Komandos „Į Sveikatą XXL“ nariai Tomas Būdas ir Jonas Indrašius karpius gaudo nuo vaikystės. Judviejų žūklė prasidėjo tame pačiame, Riešės (tuomet dar kaimo, o dabar – populiarios gyvenvietės Vilniaus rajone) tvenkinyje. Tiesa, pradedantieji žvejai karpius gaudydavo skirtinguose krantuose – matyt, jau tada turėta žūklavimo paslapčių...

„Kai apgauni kokią smulkmę, nieko nepajunti, o kai pasiseka apgauti laukinį karpį, pasijunti esąs tikras žvejybos profesorius. Todėl ir lauki kibimo ištisas valandas, o kartais netgi paras“ – pasakojo komandos „Į sveikatą XXL“ nariai.
Ši komanda atkakliai dalyvauja karpių gaudymo varžybose nuo pat jų pradžios Lietuvoje ir nėra praleidusi nei vienų varžybų, įskaitant ir tas, kurias Karpynėjė kasmet organizuoja klubas „Vienam gale kablys“. „Į sveikatą XXL“ gali girtis įspūdingais rezultatais: 2003 metais tapo Lietuvos Karpio taurės čempionais, varžybose „Kur tu, karpi 2004“ užėmė II-ąją vietą, 2004-aisias tapo Lietuvos Laukinių karpių gaudymo čempionato Rudens taurės laimėtojais, o 2005- aisiais – laukinių karpių gaudymo čempionais...

Lyginant su ankstesniais metais, ar jaučiasi Lietuvos Karpio taurės varžybų organizavimo tobulėjimas?
Taip. Džiugu, kad Lietuvoje yra karpių gaudymo entuziastų, kurie įsteigė Lietuvos karpininkų asociaciją (LKA). Jos nariai, kuriems šių didžiųjų žuvų gaudymas jau seniai virtęs gyvenimo būdu, populiarindami šių žuvų gaudymo kultūrą, siekia ir dar vieno tikslo – išmokyti žvejus visame pasaulyje paplitusio žūklės principo „pagavai-paleisk“. Tiesa, tai dar labai jauna organizacija ir patirtis rodo, jog įsteigti ar planuoti yra lengva, o įgyvendinti planus ne visada pavyksta. Tačiau būtent LKA dėka varžybos kasmet tampa vis įspūdingesnės.
Dabartinis asociacijos prezidentas A. Daukšas į varžybas pritraukia vis daugiau naujų rėmėjų, o tuo pačiu – ir dalyvių. Pastaruoju metu LKA užmezga vis glaudesnius ryšius su kitų šalių karpininkais bei jų organizacijomis, todėl ateityje varžybos bus dar įspūdingesnės bei gausesnės. Be to, asociacija planuoja paremti ir mūsų šalies karpininkus, gerai pasirodžiusius Lietuvos Karpio taurėje ir norinčius dalyvauti užsienio varžybose. Šiemet Karpio taurės varžybose intrigavo dar ir tai, kad LKA pažadėjo 10 000 Lt tam, kas sugebės sugauti didesnį nei 21 kg karpį. Deja, pagerinti Lietuvos rekordo šiemet niekam taip ir nepavyko.
Visi mes labai laukiame, kai LKA išsinuomos karpinį ežerą – tada bus galimybė visiems susirinkti pažvejoti bei pasidalinti patirtimi ne tik per varžybas.

Ar karpių gaudymo varžybų taisyklės Lietuvoje tokios pačios, kaip ir pasaulinio lygio čempionatuose? Kokios pagrindinės varžybų taisyklės ir ar dažnai dalyviai jas sulaužo?
Apie pasaulinio lygio varžybas sunku kalbėti, nes patirties jose nėra, mat norint ten dalyvauti, viską lemia pinigai. Nėra jokios atrankos - tiesiog sumoki startinį mokestį (apie 1000 eurų vienai komandai) ir dalyvauji. Turi lėšų kelionei - gali važiuoti varžytis nors ir į Ameriką. Jei mūsų komanda turėtų rėmėjus, įrodytų savo vertę ir už Lietuvos ribų...
O Lietuvoje vykstančių varžybų taisyklės – labai panašios. Pagrindinės jų: meškeriojama 6 meškerėmis 100 valandų, draudžiama naudoti gyvus masalus.
Gražia tradicija tampa tai, jog kiekvienas varžybas lydi dainos (nors triukšmauti griežtai uždrausta). Karpynės varžyboms netgi samdomos pop grupės (tikriausiai tam, kad žvejai nedainuotų), o štai Baltijos taurės metu žvejų iš Rusijos „choras“ giedojo Sovietų Sąjungos himną. Na, o Lietuvos laukinių karpių varžybose dažniausiai skamba lietuvių liaudies dainos.

