2005 05 06-08

Vieniems tai eilinis savaitgalis, o kiti jau buvo pradėję švęsti pergalę prieš rudąjį fašizmą Maskvoje. Taigi, sveikinu su šventėmis tuos, kas šiai šventei neabejingas. Kitus - su daugiau, mažiau pasisekusia žvejyba. Nesiimu aprašinėti, kas vyko pas kaimynus rytuose, bet mes su Studentu taip pat patyrėme ne vieną pergalingą džiaugsmo akimirką. Išlipus iš mašinos ir nužvelgus krantą, jokių pasikeitimų per savaitę nepastebėjau. Net vandens lygis nepakitęs.

Žvejoti ruošėmės toje pačioje vietoje. Įdomu kaip seksis šį kartą? Šios žvejybos tikėjomės neeilinės, nes prie mūsų žadėjo prisijungti dar keletas žvejoklių. Tai turėjo būti tarsi savotiškas „mini meet‘as“. Buvo penktadienio vakaras, dar ne vėlus metas, todėl mes skubėjome užmesti savo meškerytes. Ir kaip pasirodė, ne be reikalo. Dar tą patį vakarą Studentas spėjo sugauti keletą gražuolių karšių, o aš kelis dailius ešerius. Vieta ir gyliai buvo puikiai mums žinomi, o ir jaukus, masalus naudojome būtent tuos, kurie labiausiai viliojo žuvis. Šeštadienio rytas išaušo puikus, nevėjuotas, vandens paviršius blizgėjo tarsi veidrodis. Nežinau kokį stebuklingą burtažodį pasakė Studentas, tačiau jam žuvys kibo tarsi burtų lazdelei mostelėjus. Man tai daryti sekėsi prasčiau. Šį kartą vėl žvejojau su 7 m botu ir naudojau itin lengvą sistemėlę su 2,5 g plūdele. Studentas su kiekvienu plūdės pravedimu pakirsdavo vis naują žuvį. Karšių kol kas nesimatė. Plakiai, kuojos, vienas kitas ešerys vis keliaudavo į mūsų skiaures. Artėjo pietų metas. Pietaujant mūsų nosys užuodė keistą kvapą. Kilo įtarimai, kad įlipome į... Su šypsenomis veiduose apėjome vieną krūmą, įtardami iš ten sklindančio kvapo židinį ir......... O siaube!!! Mūsų nuostabai ir pasipiktinimui nebuvo ribų. Už krūmo - didžiulė krūva karšių!!! Jie buvo tiesiog suversti į didžiulį kalną, kiti bandyti užkasti. Kažkokie piktadariai turbūt tinklais prigaudė beprotišką kiekį žuvies ir kas netilpo bandė užkasti, paslėpti nuo žmonių akių. Kodėl neužkasė visų, belieka spėlioti.

Gal kas sutrukdė? Žuvis buvo sugedusi, kelių dienų, nes kai žvejojome praeitą savaitgalį, jos ten tikrai nematėme. Štai tokį liūdną vaizdą ir užfiksavome. Paaiškėjo, kodėl mums taip nesisekė sugauti tų visų išsvajotų karšių. Taip išeina, kad vieni šeria, jaukina žuvį, o kiti daro savo juodą, nedorą darbą. Tokiomis niūriomis nuotaikomis ir pražvejojome tą dieną. Matytas vaizdas ilgam liko mūsų pasąmonėje, nors ir kibo, ir smagu buvo. Vakare paskambino Žvejokliai iš Klaipėdos. Pasirodo, gerai neišsiaiškinome susitikimo vietos ir jie, neradę mūsų, išvažiavo namo. Liūdna. Vakarop žuvys pradėjo taip aktyviai kibti, kad aš net bandžiau paskaičiuoti jų intensyvumą. Per 5 min pavyko sugauti net 8 vnt. plakių ir kuojų. Ar čia jaukas davė rezultatą, o gal žuvys prieš naktį suaktyvėjo. Sekmadienio rytas mus pasitiko vėl su vieno ar dviejų laipsnių šalna. Pastebėjau, kad tai jau tampa tradicija žvejojant Skirvytėje. Pabudo Studentas. Labinamės, dar vartomės guolyje, mėgaujamės šiluma, esančia mašinos viduje. Pro langą matosi baltos pievos ir tirštas rūkas. Keltis tingisi, bet suprasdami, kokia brangi kiekviena ryto minutė, ritamės lauk. Studentas ruošia pašarus, riša naują sistemėlę (vakar nutraukė), o aš tuo metu atsisėdęs prie stalo geriu karštą arbatą, truputį užkandu ir skubu prie vandens. Ten susirandu paskandintą skiaurę su visa gyva žuvimi, keliu į paviršių, naujai tvirtinu ir ruošiuosi pradėti žvejybą. Matau kaip Studentas su savo naująja bolonine 7 m meškere jau traukia žuvį po žuvies. Aš irgi nusprendžiau žvejoti tik su botu, juk 260 g sveriantis kotas - gryna palaima mojuoti visą dieną. Rūkas sklaidosi, ir mano pasakyti žodžiai, kad šiandien bus graži diena, pradeda pildytis. Pateka saulutė, danguje jokio debesėlio, tik matosi, kaip virš mūsų galvų sklando du paukštvanagiai, ieškodami rytinio grobio. Siūlau padaryti nuotrauką, bet paukščiai per aukštai, todėl nieko nesigauna. Tuo metu žuvys vėl godžiai griebia mūsų masalus, renkasi į metamų jaukų vietą. Netoliese matosi ir daugiau žvejų, tačiau ne tiek daug, kaip įprasta matyti vasaros mėnesiais. Nepamenu kelinta valanda (berods apie 9 val.), kai mano botas kažką „švelniai užkabina“ ir nė iš vietos. Aš laukiu. O kas daugiau belieka, kai pavadėlis 0,115 mm? Pagaliau nežymus plūdelės plaukimas prieš srovę duoda suprasti, kad tai tikrai ne plakis. Minutė, kita ir staigus lyg patrankos šūvis į viršų. Į orą iššauna gal 500-600 g lydeka – „peiliukas“. Studentas, stovintis šalia manęs su graibštu, šaukia: „Laikyk!“. Kur tu, žmogau, išlaikysi. Žuveliokas čia šeimininkas. Jis vėl neria į gelmę. Mano galvoje viena mintis, kad jei jis užkibo už lūpos, tuomet gal... Bet jei giliau, tada amen. Kai lydeką išiminėjau iš graibšto, pasirodė, kad kabliukas (Nr. 16) buvo įsikirtęs giliai į pasmakrę (apatinę lydekos galvos dalį) ir ištrūkti vargšelei praktiškai nebuvo šansų. Lydeka nukeliavo į skiaurę. Emocijos greitai išblėso. Žmonės vieni atvažiuodavo, kiti išvykdavo, keisdami vieni kitus, tarsi ieškodami savo svajonių žuvies ir žuvingų medžioklės plotų. Mūsų žvejybos laikas ėjo į pabaigą. Baigėsi ir licencijų laikas, po truputį reikėjo ruoštis namo. Su skiaurėmis išlipę iš vandens ir pamatę, kokie įspūdingi mūsų laimikiai (bendras svoris siekė 60 kg!!!), ilgai nelaukdami padarėme po vieną, du įspūdingus kadrus ir greitai pradėjome atrinkinėti žuvį. Visos žuvys (jų didžioji dalis), kurios netilpo į mūsų sugavimo limitus ar mums atrodė kaip „nesubrendusios“, keliavo atgal į vandenį. Tokie buvo pavasarinio laimikio rezultatai.

Susidėję daiktus, apėjome „savo valdas“, susirinkome paskutines šiukšles, viską sudeginome laužavietėje, pažiūrėjome ar ko nepalikome iš daiktų... Tuomet supratome, kad dabar jau tikrai negreitai čia atvažiuosime. Pasukau raktelį ir dyzeliukas piktai suurzgė...