Kelias su tam tikrais nukrypimais buvo pusėtinas, nors keletą kartų „Avantas“ ir buvo užlėkęs ant ledo. Oro temperatūra buvo labai artima pliusinei, tačiau to trupučio vis dėlto trūko. Kai privažiavome Mingės kaimą, garsėjantį plūstančių žvejų gausumu, mūsų nusistebėjimui nebuvo ribų. Prie namelio, kur buvo platinamos licenzijos, stovėjo didžiulė nusidriekusi žvejų virtinė. Vyrai gyvai aptarinėjo esamą Lietuvoje (Minijos upės prieigose) didžiulę netvarką. Vargšė moteriškutė (jos vardas Astra), braukdama dešimtą prakaitą, rašė vieną po kitos licenzijas, kartais pasikeisdama su savo vyru Viktoru. Negana to, kiekvienas stovintis ir laukiantis savo eilės dar plūsdavo esamą tvarką, leisdavo netaktiškus pastebėjimus net nesusimąstydamas, kad visa tai priklauso ne nuo vargšės moteriškės.
Vienam žmogui rašyti būdavo sugaištama iki 3 min., o lauke stovinčių buvo gal geras pusšimtis vyrų. Galite įsivaizduoti, kiek mes praradome brangaus laiko kol gavome tuos išganingus leidimus. Tai atsitiko dėlto, kad lygtai Kintų platinamoje kolonėlėje buvo pasibaigę išduodami leidimai. Tikrai turiu pastebėti, kad dar daug netvarkos mūsų žvejų ūkyje, o to tikrai galima būtų išvengti, jei būtų skiriamas reikalingas finansavimas.
Bet grįžkime prie žvejybos, juk tam mes čia ir atvažiavome. Kol pildė licenzijas ir mes laukėme, turiu pastebėti, kad veltui laiko neleidome. Spėjome ir papusryčiauti, ir pažiūrėti kaip žvejai žvejoja pačioje Minijoje vos už 20 m. nuo Astros namų. O gaudėsi iš tiesų neblogai. Kol mes sulaukėme savo eilės, praėjo nemažas laiko tarpsnis ir kai kurie žvejai jau turėjo sugavę po gerą puskibirį neblogų kuojų.
Nuvykę į senvagę pastebėjome, kad žvejai sėda atgal į mašinas ir važiuoja atgal iš kur mes atvykome - į Mingės kaimą. Pasikalbėjus trumpai tapo aišku, kad šį kartą žuvis čia kimba vangiai ir neverta net laiko gaišti, o geriau grįžti į Mingę.
Galų gale sugaišę dar pusvalandį mes pagaliau grįžtame ir užlipame ant ledo. Ledas skaidrus, nestoras, o tai mane kaip pirmą kartą susiruošusį į poledinę žūklę nuteikia ne itin džiaugsmingai Su malonumu praleidžiu draugus į priekį. Dariukas ir Zhukas eina pirmi. Greit sėdamės ant dėžių ir pradedame žvejoti. Pirmi nuleidimai ir....žuvys pradeda kibti kaip pašėlusios. Vieną po kitos traukiame į paviršių sidabrines kuojas, gražuolius plakius ir margašonius ešerius. Papuola ir vienas kitas pūgžliokas, bet labai retai.
Dariukas traukia vieną žuvį po kitos. Neatsilieka ir Zhukas. Traukiu ir aš. Gylis apie 5 metrus, todėl truputį sugaištama, kol ištraukiamos žuvys. Mes turbūt vieninteliai žvejojome „patraukimo“ būdu. Tai daroma taip. Svarelis nuleidžiamas ant dugno su kabliuku ir po to iš lėto keliamas į viršų, o tuo metu žuvis atakuoja masalą. Vyksta žaibiškas pakirtimas ir žuvis traukiama į paviršių. Tikrai bučiau neteisus jei sakyčiau, kad šis žvejybos metodas man nepatiko. Ir pati žiemos žvejyba turi savo žavesį. Švietė saulutė, buvo pliusinė temperatūra, o tai idealus momentas baltos žuvies gaudymui. Ir taip mums žvejojosi per visą šeštadienio popietę. Apgailestavome, kad tik nuo pietų gavome leidimus žvejoti. Beje mus aplankė ir gamtosaugininkai. Su kolegomis truputį pašnekėję, leidome jiems dirbti toliau, o patys vėl žvejojome. Tikrai kibo kuo įvairiausia žuvis. Pavyko sugauti ir karšį, plakį, pūkį (pūgžlį), dryžuotąjį, (ešerį) kuojų, žiobrį, o vienam žvejui užkibo net sterkiukas, kuris buvo tuoj paleistas atgal į Minijos vandenis.
Taip į valias pažvejoję, vakare, susėdome į mašiną ir pasukome Ventės link. Ten mūsų laukė svetingasis šeimininkas su žmona ir labai jaukūs apartamentai. Mum buvo pasiūlytas dušas, virtuvė su indais, poilsio salė, valgomasi,s talpinantis apie 40 žmonių, šiltos, sniego baltumo paklotos lovos, televizorius, jauki aplinka, pedantiška tvarka ir švara.
