…Ilgaauliai sminga į birų, saulės išbalintą smėlį, o akys seka mano paties šešėlį “einantį” priekyje. Sunkiai lipu į smėlio kalną, bet nuovargį kompensuoja gera žūklė. Štai baigiasi smėlynė ir sustoju. Pažvelgiu atgal, kur Nemunas. Kūnu nuvilnija neapsakomas palaimos jausmas… Saulės disko kraštelis jau siekia miško viršūnę. Prisimerkęs braukiu nuo kaktos prakaitą, pasitaisau kuprinę, kepurę ir toliau žingsniuoju pušų mišku. Po kojomis traška sausi konkoriežiai, ausį malonina miško gyventojų skleidžiami garsai. Žinau, rytoj vėl eisiu prie Nemuno, poryt irgi, ir užporyt. Ir kitais metais būtinai čia atvažiuosiu. Ir taip bus amžinai.

Tačiau lekiantys metai jaunatvišką laisvę negailestingai surakino ramaus ir pastovaus šeimyninio gyvenimo gniaužtais. O smėlėta Dzūkija vingiuojantis Nemunas, praminti takai jo pakrantėse, žuvingos vietos ir Senasis Ąžuolas sapnuodavosi vis dažniau. Ir kaip visada pačioje gražiausioje sapno vietoje reikdavo suskambėti žadintuvui…
Išsuku iš miesto ir laikausi Druskininkų krypties. Širdis neramiai daužosi krūtinėje. Lyg norėtų iššokti, lyg jai maža vietos būtų. Vien pagalvojus, kad važiuoju prie Nemuno, krūtine nuslenka vėsuma, o kartėlis gerklę suspaudžia lyg replėmis. Jausmas toks, lyg važiuotum susitikti su pirmąja meile. Juk prabėgo beveik dešimt metų… Sustoju, nes sudrėkusios akys iškraipo kelią. Tik likimo brolis galėtų suprasti jausmų šėlsmą mano sąmonėje.
Įsuku į kiemą pas bičiulį. Skaldo malkas. Mane pamatęs atsitiesia, įkerta kirvį į pagalį, ir šypsodamas ateina. Broliškai apsikabinam patapšnodami delnais per pečius. Seniai jau nesimatėm. Pakviečia į vidų, sėdam prie stalo. Suskamba imami iš spintelės stikliukai. “Ugninio vandens” šlakas uždegina vidų. Užkandam.
-Kap šiemet Nemunas, ar dosnus, - klausiu, tikėdamas išgirsti teigiamą atsakymą.
-Tai kad nėr kadu, darbai, šienai…
Palinksiu galva. Suprantu, ką jis nori pasakyt.
-Ar senasis ąžuolas dar stovi, ar bukta yr po juoj?
-Stovi senasis, o buktoj kažkas labai dzidziulis apsigyveno. Kelinci metai užkabinu , ale niekap neištraukiu.
Žinia vaizduotę užkaitina ne mažiau nei antras stiklas skirtas nuo raišumo. Dar parsimetam keletu žodelių apie ūkį, šeimą, praėjusius laikus, ir patraukiu link savo jaunų dienų upės. Einu jau užžėlusiais takais per mišką, o rankoje spaudžiu tą patį spiningą, kaip ir tada, prieš tuos dešimt metų.
Prieinu kalvą, nuo kurios nusileidus prieinu savo svajonių upę. Sustoju, nužvelgiu ją visą, giliai įkvepiu… Taip, kvapas lygiai toks pats. Per nugarą nubėga šiurpulys. Prisėdu ant akmens. Nuo jo paprastai pradėdavau savo žūkles. Paskubomis susidedu spiningą ir einu link vandens. Pirmi metimai skirti nuleisti garui. Ir visai nesvarbu jei niekas neužkibs. Praeina kelios minutės ir kiek atvėsęs leidžiuosi pasroviui link savo vietų, link Senojo Ąžuolo. Jis dar už gerų kelių kilometrų, dar nemažai patikrinsiu vietų, kol priėjęs iškyšulį, Nemuno vingyje pamatysiu JĮ. Suspurdės tada mano širdelė.
