... arba apie tai, ko nesitikėjome ir ką pamatėme

Galime tik įsivaizduoti, koks vandens lygis šiuo metu žemupyje, jeigu žvejai, gyvenantys prie Alytaus, skundžiasi vandens perteklium ir žvalgosi klausiamu žvilgsniu vieni į kitus? Apie žvejus, gyvenančius pakaunėje iš viso nėra ką kalbėti.

Nemunas, Neris ar Nevėžis šiuo metu yra taip ištvinę, kad žvejai ne tik žvejoti neturi galimybių, bet net negali privažiuoti prie įprastinių pavasario metui skirtų žvejybos vietų...

Štai  su tokiomis žiniomis ir nuotaikomis mes ėmėmės rizikingos išvykos – kelionės į pačią žvejų širdį, toliausiai nuo Kauno nutolusį žvejų tašką – Dreverną. Niekam ne naujiena, kad būtent čia, Drevernoje ir Klišupėje pirmiausiai ištirpus ledams atplaukia poilsio iš Kuršmarių pirmosios kuojos bei plakiai. Todėl būtent čia susidaro didžiausia žvejų koncentracija atšilus orams ir bent kiek nuslūgus vandeniui.

Itin tikslių duomenų apie žuvies aktyvų kibimą neturėjome, bet, kad kuojos jau kimba šnekama buvo. Todėl mūsų ekipažas susidedantis iš keturių asmenų penktadienio naktį dar su tamsa pajudėjo pamario link.

Taupydami laiką mes važiavome autostrada Kaunas – Klaipėda, o vėliau kiek suktelėję į šoną ir pravažiavę keletą nedidelių vietovių sėkmingai pasiekėme galutinį tašką – Drevernos kanalą. Laikrodis rodė nepilnai šešias ryto, bet mašinų aikštelėje jau stovėjo nemažai. Pagrindinės žvejybos vietos – taškai buvo užimtos todėl mes pasidalinę atskirai į dvi grupes po du žmones užėmėme atskiras vietas. Trys plūdininkai ir vienas dugnininkas - tokios buvo mūsų pajėgos.

Ėmėme po truputį ruošti jaukus, sistemėles, meškeres. Žinojome, kad rytinis laikas bėga gana greitai. Turiu iš anksto pasakyti, kad mes, pamatę vandens lygį Drevernoje, pasijutome lyg kitame pasaulyje – vanduo buvo įprastiniame lygyje vos ne kaip vasarą. Šliuzas buvo uždarytas, nebuvo jokios srovės nes vandens pertekliaus taip pat nebuvo. Po Kauno vaizdų ir pasakojimų apie vandens lygį ties Plaškiais, Šilininkais ar Rusnės sala mes išvydome tai, ko tikrai nesitikėjome. Aišku, mus tas be abejo labai džiugino. Čia jokiu potvyniu net „nekvepėjo“.

Po truputį dangus šviesėjo, ėmėme matyti kitam krante sėdinčius žvejus. Kas dugnines, kas plūdines ruošė žvejybai, o kas ir pusryčiavo gerdami kavą ar dar kažką prie jos. Ruošėmės ir mes...

Turiu pasakyti, kad su oru mums nelabai pasisekė. Tiems, kas žvejojo ketvirtadienį, švietė saulutė ir buvo tikrai maloni diena. Mums penktadienio orai žadėjo nuo ryto lietų ir nedidelę šilimą. Bet taip jau dažniausiai nutinka, kad gerai būna kitam krante arba praeitam laike. Guodė tik tai, kad vėjas pūtė nuo kranto pusės mums į nugarą, o lietus prasidėjo apie 12 valandą dienos. Greitai kaip grybai po lietaus, „išdygo“ mūsų skėčiai, o kas jų neturėjo, vilkosi lietui atsparius lietpalčius bei panašią aprangą. Žuvis iki lietaus, nors ir esant ne didelei 4 laipsnių šilumai,  kibo gana gerai, o vėliau lyjant lietui kiek susilpnėjo. Tačiau nepagavusiųjų ar be laimikio tikrai neliko. Žuvis kibo jei ne ant visų pateiktų masalų, tai bent ant gyvų tikrai.

