2005 m. gegužė

Galiu drąsiai teigti, kad Tau, gerbiamasis skaitytojau, iš karto užkliuvo antrasis pavadinimo žodis. Pasiaiškinsiu. „Izmas“ – tai doktrina, teorija. Kaip ir kiekvienas žvejybos būdas, karpių žūklė turi savo dogmas bei taisykles, kurių privalai laikytis, jei nori, kad tave vadintų Tikruoju Karpininku. Ir dažniausiai tos dogmos, ypač apie boilius ar toli metančius įrankius, žvejui smarkiai patuština kišenę ir kartais net atgraso nuo noro nors kartą susikauti su galinguoju vandenų šernu... Tačiau ar iš tikrųjų viskas taip beprotiškai sudėtinga ir brangu „mirtingiesiems“ žvejams? Kartą pabandėme paeksperimentuoti...

Nusimatė pirmoji rimta šį sezoną karpių žūklė. Todėl ir pasiruošti jai planavome rimtai. Kraują kaitino tai, kad ežeras, kuriame buvom numatę žvejoti, labai įnoringas ir nenuspėjamas. Tai tarsi iššūkis mums. Žvejai jį „sėmė“ 6 metus iš eilės, kol karpiai tapo išrankūs bei paranojiškai atsargūs. Bent 20 ten esančių karpių jau buvo mūsų pagauti ir paleisti atgal, todėl jų atsargumas dar didesnis. Be to, po šį 40 hektarų ežerioką keli likę paršelių būriai judėdavo be jokios logiškos (bent mums, žvejams) sistemos, tai rausdami 9 metrų gylyje, tai šokinėdami tarp pliaže besimaudančių vaikigalių.
Beveik visada, kai mūsų trijulė susirengia į bendrą žūklę, jos tema vienintelė – eksperimentas. Taip atsitiko ir šį kartą. Savaitės viduryje visi trys susitikom žūklės parduotuvėje. Patraukėme tiesiai prie jaukų vitrinos.
- Jums ten, - rodydamas pirštu į pagarbiausioje vietoje stovinčią lentyną su boilių maišais pratarė pažįstamas pardavėjas.
Draugiškai papurtėm galvomis.
- Negi metėt karpius žvejot?! – pardavėjas mintyse laidoja potencialius klientus.
Vėl purtom galvas ir leidžiamės į detalias jaukų vitrinos studijas.
- Šitas – būtinai!, - barbendamas pirštu į vitrinos stiklą sako Dzukeliz.
Tik užmetęs akį suprantu, ką jis turėjo omenyje. Dzukeliz su „Žvejo tako“ Karpis plius jauku pernai visą sezoną vykdė „genocidą“ Kauno marių ir Kruonio HE karpiams bei karšiams. Su Blitzu neprieštaraujam. 6 maišelių turėtų užtekt. Ieškom toliau. Bet viskas jau matyta, viskas jau išbandyta, niekas naujo ir originalaus šiam sezonui nepateikė... Mano akis užkliūna už šutintų kukurūzų maišelių, gulinčių ant saulės nutviekstos palangės.
- Ėėėė, gal kukurūzus į šaldiklį susikrauk, - piktinuosi aš pardavėjo apsileidimu. – Prisiperkam tokių ir po to nesuprantam, kodėl karpiai iš šertos vietos skuodžia neatsisukdami.
Deja, apkaltinti pardavėjo aplaidumu ir taip iškaulyti papildomos keliu procentų nuolaidos nepavyko:
- Skaityk, kas parašyta ant etiketės, - jis pakiša man maišiuką panosėn. – Marinuoti. Iki 25ºC. Galioja iki kitų metų. Gali nors po pagalve laikyt. „Žvejo tako“ naujiena.
Žiūrim visi trys sukišę nosis į tą stebuklą. Išsigelbėjimas neturint talpaus šaltkrepšio ilgesnės žvejybos metu! Pasiimam 6 maišelius kukurūzų ir 2 maišelius taip pat marinuotų nedidelių pupų. Pabaigai nesusilaikom ir visgi prigriebiam (dėl visa ko) po dėžutę plaukiančių braškės bei scopex kvapo „TandemBaits“ boilių.
Atsiskaitinėdami prie kasos garsiai strateguojam šėrimo taktiką. Mano nuomone, Karpio plius ir šutintų kukurūzų mišinį reikia labiau saldinti bei aromatizuoti. Prašom pardavėjo „Sensas‘o“ Scopex skysto papildo. Iš patirties žinom, kad jis labai saldus ir puikiai įsigeria į kukurūzus.