Einu pasroviui. Krantuose priaugę žolių, kurios siekia juosmenį ir slepia kadaise pramintus mano takus. Ties vienu krūmu sustoju. Šią vietą mėgo lydekos. Atsidarau masalų dėžutę ir jų įvairovėje bandau rasti ką tinkamo. Tais laikais labai tiko geltona antro numerio sukriukė. Dabar atrodo tai atgyvena, todėl imu daug kur “pasižymėjusį” giliai neriantį vobleriuką. Metu ir jau laukiu smūgio. Tačiau lyg mažas vaiduoklis masalas išnyra prie kojų. Metu kiek toliau – į srovę. Vėl nieko. Dar keli metimai ir jį keičia guminukas. Jo šokis dumblinu Nemuno dugnu nesugundo nieko. Imu vėl masalų dėžutę ir iš jos apačios krapštau minėtą sukrę. Metimas išilgai duobės ir viliuosi sulaukti kibimo. Jaučiu kaip traukimas eina į pabaigą ir pakeliu kotą. Štai tada ir pasirodo pirmas gyvybės ženklas. Likus pusmetriui iki vandens paviršiaus paskui blizgutę nuo dugno pakilo ir lydeka. Ir tik paskutinę akimirką, lyg nenorėdama, bet jau neturėdama kur trauktis, ji tarsi lūpų krašteliu grybšteli masalą. Sukrė išlekia į orą ir vandens paviršiuje lieka malonus akiai sūkurys. Štai ko reikia! Ir vėl metimas. Traukiu prie pat dugno ir dabar jau iš toliau imu kelti kotą. Vaizduotė kuria lydekos puolimo scenarijų. Po nesėkmingos atakos ji kažkur visai netoliese laukia, ir šonine linija pajunta ką tik pabėgusią auką. Smūgį pajuntu ties viduriniais vandens sluoksniais. Trumpa kova baigiasi mano naudai. Lyg iš piktumo puskilograminė lydeka suspaudusi savo žandikauliais masalą,net nežiopčiodama guli ant žolės. Šlapia ranka paglostau jos šoną ir nesunkiai išsegu kablį. Dabar ji prasižioja ir susiriečia. –Tuoj, tuoj, - sakau aš jai, ir imu už balkšvo pilvo. Įleidžiu ją į vandenį ir šypsodamas stebiu, kaip ji dingsta Nemune. Giliai įkvepiu. Pradžia yra. Pirmoji lydeka, kad ir nedidelė, suteikia vilčių.
Artėju prie seklaus iškyšulio, nuo kurio mano akys galės išvysti Senąjį Ąžuolą. Imu eiti greičiau, gal net skubėti. Pradedu galvoti, kad dėl jo čia ir atvažiavau. Vis stebiu krūmą, kuris dengia upės vingį. Štai pagaliau prieinu vietą, kur sustoju ir mano veido raumenys dar labiau įsitempia. Akys prisimerkia. Laikas akimirkai sustoja.
Dabar neskubėdamas nusiimu kuprinę, dedu ją prie dideli riedulio, pats sėdu ant jo. Matau gražų upės vingį, ties kurio viduriu krante tamsuoja jis - Senasis Ąžuolas. Pailsiu keletą minučių ir nutariu išbandyti iškyšulio sėklių. Iškilę vandenyje akmenys viliote vilioja čia užsukti salačius. Brendu į seklų ir sraunų vandenį. Užsidedu salatinę pailgą blizgę ir skraidinu ją upės vidurio link. Ties pusiaukele ją kažkas sustabdo. Automatiškai kertu ir jau įsivaizduoju, kaip kitam gale salatis raus tuoj į srovę. Deja, smūgių nėr, kas reikštų blizgės patekimą akmenų nelaisvėn. Pirmoji auka paaukota didaukšlių garbei. Rišu naują segtuką, pasirenku visai neišvaizdžią, nedidelę, ovalo formos lietuvių gamybos besisukančią blizgutę. Ji gerai dirba srovėje, greit neskęsta, turėtų kaip tik tikti šiai vietai. Antru metimu sulaukiu tikro smūgio ir susitaškymo srovėje. Žuvis masalą griebė vandens paviršiuje. Dabar užverda tikra kova. Salatis pasileidžia pasroviui, išvyniodamas keliolika metrų valo. Pasiduoda į srovę ir kaip tikras kovotojas joje laikosi. Jaučiu kaip jis tolsta pasroviui išnaudodamas gan stiprią srovę. Paskui jį brendu ir aš. Nutolęs toli nuo manęs jis daro ką nori, o aš prieinu sėkliaus pabaigą, ir žengęs kelis žingsnius prisemsiu batus. Dabar jau žengiu atgal, kad turėčiau kažkokį rezervą. Neišlaiko salatis srovės ir pasiduoda link kranto. Už sėkliaus prasideda gilesnė ir ramesnė vieta, prie kranto eina žolių juosta. Tačiau žinant salačio kovos būdą, nėra ko pergyventi. Tai ne kokia lydeka, kuri tik ir ieškotų, kur įlįsti. Jis garbingai, iki pačios pabaigos tęs kovą atvirame mūšio lauke. Pradedu savo priešininką traukti link savęs. Vėl jis rauna į srovę ir kova tęsiasi. Tačiau stiprus valas ir gerai įsmigęs kablys nulemia kovą salačio nenaudai. 