už poros sekundžių likau be kabliukų ir svarelio…
Vakare, jau sutemus, pradėjo tradiciškai kibt stauridės ir skumbrės. Žvejojom jau keliese. Ir kitiem buvo staigmenų - vienam iš jūreivių irgi kažkas grėsmingas užkibo, pasilikęs prisiminimui porą kabliu.
Po kiek laiko sušuko bocmanas, kad ir jam kažkas užsikabino. Teko pabūt žiūrovu ir sirgalium - labai įdomu, ką gi jis į viršų parsitemps. O parsitempė jis po gana ilgos ir permainingos kovos... gražuolį ryklį kūjagalvį! Daug laiko teko ryklį vargint, po to bandėm jį užkabint su pagalbiniu inkariuku. Buvo gana tamsoka, apšvietimas nelabai padėjo, bet galų gale po kelių bandymų inkariukas sėkmingai užkabino 0,5 mm valą ir nutraukė. Ate, kūjagalvi! Bet bocmanas tik juokėsi rišdamas naują meškerę sakydamas, kad tai ne pirmas ir ne paskutinis laimikis. Tikėkimės. Rimtų kibimų tą vakarą daugiau nebeturėjome, taigi Gimtadienį teko patenkini šiokiu tokiu svaiginančių gėrimu kiekiu...
Kitą dieną lijo, buvo gana vėjuota, taigi iki vakaro nežvejojau. O vakare ir lietus nustojo, ir vėjas apsiramino. Po budėjimo bandau laimę vėl, užmetęs galingą meškerę ir neužmiršęs pastatyt „signalizatoriaus“. Ant kitos meškerės pašėlusiai pradėjo kibt stauridės, kurios griebė masalą svareliui nusileidus vos 5 metrus nuo paviršiaus. Na, ir tas smagu. Staiga tarsi kas iš šautuvo iššovė. O kai „bambalis” praskrido vos kelis centimetrus virš galvos, galų gale suvokiau, kad kažkas rimtas užkibo!
Pribėgęs pakirtau - jo, yra! Užsimoviau pirštinę ir traukiu palengva į viršų. Na, valas vis dėlto storokas, tai jau šis tas, gali traukt beveik be baimės, tik neramu truputį dėl kablio darosi - kad vėl neatsilenktų. Na, kol kas viskas ok - užkibęs padaras bando jėgą parodyt, atkovot šiek tiek metrų, bet kad nelabai jam tas gaunasi – keliauja brangusis į paviršių. Kai jis truputį apsiramino, pritvirtinau valą ir greit pakviečiau bocmaną pagalbai. Jis paruošė inkariuką, laukiam. Galų gale laimikis pasirodė paviršiuje - ir vėl ryklys-kūjagalvis! Neskubėjau, daviau jam gerokai pasiblaškyti, kad pavargtų (ir iš kur tas šaltakraujiškumas pas mane atsirado?). Kai ryklys pavargo, atėjo ir inkariuko laikas. Bet po kelių nesėkmingų bandymų užkabint ryklį inkariuku, nusprendėm traukt į viršų tik valo ir sėkmės pagalba. Dviese, paeiliui perimdami valą, galų gale eilinį monstrą ištraukėm ant denio! Daug prakaito išsipylė, nes vis dėlto kilo baimė, kad kablys neišlaikys. Bet viskas jau praeity ir gražuolis beveik 16 kg kūjagalvis nugalėtas!
Žvejybą šiam kartui nusprendžiau užbaigt.
Kitą rytą pridarėm nuotraukų, dar kartą pasigailėję, kad tame laive neturime baseino, prie kurio vakarais galėtume išrūkyt porą dūmų, su malonumu stebint plaukiojančius laimikius... Jau vėl laikas plaukt į uostą. Na ką gi, dabar planuose rimtesnis laimikis - ne mažiau, kaip 2 metrų ilgio ryklys, kuris, deja, kol kas tik kablius atlenkia ir jokiu būdu nenori atsidurt ant laivo denio, kuriame nėra baseino…

Makel