- Nėra, - apgailestauja pardavėjas ir paduoda kitokį buteliuką. - Va čia labai panašus, skystas „Žvejo tako“ scopex aromatas jaukui.
Aš, kaip nepatikliausias ir viską bandantis savo skrandžiu tuoj pat atsisuku dangtelį, kyšteliu pirštą į tirštą kvapnų skystį ir paragauju. Tai pats tiksliausias jaukų ar priedų tyrimas – jei tinka žmogui, tiks ir karpio skrandžiui. Testas teigiamas: saldu ir skanu. Imam. Dėl visa ko dar įsimetam ir buteliuką tos pačios firmos braškinio aromato.
Taigi, viskas paruošta, viskas nupirkta, viskas sustrateguota. Blitzui tenka atsakingiausias darbas – porą dienelių iš eilės šutinti kukurūzus ir pajaukinti būsimą žūklavietę. Pasirinkta jaukinimo vieta bus apie 100 m nuo kranto – pakrantėj karpiai labai atsargūs ir ten pasirodo tik naktį. Trečiadienį karpių vakarienei Blitzas supila nemažą kibirą šutintų kukurūzų, maišytų su 3 kilogramais Karpio plius bei dviem buteliukais skysto scopex aromato jaukui – daro milžinišką kvapnų „debesį“, kad karpiai kuo greičiau pajaustų pašarus. Kitos dienos vakarienė priklausys nuo to, ar matysis karpių judėjimas. Juk jei karpiai nesureagavo į jaukinimą, papildomas kibiras pašarų gali sugadinti visą savaitgalio žūklę. Tačiau ketvirtadienio vakarą nuo ežero kranto ateina optimistiškai nuteikianti sms žinutė: „Du rausimai, viena „žvakė“ ir trys „prasivalymai“ per 10 minučių stebėjimo“. Prasivalymai – aktyviai besimaitinančio karpio galvos kyštelėjimas iš vandens norint „išskalauti“ žiaunas. Visi ženklai rodo, kad galima dirbti toliau. Tą vakarą Blitzas pila tokį patį kiekį kukurūzų, tik dvigubai sumažina sauso pašaro ir skysto aromato kiekį. Visi nekantraudami laukiam rytdienos.
Penktadienio pietūs. Neskubėdami iš automobilio nešiojamės daiktus į pakrantę. Jau spėjom pamatyt prie markerio tris šuolius, todėl atrodo, kad daugiau nei pusė darbo atlikta – karpiai jau sukviesti. Ruošdami meškeres mėgaujamės šilta saulėta diena, pakrantės pušynu ir nusimatančia puikia žvejyba. Karpiai šokinėja vis dažniau, tuo dar labiau keldami mums nuotaiką. Pamažu ežero bangelės nurimsta, „atsidengia“ markeris. Blitzas čiumpa žiūronus. Kelios akimirkos ir jo veidas persikreipia iš nuostabos:
- Vienas, du, trys... 11 atskirų burbulų juostų!!!
Su Dzukeliu negalim tuo patikėt ir plėšte išplėšiam iš jo rankų žiūronus. Iš tiesų – visas plotas aplink markerį burbuliuoja tarsi Jacuzzi vonia! Puolu skambint bičiuliams, kurie šį ežerą jau “nurašė” prieš porą metų ir giriuosi, kad karpius lepūnėlius pavyko sušaukti į vieną vietą. Sužinoję, kad jaukinom tik 2 dienas, ir tik kukurūzais su sausu jauku, jie draugiškai suabejoja mano blaivumu.
- Gerai gerai, sekmadienį po žvejybos grįžęs nuotraukas su karpiais parodysiu, tada pamatysit, kas čia nesąmones šneka, - jau neabejoju šios žūklės sėkme. Gaila, kad jie telefonu negali girdėt tų kas kelias minutes pasikartojančių pliaukštelėjimų, palydinčių įspūdingus karpių šuolius.
Meškerės paruoštos, tačiau dar nemetame, svarstydami iškilusią dilemą: šerti dabar dar ar ne? Toks kiekis karpių turbūt jau nepaliko nė kukurūzo grūdelio ant dugno, o 100 metrų mūsų „ragatkė“ nenušaus... Bet nei boilių, nei kobros šį kartą neėmėme, todėl teks suktis su kukurūzais. Po ilgų svarstymų prieiname išvadą, kad kol kas karpių su valtim nebaidysime ir pašersime vakare.

