OneElectric Pirmųjų lietuviškų signalizatorių PYP kūrėjas

Kaip reta sudėtingai išvykus pailsėti ir pažvejoti į Papę, buvom kaip visad puikiai nusiteikę ir kupini ankstesnių prisiminimų apie buvusias žvejybas. Neramino tik vienas dalykas - ar vėl pataikysime į oro atšilimo bangą? Palyginę su praėjusiu sezonu, specialiai pasivėlinom vos ne pusantros savaitės, kad tik atspėti tą orą ir momentą, kada lynai kimba kaip pašėlę. Ir nors džiugino temperatūra + 28’C išvažiuojant, deja, ji tolygiai mažėjo jau pasiekus Kauną. Po gero lietaus teliko vos +19 ir aš pajuokavau “bocmanui”, kad vėl būsim pataikę atvykti kaip ir pernai – ne laiku… Deja, juokas juokais, išties atvykus į Palangą, vėliau į Papę - “teturėjom” tik +14, kas labai liūdino ir tik kolegos Gedo laimikis truputį nuramino.

Kolega jau pasipuikavo prieš mus savo puikiąja pradžia – 8 karosais (vienas iš jų “rubuilis”- net 1,1Kg (jau išvalytas)). Gerai nuteikė ir pamanėm, kad kaip sėkmes talismanas bus padžiauti trys karšiokai.

Pailsėję ir kitą dieną šiek tiek sušilus orui išlėkėm į ežerą žvalgytis vietų… Keistas tas “Papes Ezers” - žuvis laikosi daugiausia tik žolėse ir, neradus tinkamų vietų pašarų išbėrimui, lieki tik “su nosimi”, nes nėra kieto grunto - nebus ir žuvies… Aplėkę vos ne pusę kupstynų ir “prastuksėję” visus žolynus pagaliau suradome, mūsų nuomone, perspektyviausias vietas. Buvome nusivylę, kad taip sudėtinga, vis tik, susirasti vietą ir prisivilioti jo “didenybę Lyną”… Vienok vietos jau paruoštos, košė sukrėsta - galima ir paspiningauti…

Na čia ir prasidėjo įdomioji tos dienos “žvejyba”…

Kibo, aišku, ir lydekėlės (daugiausia - “šaudyklės”) bet didžiausias laimikis, vistik, užkibo man – “BOCMANAS”. Vienu metu abu begriebdami iškritusį mūsų instrumentą, švendrėms pjauti, pakrypom į vieną pusę ir skausmingas prisiminimas apie maudynes jau priminė apie save, besiliejančiu per bortą vandeniu … Kai “bocmanas” pasiaukojančiai iššoko su visu savo aprėdu, man kažkaip pavyko išsilaikyti ir nepaskandinti visos valties su manta… “Išdidžiai” irkluodamas į krantą su spiningu rankoje - “bocmanas” dar pabandė įsiversti į valtį, bet “OZK” (manau daugeliui žvejų žinomas šis karinis apsiaustas), ir pilnos kišenės dumblo neleido to padaryti. Šiaip taip prisikasę prie kranto sužinojom, kad krantas - tai tiesiog plaukiantis augalų sąžalynas, bet pritaikęs ankstesnę “ledinę” patirtį užsirideno ant žolynų ir toliau, teprisimenu, tik skaudamas rankas, nes teko kreiseriniu greičiu “mauti” į krantą… Aišku, vėliau sekė gardus juokas ir “pirmojo” mano rezultato aptarimas su gera stikline degtinės, nes dantis nepataikė ant danties - oras tik +15’C, vanduo irgi panašiai… Apsiraminę ir pagaliau sulaukę šiokio tokio atšilimo, vis tik išplaukėm išbandyti “pasišerti” vietų.

Ir nors vėjas buvo gana didelis, kibimas buvo, tiesa, ne toks, kokio tikėjomės, bet nauja vieta yra nauja vieta. Mano jaunasis žvejys, labai noriai pareiškęs, kad būtinai vyks į žvejybą, valtyje, pagavęs kelis žuveliokus, vėl įmigo ir net bangų mūša negalėjo pažadinti…

Man kažkiek sekėsi, bet liūdino, kad laimikis - vien tik kuojos. Nors tarp jų buvo ir kelios smagesnės, deja, jo “didenybes Lyno” nesulaukėm tą dieną… Pasiguodę ir palyginę sugautus laimikius, nutarėm, kad gal dar ankstoka, bet būtinai reiks bandyti ir senas vietas…

Jas specialiai palikom ramybėje, nes “bobučių” telefonas pranešė, kad “juodasis” kanalas kaip ir “padusęs” šiemet… Čia, aišku, vėl subjuro orai ir “pražiopsota” proga išeiti į jūrą uždarė mus nameliuose kelioms dienoms. Beliko linksmintis kaip kas moka: kas tenisą prisiminė; kas dartus svaidė; kas knygeles pavartė… Gedui ir man vis “niežėjo” rankos ir, “spjovę” į orapūtę, ryte nulėkėm į kanalą dar kartą pasibandyti karosų “laimės”… Aišku, mūsų vietos jau buvo užimtos - Kretingiškiai jau nuo 4 val. ryto “užėmę frontą” - prisišliejom ir mes šone… Kretingiškis “pasigyrė” turįs jau 6, bet nedidukus karosus apie 600-700 g… Keli metimai ir iš mūsų “firminės” vietos, neišlaikęs Kretingiškio draugas, patraukė prie saviškio, nes čia - “tipo nieks nekimba”…

