I diena. Varžybos.
Sena patarlė sako: „Kaip danguje taip ir ant žemės“, arba perfrazavus galima būtų pasakyti ir taip: „Niekada nebėk nuo pirmo turgaus.“
Suskambus telefonui išgirdau trenerio balsą:
- Ką veiksi rytoj?
- Į treniruotę važiuosiu, juk savaitgalį varžybos, miesto pirmenybės.
-Tai štai kokia padėtis, - dėstė jis. - Reikia vieno žmogaus kuris sudalyvautų už klubą „VIENAM GALE KABLYS”. Važiuotum vietoje P.Korsako. Pašarus ir visą kitą dengia klubas. Tai ar galėtum?

Hmm...mane apėmė dvejopas jausmas, vienas, kad buvau maloniai nustebintas ir užkluptas kiek netikėtai, o antra užgulė didelis atsakomybės jausmas. O kas jei prastai sudalyvausiu, kaip reikės pažiūrėti klubo vadovui į akis? Visgi Paulius tai ne aš, nes jis patyręs, puikus žvejys, kur man ten iki jo. Tačiau noras žvejoti paėmė viršų ir šeštadienio ankstų rytą 3 val. aš jau su komandos nariais pajudėjau iš Kauno. Įdomu kur? Na, žinoma kur daugiau jei ne į Skirvytę, nes ten turėjo vykti varžybos. Pakeliui turėjau nemažai laiko ir susipažinau su „palaikymo komanda” nes su pačiais dalyviais buvau pažįstamas iš ankščiau. Artėjant prie galutinės vietos jau buvome truputi aptarę taktiką ką ir kaip darysime žvejybos metu. Palaikymo komanda turėjo savas užduotis. Turiu iš anksto pasakyti, kad be jų būtumėm sunkiai išsivertę. Lygiai 7 val. stovėjome jau rikiuotėje. Varžybas organizavo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos. Jos šeimininkais buvo Pagėgių rinktinė su jos vadu priešakyje pulkininku G.Kuznecovu. Vyriausias teisėjas pranešė, kad varžybose dalyvauja net aštuonios kariškių komandos ir trys svečių komandos, viena iš Kauno “VIENAM GALE KABLYS” ir dvi komandos iš Tauragės “GRAMZLAS-1”, “GRAMZLAS-2”. Varžybų trukmė 4 val. Gaudymas plūdine meškere. Burtų traukimas ir 40 minučių pasiruošimui. Mes žado netekome, kai išgirdome, kad vos kelios minutės duodamos pasiruošimui nes tam juk reikia 1,5 – 2 valandų. Bet kariškiai yra kariškiai ir daug nepasiaiškinsi. Vos spėjom pasiekt sektorius, viską išsiskleisti kai lygiai 8 val. nuaidėjo signalas, skelbiantis varžybų pradžią. Net meškerių nespėjome pasiruošti. Ramino tik tai, kad gaudysime 4 val. ir bus galima kiek atsilošti jei ką.
Buvau nusiteikęs gaudyti aukšles, bet po 10-15 min. supratau, kad šiandien tai ne mano
arkliukas, juolab kai mačiau kaimyną iš kairės jau traukiantį gražias kuojas. Pradėjau gaudyti kuojas ir aš. Savo 7 m botu mojuoju, traukiu žuvį po žuvies kai staiga pajuntu, kad pakirtau kažką rimčiau. Laikau, keliu į paviršių ir gražuolis karšis nusirauna nuo kabliuko. Kaimynas šypsosi, o man nėra apmaudui ribų. Įsišnekam ir pasirodo, kad tai pernykštis mano varžovas iš Tauragės. Žemaitis man primena kaip pernai labai neženkliai man pralaimėjo per Lietuvos MŽD, o aš savo ruožtu tikinu jį, jog šiemet gera proga atsirevanšuoti. Palaikymo komanda padeda žiniomis, kaip sekasi kitiem kablio draugam
kituose sektoriuse. Pasirodo Giedriui irgi nusirovė gal trijų kilogramų gražuolis karšis. Štekeris atlaikė, o žuvis pasielgė savaip. Silvestras irgi pranešė, kad gaudo žuvį po žuvies. Na, pagalvoju gal paskutiniai nebūsime. Laikas bėga, o kaimynas traukia mano akimis lygtai gražesne žuvį. Esu nepatenkintas, bet pakertu gražią 350-400 g kuoją ir dėdamas į tinklelį truputį nusiraminu. Gaudau vienuoliktu numeriu, pats paskutinis todėl kas dedasi kitur matau vos iki 9 vietos, o toliau nebe. Esu kraštinis tai gerai, bet....7 sektoriuje įkerta už peleko gražų karšį. Žuvis traukiama labai ilgai, o aš mintyse skaičiuoju kiek reikės pagauti kuojų norint kompensuoti varžovo svorį? Po eilinio metimo pajuntu smūgį. Kas tai? Negi šapalas? Puikiai žinau, kad mano sektorius nuo seno vadinamas „šapaline” vieta, bet negi iš tiesų? Tik stiprūs smūgiai ir visiškas nenoras kilti nuo dugno kužda į ausį: „Taip tai tikrai turėtų būti šapalas.