Ar iš tikrųjų viską karpių žūklės varžybose lemia tik sektoriai? Kokia jūsų ir kitų žvejų pasiruošimo varžyboms taktika?
Dalyvavome jau 14-oje karpinės žūklės varžybų. Į geriausių komandų penketą pakliūdavome beveik visada, todėl galima drąsiai teigti, jog 80 % sėkmės lemia sektorių vieta, tačiau likusiuosius 20 % reikia mokėti išnaudoti. Čia ir pasireiškia profesionalumas, t.y. masalai, pašarai, jų kiekis, metimo nuotolis, sistemėlių naudojimas ir pan. Mes, nors esame vienos komandos nariai, dažniausiai žvejojame savais būdais, o po to žiūrime, kas tinka ar netinka tam tikram vandens telkiniui.

Kiekvienose Lietuvos Karpio taurės varžybose dalyvauja apie dvidešimt komandų. Ar tai vis tie patys žmonės, ar atsiranda naujų komandų?
Ne. Nors kiekvienose varžybose komandų skaičius panašus, tai nereiškia, kad dalyviai – tie patys žmonės. Varžybos trunka 3 – 4 paras, todėl ne visi „senbuviai“ randa šitiek laiko – prisijungia vis daugiau naujų dalyvių, kurie visada maloniai priimami.

Karpių gaudymo varžybų trukmė – nuo 3 iki 4 parų. Ar per tiek laiko tikrai įmanoma nustatyti lyderį, ar galimi ir atsitiktinumai?
Žinoma, atsitiktinumai visada galimi ir daug ką lemia sėkmė, tačiau tiek laiko tikrai pakanka žvejui atskleisti savo profesionalumą.

VASAROS TAURĖ

Vasaros Taurė vyko Lazdijų rajone, Gailieko ežere. LKA pasiūlymo rengti varžybas būtent šiame ežere sulaukė iš Grūto parko šeimininko Vilimo Malinausko. Gailiekas – labai įdomus ir perspektyvus karpinės žūklės ežeras. Nors dauguma ten besiveisiančių karpių sveria – 2-4 kg, varžybų metu pagauta kur kas įspūdingesnių laimikių. Visos 22 komandos turėjo apie 20 kibimų, o ištraukti buvo 6 karpiai (mažiausias svėrė 10,4 kg, didžiausias – 14,4 kg). Komanda „Į sveikatą XXL“ per 4 paras turėjo 6 kibimus (laukinių karpių varžybose tai yra daug) ir pagavo 4 10-13 kg svėrusius karpius. Bendras laimikio svoris – 48 kg. To pakako užimti pirmąją vietą. Antrąja vieta džiaugėsi komanda „Esmera“, o trečiąją užėmė komanda „Gelmių valdovas IV“. Didžiausią žuvį ištraukė sunkiausias Lietuvos karpininkas Valdas Paliulis.
Vasaros Taurėje neišvengta ir linksmų nesusipratimų. Varžybų organizatoriai (tarp jų ir komandos „Į sveikatą XXL“ narys Tomas Būdas) keturis sektorius įrengė saloje, neapgalvoję tokių niuansų ir kasdienio gyvenimo būtinybių, kaip gamtiniai reikalai. Laimei, vienas iš aštuonių salos „robinzonų“ turėjo kastuvą... Varžybų pabaigoje 20 arų saloje visas aras buvo sukastas, tarytum koks daržas...

Šiame telkinyje žvejojot pirmą kartą. Ar sunku varžytis nežinomame ežere?
Nežinomame telkinyje varžytis ne tiek sunku, kiek įdomu. Jokių bendrų visiems telkiniams karpių gaudymo taisyklių nėra, kiekvienas telkinys reikalauja individualios žūklės.

Kas lėmė Jūsų pergalę?
Mūsų sėkmę ir pergalę lėmė kraštinis sektorius. Anksčiau minėtus 20% taip pat išnaudojome tikslingai. Panaudojome visas mums žinomas karpių gaudymo gudrybes: gausiai šėrėme (sunaudojome apie 100 kg pašarų), mat karpius reikėjo prisivilioti iš kaimyninio sektoriaus, kur buvo pirmieji kibimai, na o visa kita – masalo patiekimas, jo komponavimas iš įvairių kvapų (vyravo žuvies kvapai) ir t.t.

BALTIJOS TAURĖ
Rugpjūčio pabaigoje Lietuvoje pirma kartą įvyko latvių karpininkų organizuojama Baltijos Taurė, kurioje dalyvavo atstovai iš Latvijos, Lietuvos, Rusijos, Ukrainos ir Lenkijos.

Lietuvoje tarptautinės varžybos rengiamos pirmą kartą. Ar „pirmas blynas prisvilo“? Kuo šios varžybos skyrėsi nuo Lietuvos taurės?
Manome, kad pirmas blynas gana vykęs. Varžybos vyko sklandžiai, be nesusipratimų. Juolab, kad pasirinkta vieta – tikra Meka karpininkams. Juk Ilgio ežeras (Druskininkų rajone) garsėja karpių dydžiu ir gausa.

Kiek teko girdėti, Ilgio ežere be 5-10 karpių kibimų nė viena žūklė nepraeina. Kodėl tokie menki rezultatai per varžybas?
Varžybose dalyvavo 29 komandos, tai reiškia, kad į vandenį buvo sumerktos 174 meškerės. Tokiu būdu aplink ežerą padaromas savotiškas tinklas, o didieji karpiai, kaip žinia, labai nenoriai lenda į tinklus, tampa labai budrūs ir gudrūs: rausia dugną, šoka virš masalų ir... nekimba! Todėl varžybose nebuvo itin daug laimikių.

Kodėl nepasisekė šiose varžybose? Ar tik ne šamai, kuriais taip pat garsėja šis ežeras, pagalių į ratus prikaišiojo?
Taip, čia mūsų komandai nepasisekė: turėjome tris kibimus – viena žuvis nepasikirto, pagavome amūrą ir, žinoma, šamą (kai jį pamatėme graibšte, per visą Dzūkiją nuskambėjo nusivylimo keiksmai). Tačiau labai liūdna nebuvo, juolab, kad užimta vieta – tikrai ne paskutinė, o nesėkmės visada atneša geros ir naudingos patirties.

RUDENS TAURĖ
Rudens taurė vyko Panevėžio rajone, Juodžio ežere. Dalyvavo 17 komandų.

3 paras nė vieno pyp?.. Gal organizatoriai ežerus supainiojo? Kaip manot, ar visgi nevertėjo prizo atiduoti „Ūdros“ komandai, kuri visgi sugebėjo sugauti nors ir kilograminį, bet karpį?
Būtent. 3 dienos ir nė menkiausio „pyp“. Taigi, kaip pasielgti su priziniu fondu (1700 Lt) buvo įvairių siūlymų: atiduoti komandai „Ūdra“ už pagautą 1 kg karpuką, komandai „Gumunkul“ – už skaniausią žuvienę, komandai „Gars“ – už diskžokėjaus pamokas arba apskritai – išsidalinti. Tačiau LKA valdyba galiausiai nusprendė, jog pinigai bei prizai bus skirti kitoms varžyboms – 2006-ųjų Pavasario Taurei. Dėl didesnio prizinio fondo tikimasi sulaukti dar daugiau dalyvių. Manome, jog nė vienas varžybų dalyvis neliko nuliūdęs dėl nepasisekusios žvejybos, mat į varžybas susirenkama ne tik varžytis, tačiau ir įspūdžiais, naujovėmis, nutikimais karpių žūklėje pasidalinti.
Lauksime kitąmet visų norinčių pasivaržyti ar bent pažiūrėti į tikrai įspūdingą reginį, Lietuvos Karpio taurę!

Evil