Sistemėlės su masalais viena po kitos skrieja link markerio. Įjungiam signalizatorius, įtempiam valą, atlaisvinam ričių stabdžius. Trys komplektai po 3 meškerykočius grėsmingai nukreipti į ežerą. Vis aktyviau šokinėjantys karpiai verčia mus trinti delnus ir šypsotis iki ausų – nusimato puiki žvejyba!
Įsitaisom kėdėse kuo arčiau vandens – atrodo tuoj tuoj pasigirs ausiai toks malonus signalizatoriaus pypimas ir teks čiupti meškerę. Tačiau praeina valanda, dvi... Karpiai tarsi tyčiojasi dar aktyviau rausdami ir šokinėdami – ko gero tokio karpių „šou“ dar neteko nė vienam iš mūsų matyti.
- Bus, greit bus, - raminam vienas kitą.
Pradedam aptarinėti eksperimentinius masalus, kuriais šiandien gaudome. Pasirodo, visi, tarsi susitarę, uždėjome po vieną boilį, po vieną girliandą marinuotų „Žvejo tako“ kukurūzų ir po vieną „sumuštinį“ – boilį su kukurūzais. Šie „sumuštiniai“ labai praverčia tuose ežeruose, kur iš pirmo žvilgsnio sunku nustatyt, ar karpiai labiau mėgsta boilius, ar kukurūzus.

Apžiūrinėjam marinuotas pupas – labai norėtųsi ir jas išbandyti, tačiau jos šiek tiek per minkštos tokiems tolimiems užmetimams – gali nusimušti. Randam puikią išeitį – saują mažųjų pupų paduriam su ylom ir suberiam į naująjį skystą aromatą. Per trejetą valandų jos turi įsigerti saldžiu skysčiu, pritraukti aromatą ir nuo cukraus kiekio sukietėt.
Pirmas kibimas Dzukeliui ant „sumuštinio“, tačiau nespėjus jam pribėgt prie meškerės signalizatorius nutyla. Per daug nenuliūstame – dar tik trys valandos žūklės, o jau pirmas „išvažiavimas“!
Į vakarą pradeda niauktis, ima kilti vėjas. Karpių šou baigėsi – jau pusvalandis nė vieno šuolio. Maišom penktadieninę karpių vakarienę – kukurūzai su skystu aromatu. Sėdu į valtį ir tyliai plaukiu link markerio – kukurūzus pilsiu saujom, o ne rutuliais, kad būtų mažiau triukšmo. Deja, turbūt dėl oro permainos karpių apetito vakarinis pašėrimas nepadidina.
Temstant ištraukiam meškeres, keičiam masalus. Kelias valandas skystame aromate išmirkusios pupelės įgavo sodrų kvapą ir užtektinai sukietėjo. Kažkodėl visi trys į jas dedame dideles viltis – kiekvienas užmesime po 2 meškeres būtent su jom. Vieningai nusprendžiam baigt žaisti su boiliais ir ant likusių plauko sistemų uždedame kukurūzus. Vėl viena po kitos sistemėlės skrieja link markerio, vėl įtempinėjamas valas, įjungiami signalizatoriai... Bet šertoje vietoje, kaip ir visame ežere, ramu – su žiūronais nepamatėme nė vieno rausimo.

Vakarodami prie laužo svarstom galimas klaidas – atmetam bet kokią tikimybę, kad neįtiko masalai ar jų kvapas. Pasišviesdami prožektoriumi apžiūrinėjame atsargines sistemėles, pavadėlius, kablius – kas galėjo baidyt karpius? Dar kartą pamerkiame pavadėlius į vandenį – visi žino, kad jie turi skęsti ir kuo geriau priglust prie dugno... Hmmm... Čia viskas gerai. Mūsų mokslinius tyrimus netikėtai nutraukia signalizatoriaus pyptelėjimas. Net nustembam – čia dabar kas??? Dar kartą pypteli, dar, ir dar... Palengva nuo Blitzo ritės vyniojasi valas. Kirtimas – yra! Karpis per daug nesipriešindamas iš lėto keliauja kranto link. Naktis mūsų sąjungininkė – tamsoj vandens šernai ne tik mažiau atsargesni, tačiau ir kovoja ne taip įnirtingai. Bet Blitzas puikiai žino, kad ta kova prasidės prie nendrių. Taip ir atsitinka – atrodo jau tuoj ir graibštą galima būtų pakišt, bet karpis tarsi persigalvoja ir neria į šoną, skindamas dar liaunas nendrytes. Karpis, kaip ir mes, puikiai žino, kad toje pusėje yra į vandenį sugriuvę medžiai. Dar kelios akimirkos ir jis ras išsigelbėjimą apsivyniojęs aplink šaką. Nieko nedelsdamas Dzukeliz čiumpa graibštą ir stumia Blitzą į guminę valtį:
- Plaukiam!
Kitas dešimt minučių aš nervingai rūkydamas sėdžiu krante žiūrėdamas į akliną ežero tamsą klausausi varginamo karpio pliaukšėjimus paviršiuje, ritės stabdžio zyzimą ir neaiškius Dzukelio ir Blitzo murmesius. Galų gale išgirstu laukiamą garsą – delnų pliaukštelėjimą!
- Pupelė, - jau priplaukdamas atraportuoja Blitzas.