Čia sutikome žvejus iš Šiaulių, kurie buvo atvažiavę gaudyti stintų. Vyrai buvo sugavę po keletą kilogramų šių skanių žuvų, bet kai pradėjo pasakoti kokiom sąlygom jie žvejojo.... Ledas sutrūkinėjęs, vietomis stovi atviros properšos, tenka nueiti iki 3 km į vieną galą. Išsiliejusį vandenį ir panašius dalykus reikėjo įveikti tam, kad pagautum vieną kitą kilogramą šių žuvų. Žvejų, gaudančių stintas, sakė praktiškai ant ledo nebeliko.
Taip šnekučiuojantis su žvejais sustiprėjo vėjas, pradėjo pūsti rytys net kaukdamas lyg vienišas vilkas miško gūdumoj. Mes tuo metu skaniai pavakarieniavę bei apsitarę rytojaus planus nuėjome ilsėtis.
Ryte gulėdamas lovoje išgirdau tebevaitojant vėją. Nusiprausęs ir paruošęs pusryčių stalą nuėjau į lauką, norėdamas iš mašinos atsinešti daiktus, kurių man reikėjo. Vėjas, pagavęs pravertas duris kartu su jomis mane nubloškė į šoną. Tokio pikto ir stipraus jo būta. Prisiartinęs prie mašinos nustebau, kiek buvo pripustyta sniego. Ištisas kalnas lygus su mašinos kapotu. Aplipdyti visi langai, durų rankenos. Teko gerokai pasidarbuoti, kol iš nelaisvės išvadavau savo mašiną.
Sugaišę kiek prie pusryčių stalo mes vis dėlto pagaliau susiruošėme į kelionę – atgal į Miniją, į Mingės kaimą. Nuoširdžiai padėkoję šeimininkui už suteiktą nakvynę, šilumą ir parodytą didelį svetingumą bei dėmes,į mes atsisveikinome ir leidomės į kelionę.
Jei vakarykštė diena kai žvejojome buvo tarytum koks pavasaris, be sniego, su saulute, kelyje vėjas dar gainiojo lapus, tai ši diena buvo išplėšta tarytum iš kito gyvenimo puslapio. Atrodo burtininkas mostelėjo lazdele ir per naktį neatpažįstamai pasikeitė gamta. Kelias vietomis buvo suneštas didelių sniego pusnynų, matėsi ant vandens susigrūdę lyčių kalnai, o visur buvo akinamai balta ir vis be perstojo pūtė vėjas. Atvažiavome į vietą tvirtai nusprendę žvejoti. Ir čia vėjas tarytum supratęs šių trijų vyrų ryžtą nugalėti gamtos pateiktą išdaigą liovėsi bandęs mūsų valią. Taip, kaip piktai jis pūtė, taip netikėtai ir nurimo. Tačiau priėjus prie kranto mūsų laukė kitas išbandymas...
Buvo priversta kalnas sniego, o po juo telkšojo apie 10-15 cm. aukščio vandens sluoksnis. Aš sunerimęs pasiūliau nebežvejoti, bet Dariukas, kaip patyręs žvejys mestelėjo akį i tarė:
- Ledas dar pakankamai tvirtas, laikys. Aš garantuoju.
Neliko nieko kito, kaip patikėti ką sako mano jaunasis draugas. Atėjome ir atsisėdome į savo vietas kaip ir vakar dieną. Truputį pasišėrėme ir pradėjome žvejoti. Pirma žuvis suspurdėjo Dariuko rankose, po to mano ir galų gale Zhuko. Nežinau, ar buvau pakankamai geras mokinys (manau kad mokytojas geras papuolė) ir šiandien man sekėsi jau žymiai geriau. Aš geriau pastebėdavau kibimus. Mokėjau užsišerti su šėryklėle žvejojamą vietą, o ir į dugną jau išeidavo pabelsti su svareliu. Suaktyvėjo ešeriai. Šiandiena jie kibo daug geriau. Žvejoti sekėsi gerai visiem trim. Visi buvom patenkinti, o ir saulutė kartas nuo karto švystelėdavo mus pamalonindama. Taip žvejojome iki pietų.
Reikia pastebėti, kad gamtosauga čia dirba be išeiginių. Štai matome kaip vėl tikrinamo licenzijos. Bet atrodo viskas gerai, pažeidėjų nėra. Na ir šaunu.
Žvejybą baigiame tikrai patenkinti ir su maloniu nuovargiu grįžtame prie mašinos. Gerai, kad eiti netoli - nei 100 metrų nebus. Atėję dar užkremtame kiek, atsigeriame karštos arbatos ir ruošiamės po truputį namo. Gyvai aptarinėjame laimikius. Didžiausi ir gausiausi laimikiai Dariuko, o mūsų su Zhukeliu kiek kuklesni. Bet mes dėlto tikrai nenusimename. Čia aš nesusilikau ir sakau:
-O vis dėlto smagu ir žiemą pažvejoti, kada esi gerų draugų kompanijoje. Oras geras ir žuvis snausti prie eketės neduoda – kimba.
Štai tokia buvo ši mano, galima sakyti kone pirmoji žvejyba ant ledo. Sutikau gerų žmonių, pamačiau kaip tenka dirbti žmonėm už kelis litus (vis prisimenu tą vargšę licenzijų platintoją), patyriau daug malonių akimirkų žvejodamas, pabuvau gamtoje ir gerai pailsėjęs sugrįžau į gimtąjį Kauną.
Baigdamas galiu pasakyti - vyrai ir moterys, kol dar yra ledas, kol dar žiema ir kimba žuvys, bėkite iš namų, naudokitės kiekviena proga ir mėgaukitės gyvenimu kol esate jauni ir kupini noro.
Sigutis