Tuomet, atsistojęs į savo vietikę, įkirtau “gerulį” – 1,3 kg karosą, kitas, deja, “nuėjo” su “auskaru” lūpoje - bendru atveju rezultatas: 5 karosai užkibę man ir 1 Gedui. Vėliau kibimai liovėsi ir apie 13:00 jau gyrėmės savo laimikiu prieš “bocmaną” ir “jungą”.

Čia vėl prasidėjo nesusipratimai ir Gedui prireikė lėkti skubiai atgal į Vilnių - čia ir sūnus iš paskos… Likom dviese visoje stovykloje… Kelios dienos “meditacijos” su procentiniais gėrimais ir šaltu oru prabėgo greit. Pagaliau, atšilus orui ir išsijungus vėjo “ventiliatoriui”, nutarėm patikrinti “senąsias” vietas…

Prasigrūdus pro lietuvaičių užstatytus pravažiavimus ir pagaliau išplaukus į “juodajį” kanalą, vaizdas ne ką tepalinksmino – ankstesnės vietos turbūt dėl išdegusių žolių (dėl pernykščio per žemo vandens lygio) jau atrodė nekaip

Pabaksnojom dugną ir pasirinkę šiokias tokias vieteles “pasišėrėm” . Ryte, kupini nostalgijos, išplaukėm. Visiskas - “pravalas”! Per 3 valandas suviliojau tik 3 ar 4 “raudikes” ir, jau besiruošdamas keisti vietą, visai nelauktai sulaukiau jo “didenybės Lyno”. Štai tas momentas, kai valas spengia, Lyną plėši nuo žolės ir bandai suvaldyti, meškerė sulinkusi į pertemptą lanką, rankos virpa iš susijaudinimo ir samtelis, kaip visad, ne vietoj… Bet, kadangi jau ne pirmas kartas, tokius Lyno šokius jau esam patyrę – samtelis pirmyn ir Lynas jau ramus valtyje. “Yes”, “yes”, “yes” - štai to ir trauki čia!

Dabar tik ramiai – netriukšmauti, dar kartą pašerti sauja košės ir laukti naujo šuolio… “Bocmanas” ne kartą sakė, kad kai raudės nekimba - reiškia Lynas tiesiog yra jas “išvijęs” iš pašertų vietų - reikia kantrybės ir vėl „šoksi su Lynais”… Deja, prabėgusi eilinė valanda ir liūdnas atsiyrusio “bocmano“ veidas pranešė, kad šiandien jau turbūt viskas, “neprivalgei – neprilaižysi”… Ką gi, liūdna, kad tiek tepešėm. Išties, benagrinėdami kas nutiko, apsvarstėm visus variantus ir, po pokalbio su vietiniu kolega, konstatavom, kad oro atšilimas vis dar ne tas, vanduo per šaltas, Lynai dar neaktyvūs arba “padusę”. Nutarėm, kad su Lynais pakaks. Ir, nors neturėjom didelio noro eksperimentuoti, nutarėm pasidomėti didžiuoju ežeru dar kartą - tik ši kartą, ten kur nesame buvę… Deja, tyrimai nieko ypatingo nedavė, išskyrus tai, kad suradome keletą dar perspektyvių vietų… Pakaks! Su vietiniu aptarėm žvejybos ypatumus šiemet – prasta pradžia. Valdis pasigyrė, kad šį pavasarį yra pagavęs ir tikrai įspūdingų lydekų, tačiau dabar tai gana vangi žuvis, todėl ir mums, turbūt, nieko nepavyko sugauti.

Mūsų atostogos irgi greit “trumpejo” ir teliko tenkintis tuo, ką buvome sugavę ir nusipirkę vietoj…

Pavadinęs Papę 2010 – “Grybų karu” turėjau omenyje kitą įdomų reiškinį. ”Bocmano” žodžiais - dar niekad taip anksti neišdygo pirmieji grybai Papėje… Turėjom jų ištisą kariauną… Prie takelio kaip “kiaušiniai” bolavo nutūpę kukudvelkiai, kaip kareivėliai “iššoko” raudonviršiai, lepšiai ir tie atsargiai “žvalgėsi“, ką čia “užpuolus”… Žodžiu, tikras “Grybų karas”… Teko “nešti kudašių” namučio su ypač kukliu žvejybos laimikiu ir smagiais grybų vaizdeliais… Tai, kada gi važiuoti į Papę?...Atsakykite į šį klausimą patys… Gal ketvirtas kartas garantuos? …Iki.

Daugiau nuotraukų: