 |
Nerijus Porvaneckis JO-MAJO team |
Galų gale, pagaliau Penktadienis... Nuo ryto, kaip ir kiekvieną penktadienį, laikas slinko labai lėtai. Ir iki pietų jis, net sakyčiau, stovėjo vietoje. Džiugino tądien tiktai stiprus ir teisingos krypties vėjas. Taip besvajojant pagaliau atėjo pietūs – laikas, kuomet galima startuoti žūklėn. Iš kart pagerėjo nuotaika, laikas įgavo naują prasmę (kad tik greičiau), žvejybos reikmenys „oru“ sulėkė į mašiną ir aš jau suku vairalazdę ežerioko link.
Kelionė neprailgo, nes mintys sukosi tik apie vandenyje tirpstantį deguonį ir karpių aktyvumą. Atvykus į vietą, dar labiau džiugino į mano krantą besiritančios bangos su lūžtančiomis keteromis. Ir vis nesilpnėjantis vėjas... Markiravimas, pašėrimas ir meškerių užmetimas – standartinės procedūros, atšlifuotos iki tobulybės, nes vieta jau buvo gerai pažįstama ir markiravimas realiai vyko tik dėl savosios dūšios nuraminimo. Žūklei buvo pasirinkti trys taškai, skirtingais atstumais nuo kranto linijos, ir kaip paaiškėjo vėliau, visuose sulaukta kibimų. Paskui į vietas stojo palapinė, gultas ir visa kita amunicija. Nors vėjas buvo stiprus ir daug žadantis, bet deja, kibimų nebuvo, ir signalizatoriai tylėjo. Sekė vienas, kitas, trečias permetimai, bet deja – tyla. Tačiau širdis jautė - bus, tikrai nors vienas bus.
Sutemo. Išgėrus paskutinį puodelį arbatos, besiruošiant eiti miegoti, staiga pasigirdo išganingasis signalizatoriaus balsas. Ir 10 kg karpis, šiek tiek pasimuistęs priekrantės žolėse atgula ant mato. Kadangi jau buvo tamsu, jis liko specialiame karpiniame maiše nakvoti ir laukti ryto foto sesijos. Užmigti tapo nebeįmanoma, adrenalinas kaitino mano gyslas, širdis daužėsi kaip pašėlusi. Dar vienas puodelis karštos arbatos, apsiraminu, pamąstau apie boilių ant plauko kombinacijas ir miegot.
Dar neprašvitus iš snaudulio pažadino signalizatoriaus garsas. Buvau užtikrintas, jog karpis niekur nepabėgs, nes užkibo ant kairiosios meškerės, kuri buvo užmesta toliausiai ir aplink jokių kliuvinių, todėl neskubėdamas priėjau prie stovo ir pakėliau meškerę. Pirmas įspūdis buvo – GERAS. Tačiau tai ir buvo tik įspūdis. Kaip vėliau paaiškėjo, mažylis 8 su trupučiu kilogramų svorio karpiukas desperatiškai bandė pasprukti, tačiau po neilgos kovos, ir šį kart pasibaigusios mano naudai, atgulė šalia savo gentainio fotosesijai. Keletas kadrų sau ir karpininkų forumams, keletas gal būt įdomesnių ir kitu rakursu nei įprasta, ir abu gražuoliai nuo mato paleidžiami toliau mėgautis savo vandenų platybėmis. Žinoma nelengva pačiam save fotografuoti vienam žūklėje, tačiau baisiai norisi pateikti gražias, išbaigtas ir akiai mielas nuotraukas.
Rytinis meškerių permetimas. Kibimo ilgai laukti nereikėjo. Begeriant rytinį puodelį kavos vėl pasigirsta kiekvieno karpininko širdžiai maloniausiais garsas ir dar vienas auksažvynis gula ant mato. Ir šią dieną vėjas buvo stiprus ir tos pačios krypties. Taip iki vakaro buvo dešimt kibimų, iš kurių aštuoni buvo realizuoti. Karpių buvo daug, tad sunku visų svorius tiksliai įsiminti. O svoriai labai artimi vienas kitam. Didžiausias per šią žūklę suviliotas kuprius svėrė 13,1 kg ir atrodė labai įspūdingai su savo išskirtine kupra. Vienas gan įdomus ir nepaaiškinamas dalykas - visi iki vieno karpio buvo žvynuoti, nors tame telkinyje tikrai nemažai įvairaus „kalibro“ veidrodukų ir didžiažvynių plaukioja.
Sekmadienis, ankstyvas rytas, Signalizatorius rėkia. Prasegus palapinės angą nuvylė priešingai pasisukęs vėjas, bet vėliau šis nuogąstavimas nepasitvirtino ir tai neturėjo jokios įtakos kibimui. Nors jis buvo kitos krypties ir žymiai silpnesnis, kibimų buvo daug. Vakaro belaukiant buvo dar šeši kibimai, visi jie – realizuoti. Iš viso per visą šią nuostabią žūklės sesiją buvo sulaukta 16 kibimų ir 14 iš jų realizuoti. Penki iš keturiolikos karpių jau buvo seniau pagauti ir lūpose matėsi užgijusios kabliukų paliktos žymės. Vienas iš tų penkių buvo pagautas net praeitą savaitgalį, nes jis buvo labai įsimintinas. Tik trys karpiai iš visų buvo suvilioti kitokiais masalais, visi kiti - pašariniu boiliuku, truputį „patiuninguotu“ dėmesio atkreipimui.
Pašėrimui ir masalui naudojau SBS firmos boilius ir peletes, taip pat savo šutintus kukurūzus ir kanapes. Ši žūklė paliko daug neišdildomų įspūdžių ir gerų emocijų mano širdyje, kurių pamiršti niekaip neįmanoma. Tenka pripažinti, kad naudojant kokybišką pašarą, karpiai jo intensyviai ieško ir nesitraukia iš žūklavietės net ir po eilės žūklių vienoje vietoje. Tą įrodo ir karpis, prieš savaitę suviliotas mano kolegos, pagautas toje pačioje vietoje naudojant tuos pačius pašarus ir masalus. Mano supratimu - geriau jaukinti mažiau, bet kokybiškais pašarais, negu daug ir bet kuo. Tuo jau irgi ne kartą teko įsitikinti - tinkamas produktas karpius išlaiko žūklavietėje gerokai ilgiau ir priverčia juos intensyviau ieškoti maisto bei užsibūti.
Tai va, mieli kolegos, prieš paimdami pagautą karpį ir tempdami jį namo, gerai pagalvokite, ar verta tai daryti? Gal vis dėlto tegul dažniau pypia ir džiugina mus visus tie mūsų pypai ... :-)
Nei žvyno ... mums visiems !!!