2.8 kilogramo žuvis keliauja į kuprinę šalia poros lydekų. Kuprinė pasunkėja dvigubai. Vieta jau išbaidyta ir toliau žingsniuoju link didžiojo medžio. Patikrinu dar vieną vietą, tačiau joje tuščia. Spartinu žingsnį ir sulig kiekviena minute medis artėja. Negaliu atitraukti nuo jo akių, o jis savo didybę tarsi mane užburia. Kai kojomis pasiekiu jo šešėlį, sulėtinu žingsnius, einu kiek įmanoma tyliau, pasidedu kuprinę ant žemės. Šioje vietoje turi būti didelė duobė. Taip, ji yra, gal kiek ir pasikeitusi, tačiau yra. Nužvelgiu ją visą, tarsi ieškodamas geriausios vietos užmesti. Vien nuo vaizdo širdis daužosi, dreba rankos. Ant segtuko, tarsi nekantraudama, skambčioja balta dvilapė sukrė. Skraidinu ją kiek prieš srovę, kur sėklius staigiai pagilėja. Leidžiu jai pasiekti bent pusė gylio ir staigiu mostu užvedu. Dar labiau sudungsi širdis, net išrasoja kakta. Pirmas metimas tuščias, tačiau kažkuris iš jausmų kužda būsiant kibimui. Antru metimu imu daryti pasroviui puslankį. Dabar traukiu lėtai lėtai, kiek galima arčiau dugno. Pasiekęs duobės vidurį staigiai kilsteliu kotą ir dar patraukęs kokį metrą sulaukiu smūgio. Bet tokio smūgio, kuris sustabdo širdies ritmą ir sustingdo kraują net kapiliaruose. Atrodo net paukščiai nutyla. Meškerė ima linkti link vandens ir pasigirsta tolygus stabdžio zyzimas. Paplaukusi į vidurį upės apie dešimt metrų žuvis sustoja ir lėtai pajuda prieš srovę. Kiek pasilaikiusi srovėje ima leistis pasroviui, o aš ją mėginu pasukti link kranto. Ji pasiduoda mano sumanymui, tačiau pajutusi klastą staigiai apsuka ratą ir rauna įstrižai nuo kranto vėl link srovės. Mano fantazija spėjo išvardinti visas žuvis, nuo upėtakio iki šamo. Tačiau žuvies manevrai leidžia spėti esant užkibus lydekai. Ir iš tiesų, apsukusi dar keletą ratų, lydeka gan sunkiai, tačiau pritraukiama pirmąkart arčiau kranto. Dar keli bandymai, ir priilsusią žuvį išvelku į krantą. 3.5 kilogramo gražuolę atgula šalia šalvio ir dar kelių mažesnių lydekų. Prisėdu šalia laimikio ir žiūriu čia į vandenį, čia į lydį. Staiga, kiek žemiau duobės, pastebiu pabirusias aukšles. Čia akys pastebi į vandenį palinkusį medį. Stojuos, ir akių nenuleisdamas tyliai sliūkinu link pavirtėlio. Dabar aukšlės pažyra už medžio iš kitos pusės. Prisidengiu aukšta žole, greit kabinu pailgą dviejų dalių medinę žuvelę ir ilgai nelaukdamas siunčiu ją link medžio. Vobleris pliaukšteli porą metrų nuo paskutinės medžio šakelės. Nestipriai trūkteliu ir pradedu vynioti valą. Prasuku ritės rankenėlę kokius keturis kartus vėl galingas smūgis priverčia ritę sugroti iki kaulu smegenų malonią muziką. Vėl žuvis vandenyje išdarinėja tik jai sugebamus triukus. Šį kartą ji nesustabdoma, lyg koks povandeninis laivas plaukia į upės vidurį. Nors ritėje 150 metrų naujo valo, su nerimu imu žvilgčioti į tuštėjantį būgnelį. Sunku pasakyti kiek povandeninė torpeda išvyniojusi valo staiga sustojo, ir pakeitusi plaukimo kryptį pasuko link kranto. Nesuprasdamas žuvies išdarinėjamų triukų dabar jau vos spėju vynioti valą atgal į ritę. Lieka iki kranto gal dešimt metrų, ir žuvis sustoja.Tačiau akimirkai. Visa laimė, kad šį kart ji pasirenka eismą prieš