Pasveriame karpį – lygiai 9 kilogramai, užkibo pusę trijų ryto. Dedame žuvį į maišą ir leidžiame į vandenį – paleisim dieną, nes prieš tai reikia nusifotografuot. Visi džiaugiamės ir įveiktu ežero iššūkiu, ir nauju atradimu – mažosiomis pupomis.
4 ryto iš miegmaišių iššokame tarsi nudegę – signalizatorius vėl kaukia! Vėl laimė nusišypsojo Blitzui, ir vėl ant pupos! 10 minučių trunka įspūdinga kova ir vos vos mažesnis už pirmąjį karpis jau krante.
Šis karpis irgi keliauja į laikiną prieglobstį – maišą, Blitzas keliauja atgal į palapinę o mes su Dzukeliu dar pusvalandį rymom prie blėstančio laužo bei aptarinėdami įpusėjusio eksperimento rezultatus. Mažoji pašarinė pupa buvo įrašyta į „pirmaujančių“ masalų dešimtuką, o šio ežero įnoringumu net pradėjome abejoti – nė para nepraėjo, o „nurašytoj“ baloj pagavom jau 2 nemenkus egzempliorius.

Šeštadienio rytą ir dieną iš savo pasakojimo išbrauksiu – lijo įkyrus lietus, o mes tūnojome palapinėje tinginiaudami. Visi 9 signalizatoriai tylėjo tarsi sugedę. Keletą kartų net ėjom patampyt už valo norėdami įsitikint, ar tikrai jie dar veikia – niekaip nenorėjome patikėti, kad taip staigiai baigėsi vakar matytas karpių aktyvumo protrūkis. Vakarop dangus išsigiedrino. Laikas tęsti eksperimentus.
Šeštadieninė karpių vakarienė bus marinuota – kukurūzai ir pupos sumaišyti su Karpiu plius ir skystu aromatu. Sėdu į valtį ir priplaukęs prie markerio sėju pašarus aplink jį. Pasidairau po ežerą. Pliaže kuriasi konkurentai – atvažiavo nakčiai. Net keista, kad čia dar kas nors žvejoja. Suskaičiuoju jų arsenalą: 8 meškerykočiai, 8 karpiniai plūdurai. „Popkes“ išdėlioja strategiškai geriausiose ežero vietose – matosi, kad ne pirmą kartą čia žvejoja ir puikiai pažįsta ežerą. Nuotaika sugenda – nemėgstam „popkininkų". Bet viskas legalu...
Kitame krante, prie nendrių vienas po kito iššoka du karpiai. Rezgu planą, kaip juos ten pasiekti. Permetinėdamas meškeres masalų asortimento nekeičiu – 2 sistemos su pupelėmis ir viena su kukurūzais. Dzukeliz padaro taip pat. Blitzas leidžia sau eksperimentuoti toliau – bepigu jam, kai jau 2 paršelius išsitraukė. Jis pupeles deda tik ant vienos sistemėlės. Antroji – skystame braškės kvapo aromate mirkytas plaukiantis boilis. Su trečiąja Blitzas kapstosi šiek tiek ilgiau – riša antrą plauką! Ant vieno plauko mauna “Žvejo tako” braškės, ant kito – scopex aromatuose mirkytus kukurūzus. Va čia tai masalas gavosi! Sumetam 8 meškeres. Vieną savo sistemėlę aš papildau šėrykla ir prikimšęs ją pašaro plukdau valtimi apie 350 metrų į tą vietą, kur prie pat kranto mačiau du šuolius. Kaži ar rankos nenukris, bandant besipriešinantį karpį parsitraukt iš tokio atstumo...
Devintą vakaro vėl pypia Blitzo signalizatorius. Kažkaip su Dzukeliu net neabejojame, jog užkibo ant tų pačių mažųjų pupų. Bet ką sau galvojat – 7 kg karpiukas susidomėjo braškiniu boiliu išmirkytu „Žvejo tako“ braškiniame aromate!