“ Laikau ir laukiu, kol pasiduos, o akies kampu matau, kad sujudimas ir dėmesys kausto mano artimiausius varžovus. Pagaliau po kokių 5 minučių gražus 450 g šapalas keliauja į skiaurę. Pavadėlis 0,10 mm todėl tik vėliau suprantu kaip pasisekė ir atsidūstu. Žvejojame toliau, po truputį bendraujame, juokaujame ir sekame laiką. Laikrodis rodo lygiai 12 val. kai nuaidi kariška komanda skelbianti varžybų pabaigą. Prasideda žuvies svėrimas ir pirmas balsas kužda,
kad pralošiau bet dviem varžovam, kaimynui žemaičiui ir sugauto karšio savininkui. Sveriam ir artėjam į galą. Kol kas pirmauja 7-to sektoriaus atstovas. Ateinam į 10-tą kaimyninį sektorių kur gaudė žemaitukas. Sveriam - 5,1 kg. Lyderiu tampa jis. Mane apima negeras jausmas. Traukiu skiaurę iš vandens ir girdžiu kažkas replikuoja: šitas irgi
gerai pavarė. Sveriam - 6,2 kg. Valioooooooooo! Sektoriuje pirmas, asmeninėje (kaip
paaiškėjo vėliau, likau antras). Dėkui visiem kas mane palaikė, dėkui treneriui už pamokas, dėkui Giedriui už tai, kad pakvietė. Kiti mūsų komandos nariai sugaudė irgi
puikiai. Abu treti. Bendroje įskaitoje komandos išsirikiavo sekančiai: 1 - ”GRAMZLAS-1” (svečiai), 2 - ”VIENAM GALE KABLYS” (svečiai), 3 - ”GRAMZLAS-2” (svečiai), o toliau jau kariūnai. Po varžybų buvo rikiuotė, įteikta daug prizų, paminėti ir sponsoriai, taip pat dar klubo ”VIENAM GALE KABLYS” prezidentas G.Loda įteikė specialų prizą šaltkrepšį vienam iš dalyvių. Sekė skanūs pietūs su žuviene ir žirnių koše. Žodžiu geros nuotaikos, emocijų ir malonių pokalbių apie žvejybą netrūko tikrai. Už viską norėtumėm padėkoti Pagėgių rinktinės vadui pulk. Genadijui Kuznecovui. Ačiū už šiltą priėmimą ir dėmesį skirtą visiem dalyviams.
Po varžybų nuvykome ant trečios krantinės (antroje krantinėje tuoj po mūsų vyko LSŽK Lygos varžybos) ir jau atsipalaidavę pradėjome žvejoti savo malonumui. Pasidarėme skanią vakarienę, daug buvo kalbų, emocijų. O žuvys kibo gana šauniai. Taigi, šauniai
pažvejoję leidomės į viešbutį, esantį vos už keleto kilometrų nuo Pagėgių, miške, labai gražioje vietoje. Mus pasitiko tranki muzika ir būrys merginų, kurios kažką šventė ir šoko lauko terasoje. Bet mums ne tas buvo galvoje. „Greičiau į lovą“, sukosi vienintelė mintis. Nusimaudę ir kiek atsipūtę griuvome į minkštutėles lovas. Akys po truputį pačios merkėsi. Žinojome, kad rytoj anksti kelsimės ir važiuosome ieškoti laimės į Leitę kur paskutinėmis žiniomis net moterys ten sugauna vos ne po dešimtį gražuolių
karšių, bet apie tai....
II diena. Karšių medžioklė arba Įspūdžių diena.
Laikrodis rodė 6 val., o taip nesinorėjo keltis iš šilto patalo. Pro langą švietė skaisti saulė, matėsi gražus vaizdas į kiemą. Trumpai susitvarkę, išėjome į lauką pusryčiauti. Kieme matėsi ideali tvarka, švara, įrengti stalai, suoliukai sūpuoklės vaikams ir viskas bylojo, kad šeimininkai stengiasi dėl svečių, žiūri kad būtų malonu. Pusryčiaujant girdėjos
paukščių čiulbesys, Įvairūs širdžiai malonūs garsai kurie sklido iš mus supančio aplinkui miško. Sunku tai aprašyti, tai reikia būtinai pamatyti.
Pirmieji netikėtumai mus pasitiko netoli Leitės. Pasukę iš pagrindinio žvyruoto kelio į “vietinį” mes pirmiausiai rimtai “sėdome” neprivažiavę iki vietos gal 300 metrų. Ką nedarėme, bet mūsų “busiukas” nei iš vietos. ”Pasikabino” ir nors tu ką. Prasikankinę, išvarginti ir nusikamavę mes pasiuntėme savo vadą į artimiausią Sausgalvių kaimą ieškoti pagalbos. Sumastėme įžiebti ugnį, bet tam reikėjo degtukų. Iš mūsų visų nei vieno rūkančio, bet visgi po detalios mašinos “kratos” radome žiebtuvėlį. Čia sugebėjome jį išmesti į purviną vandenį. Negana to dėl “kompanijos” dar įmetėme ir mobilų telefoną. Ai, šiaip dėl įdomumo:). Kaip sako, jei nesiseka tai iki galo. Galų gale viską “išžvejojome” juolab, kad laiko turėjome, skubėti nebuvo kur. Telefoną išardę padėjome ant saulės džiūti, o žiebtuvėlį teko “taisyti”. Galų gale Raimundas padarė stebuklą ir užkaitė mums kavą. Belaukdami kol atvažiuos pagalba mes aptarinėjome tik ką patirtus
įspūdžius ir tolimesnį planą, o tuo metu.................užsidegė mūsų viryklė. Puodą nukėlėme, bet ugnis uždegė kartono dėžę dengiančią nuo vėjo. Svilo pirštai, degė batų
guma, kilo dūmai, o niekas negeso. Galop smūgis ir viryklė pasekė žiebtuvėlio ir telefono pavyzdžiu, tiesiai į balos vidurį. Kaip sakoma “no comments”...
Pas mus atvykstančią pagalbą mes pirma išgirdome, o po to ir pamatėme. Tai buvo traktorius sovietmečiu vadintas ”belorusu”. Keli truktelėjimai ir vienas ilgas valioooooo nuaidėjo Paleitės pakrantėmis. Tęsti kelionės į priekį kažko nesinorėjo, ir entuziazmas buvo išblėsęs, tad visi vienbalsiai nutarę patraukėme kitur, į priešingą dar mums nežinomą šios upės krantą. Atvykę jau radome stovintį vieną automobilį su Klaipėdos numeriais. Šie pasiguodė, kad inspektoriai juos nubaudė nesenai už gaudymą dugninėmis meškerėmis. Mes kiek nustebome nes gaudyti ruošėmės plūdinukėmis. Aš nešdamas platformą pajuokavau:
- Na koks sekantis nuotykis mūsų laukia?
Ir po sekundės dar su platforma rankose pajutau vėsų Leitos vandenį savo bate. Po velnių nusikeikiau mintyse ir garsiai nusijuokiau, nes pagalvojau dabar kažkieno kito eilė, nes aš savo “atsiėmiau”...
Pirmieji metimai naujoje vietoje nežadėjo nieko gero, be to ėmė stiprėti vėjas. Nuo kito kranto iš žvejų girdėjosi kalbos ir keiksmai, kažkas irgi sėdo į mūsų tik ką paliktą balą. Tuo metu išgirdome:
- Čia nesenai kompanija iš Kauno sėdėjo su “busiuku” tai traktorių buvo atsivarę.
„O geeeras“, pamaniau, na ir operatyvumas tų žvejų. Kol aplink apvažiavome aidas apie mūsų nuotykį nukeliavo iki priešingo kranto.
Užsišėręs ir kiek sumažinęs gylį sulaukiau pirmųjų kibimų. Deja, tai buvo tik
plakiai, bet ne mūsų laukiami karšiai. Tuo metu prie mūsų privažiavo “audinukė”, kurios vairuotojas prasitarė, kad dar prieš porą dienų sugavo kone dvi dešimtis karšių, o dabar iki tos vietos privažiuoti negalima, taip viskas išmalta. Mes tik susižvalgėme ir šyptelėjome. Beje, karšiai jau be ikrų ir be pienių, prasitarė atvykėlis, o tai reškia, kad išneršę. Aš pragaudžiai dar valandą, po to dar valandą ir supratau - nebus karšių, nebus įspūdingų laimikių nes mes pavėlavome gal dieną, gal dvi. Sugavom dar ir raudelių, kuojų, aukšlių bei plakių, o karšių nebebuvo. Išskyrus gerą orą, nuotaiką, nuostabią pusiau laukinę gamtą, gerų draugų ratą, bendravimą ir lakštingalų čiulbėjimą mes nieko daugiau ir netroškome. Didžiųjų karšių medžioklė baigta. Teks juo gaudyti vėliau ir kitose vietose, juk ne anapilin jie iškeliavo, o tik iš tų vietų pasitraukė.
Nusprendę, kad mums tikrai nieko daugiau netrūksta ir kad visi gavome tai ko ir tikėjomės mes susėdę į autobusą pajudėjome ir visgi sugebėjome, praktiškai lygioje vietoje “užbuksuoti”. Tą dieną tai buvo paskutinis Dievo siustas mums išbandymas, kurį mes, aišku sėkmingai išlaikėme................

Sigutis