srovę. Ji susilygina su manimi ir sustoja. Tokia kova yra man palankesnė, juk ilgas laikymasis kad ir nestiprioje srovėje labai sekina žuvies jėgas. Pagal kovą bandau spėti savo priešininką. Lydeka taip nedaro. Gal salatis? Na kažin. Privargusi žuvis artėja link kranto ir vengdama vandens paviršiaus vis suka galingesnius verpetus. Tačiau ateina laikas, kai ji iškyla ir pasirodo akimirkai kas tokia esanti. – O dangau! Koks šapalas! Dabar jis tėškia vandenį savo galinga uodega, sukeldamas debesį purslų. Vėl pilna jėgų sprunka į plačiuosius Nemuno vandenis, o aš pasikaustęs kantrybe ir patirtimi traukiu žuvį į krantą. Pasirenku patogesnę vietą, kur mažiau žolių, ir užsiimu kovos baigties poziciją. Nuovargis daro savo, ir auksašonis plačiaburnis sutelkdamas paskutines savo jėgas bando trauktis nuo kranto, tuo dar labiau silpdamas. Ir štai iškeliu jį į vandens paviršių,o jis, lyg koks karšis, gulasi ant šono, ir paskutinį metrą iki kranto taip ir pasiekia tik žiopčiodamas ir lėtai krutinantis krūtininį peleką. Tas vaizdas mane kiek suglumino. Šitaip kovėsi, taip nenorėjo jis palikti savo buveinės po Senuoju Ąžuolu. O dabar jis bejėgis keliauja į krantą, lyg būtų tai jo paskutinė kelionę. Jis guldo galvą ant dumblino kranto, o aš neatleisdamas valo einu prie jo. Šapalas taip išsekęs, kad neturi jėgų net uodegos pakelti. Dedu meškerę ant žemės ir abiem rankom atsargiai imu jį ir išnešu į krantą. Paguldau ant švaraus kranto ir negalėdamas atplėšti akių nuo tokio dydžio šapalo, švelniai prilaikydamas jį liečiu rankomis. Bandau spėti jo svorį, tačiau jei kabinčiau ant svarstyklių, tikrai sužaločiau. Pridedu šalia salatį – beveik lygus, tik šapalas masyvesnis. Išsegu iš apatinės lūpos vienintelį kablį, ir lyg kokį kūdikį imu vėl jį ant rankų. Taip atsargiai, lyg savo, net priglaudžiu prie savęs, kad suspurdėjęs neiškristų. Kojas dedu atsargiai, kad užkliuvęs nepargriūčiau, einu ten, kur šapalas paskutinį kart visu kūnu jautė vandenį. Viena koja lipu į vandenį, kita priklaupiu. Akių neatitraukdamas nuo žuvies, rankomis paliečiu vandenį, ir lėtai jas nardinu iki pusės šapalo kūno. Jis krusteli, žiopteli taip reikalingo vandens, net krūpteli. Leidžiu dar giliau, kol žuvį vanduo apsemia visą. Padedu jai atsiversti ir dar kurį laiką jas laikau vandenyje vos liesdamas pilvą. Dabar jau šapalas sukrutina visus pelekus, suvizgina uodegą ir ima ritmingai kilnoti žiaunų dangtelius. Atsargiai, kad neišbaidyčiau, ištraukiu rankas, o jis ima grimzti ir tolti nuo manęs. Aš ir toliau kažkurį laiką dar taip žiūrėjau. Tada lėtai atsistojau, nusikračiau šlapias iki alkūnių rankas, pasiėmiau meškerę, pasikėliau kuprinę. Atsidusau ir priėjau prie ąžuolo. Atrėmiau į jį savo spiningą, pasidėjau kuprinę, ant jos kepurę, ir atsisėdęs nugara atsirėmiau į grublėtą medžio kamieną. Atlošiau galvą ir užsimerkiau. Jaučiau kaip skruostu ėmė riedėti ašara. Tokia karšta, pradžioje vienu, po to kitu skruostu. O akyse vis tas šapalas, dideliais žvynais, patamsėjusiu uodegos krašteliu, plačia burna ir tokiomis gyvomis akimis. Kišu ranką į kuprinę ir bandau rasti kažkada dovanų gautą gertuvę. Žinau, kad joje turėtų būti dar šlakelis brendžio. Vienu mauku ištuštinu likutį ir pramerkiu akis. Emocijos kiek nurimę, apsižvalgau ir pastebiu, kad jau kiek pritemę. Saulė jau už medžių ir aš nutariu baigti šios dienos žūklę. Susitvarkau kuprinę, užsimaukšlinu kepurę ir patraukiu link smėlėto kalno.
…Vėl sminga ilgaauliai į birų, išblukusį smėlį. Tačiau nebematau priekį “einančio”savo paties šešėlio…

Drageris