Puolam žiūrinėti Blitzo sistemėlę – turi būti kažkokia gudrybė – tačiau viskas taip pat... Visą vakarą vėl praleidžiam bandydami išsiaiškint šio ežero karpių įnoringumo priežastis, vis stebėdami, kaip sekasi konkurentams. Užbėgdamas už akių galiu pasakyti, kad jie per visus savo arsenalo įrankius, kibimo nematė.
Sekmadienio paryčiais atbunda ir mano, ir Dzukelio signalizatoriai. Tarp abiejų kibimų valandos skirtumas, tačiau abu ant pupelės ir abu panašūs. Panašūs tuo, kad liovėsi tik spėjus pribėgti prie meškerių. Nors tokia paguoda... Aukštinam pupelės galimybes ir laukiam toliau. Ilgai laukti netenka. Apie 8 ryto signalizatorius kaukia lyg skerdžiamas. Su Dzukeliu dar vylingai užmetam akį į savo arsenalus, nors jau pagal garsą aišku, kad vėl kimba Blitzui. Stengiamės neparodyti, kad jau ir pavydėt pradėjom. Blitzas pakerta karpį, tačiau jam niekaip nepavyksta jo apsukti – žuvis keliauja savo maršrutu tempdama paskui save valą. Va čia jau turėtų būt didžiulis! Deja taip ir neteko jo pamatyt – karpis nutraukia visą sistemėlę taip ir neleidęs į save pasižiūrėt... Su Dzukeliu tik akis išplečiam, kai Blitzas pasako, kad kibo ant 2 plaukų kukurūzinės sistemėlė. Na žmogui ir sekasi – ką bemestų karpiams, tą praryja...
Nors dar rytas, po truputį kraunamės daiktus, tvarkom stovyklavietę. Šiam kartui užteks. Ir aš, ir Dzukeliz jau praradom viltį šįkart pakovot su karpiu. Bet... Mano į tolybes nutempta pupele kažkas susidomi – signalizatorius pypsi, ritė lėtai sukasi. Pribėgęs prie meškerių suprantu, kad pakirsti karpį per 350 metrų nebus taip paprasta, juolab jau žinau, ką jis sugalvojo – apsisukęs plaukia tiesiai į mūsų krantą! Kertu. Karpis padidina greitį o man belieka tik vynioti laisvėjantį valą. Prasideda beprotiškos lenktynės. Kas greitesnis – karpis, neriantis tiesiai į mūsų pusę, ar aš, iš visų jėgų sukantis ritės rankenėlę?! Net jo svorio negaliu pajust – tik prisiveju ir bandau įtempt valą, priešininkas dar labiau pagreitina... Galų gale pavyko! Prisivijau, įtempiau valą ir smagiai truktelėjęs pabandžiau karpį žmoniškai pakirsti. Pukšt... Matyt kabliukas silpnai laikėsi žuvies lūpoje...
...
Sėdim ant kranto, rūkom. Daiktai jau sukrauti į mašiną, tačiau grįžom paskutinį kartą pažiūrėt į ežerą. Aptariam savo mažą eksperimentą – jo išvadas vardysim kiekvienam, kuris bandys teigti, jog karpių žūklė – brangus malonumas. Mums trims dviejų parų žvejybai užteko jaukų ir papildų mažiau nei už 80 litų! Tai tikrai nebrangu, juolab kad rezultatas pranoko visus lūkesčius: 8 kibimai ir 3 ištraukti laukiniai karpiai. Jaukinom iš valties, bet karpiai nesibaidė. Ten kur negalėjom užmesti, nuplukdėm masalą su valtim...
Ko gero dabar, mielas skaitytojau, perskaitęs šį straipsnį iki galo, supratai, kodėl pavadinime yra žodis „paprastasis“? Linkiu bet kartą šį sezoną atrast laiko ir ryžto nors kartą susikauti su galinguoju vandenų šernu...

Meškeriotojas Nr. 7 (2005 m.)
Autorius evil