Vakare parvažiavę pas draugus į kiemą sprendėme dilemą – sūdyti tokiam ore žuvį, ar ne? Turiu iš karto pasakyti, kad teisesni buvo tie, kurie jos nesūdė, nes esant tokiems vėsiems pavasario orams, žuvis tikrai per dvi paras stovėdama negenda. O sūdyti tikrai buvo ką, nes per dieną kiekvienas iš mūsų sugavome ne po vieną kilogramą žuvies...

Kai kurie žvejai kartais užduoda sau klausimą kur dėti didesnį kiekį žuvies, (ne itin stambios), kurį kartais pavyksta sugauti? Variantų yra keletas. Iš tų pačių atsirinkti pačias, pačias didžiausias, o kitas paleisti. Galima išrūkyti, o galima ir džiovinti – čia jau kiekvieno asmeninis reikalas. Svarbu žvejoti nepažeidžiant įstatymų!

Na, o mes grįžkime prie žvejybos. Vakarieniaudami telefonu susiekėme su dar vienu ekipažu iš Kauno. Vyrai pasakojo, kad „prašukavo“ visą panemunę nuo pat Plaškių ir niekur nerado, kur prieiti normaliai pažvejoti, nors jų meškeryčių ilgiai siekė iki 10 metrų.Vienintelė vieta - Dreverna ar Klišupis. Vadinasi mes neapsirikome. Pavalgę ir pabendravę tarpusavyje nuėjome anksti miegoti nes puikiai supratome, kad rytoj bus šeštadienis ir žvejų bus dar daugiau, nes poilsio diena. Atsikėlėme pusę ketvirtos. Nors iki kranto geras kilometras, bet prausimasis, lovų klojimas bei pusryčiai nuo mūsų negailestingai „pavogė“ dalį laiko. Lygiai penkta valanda ir mes ant kranto. Oras vėsokas, gal pora laipsnių. Aikštelėje vos dvi mašinos, kas mus maloniai nustebino. Vadinasi visos vietos „mūsų“! Renkamės vidinę pusiasalio pusę ir visi keturi sėdame vienas šalia kito. Vietos privalumas tame, kad žvejojimui užtenka 4-5 metrų meškerytės ir gylis gale koto viršūnės netoli 4metrų. Mesti niekur nereikia – gaunasi kaip žvejyba su sportine meškere be ritės.

Laikas nespėja prabėgti ir štai prašvinta. Pradedame žvejoti. Vėsoka, kyla silpnas, skystokas rūkas. Brrrr... Dar pasidairome į dangų ir tarsi laukiame sinoptikų žadėto lietaus, bet kol kas nelyja. O tuo metu kol kas nekimba. Pastebėjome vieną tendenciją, kad žuvys suaktyvėja tik praėjus gerai valandai ar dviem po to, kai ima švisti. Tada ima „virti“ vanduo nuo žuvų „šokio“. Žuvys vis aktyviau ir aktyviau ima kibti. Smagu.

Ir taip iki pat pietų. Jau ir apie žadėtą lietų pamirštame, kai apie vidurdienį po truputį, iš lėto ima lynoti. Vėl dilema – žvejoti dar ar...

Praktiškai vienbalsiai nusprendžiame, kad užtenka ir reikia ruoštis namo nors oi, kaip norėtųsi dar pamojuoti meškeryte. Ir, patikėkite, visai ne dėl žuvies, o dėl to, kad visiem tai praktiškai nauja plūdinės žvejybos sezono pradžia, dėl to, kad visi iš po žiemos pasiilgę tų netikėtų plūdelės niurktelėjimų bei atviros „kovos“ su pakirsta žuvimi.

Keliame savo užpakalius nuo kėdžių, renkamės daiktus ir su baltu pavydu žvilgsniais palydime pasiliekančius. Užvažiuojame vėl pas draugus. Papietaujame, susidedame savo laimikius, išdžiūvusius rūbus, pirštines, dar kiek pabendraujame ir vėliau karštai padėkoję už svetingumą  atsisveikiname ir pasukame namų link. Lik sveika, Dreverna.

P.S. Per tą laiką, kol žvejojome, sugavome keturių rūšių žuvis – kuojas, plakius, ešerius ir, aišku (kaip gi be jų) aukšles. Turiu pasakyti, kad Klišupėje irgi žuvis kimba, nes matėme stovinčias kelias dešimtis mašinų. Žvejų iš tiesų labai daug. Pagauna visi tik geriausiai laimi tie kurie turi galimybę atvykti čia darbo dienomis. Tai būtų ir visas reportažas – informacija apie žvejybą iš pamario...

SIGUTIS