2005 11 26-27

Palanga… Visi suprantame, ką tas žodis reiškia tikram lietuviui. Tai malonus ir betikslis slampinėjimas kopomis, kankinimasis gulint pliaže ir vangus riejimasis su kaimynais dėl vietos, tai nuo kūnų šilumos (ne tik) vos ne vos įšylantis jūros vanduo (štai kodėl aš jūroje niekada nenardau). Sanmazgų trūkumu pajūrys garsėjo jau seniai. Ai, ką čia ir besakysi – nostalginė vieta, bet norėčiau pašnekėti ne apie pačią vietą, nors ji ir tokia mums miela, bet apie Žvejoklių „mini“ susitikimą Palangoje.

Keletas žodžių priešistorės. Tiesa, kolegos dažnokai pastebi, kad toje priešistorėje aš dažnokai pasiklystų taip ir nepasiekęs to labirinto galo. Štai ir šiandien, eidamas į darbą su patamsėliais sutikau žmogystą, kurį palaikiau žveju, o pasirodė, kad tai darbovietės šlavėja, nešanti ant peties šluotą. Vos nepaklausiau kaip kibimas. Vis dar gyvenu Palangos įspūdžiais.
Tai va, apie tai, kad plekšnės Palangoje jau “šniokšč” išgirdome Žvejoklių pokalbių svetainėje jau prieš geroką savaitę. Ir apsidžiaugėme. Juk “grėsė” išties nebloga žvejyba. Žinoma, plekšnių žvejyba – tai ne piktų miakšrų tykojimas Dzūkijos upėse. Kur ten palyginsi, tačiau… Todėl nusprendėme visgi ruoštis žvejybai. Kelios dienos iki numatyto starto visiems gerai pažįstamas sinoptikas Wiedrucis, leisdamas į padangę dujų mišinio pripildytus balionus nustatė būsimo savaitgalio orus. Jie nieko ypač smagaus nežadėjo – vėjas, šlapdriba. Tačiau pasitarę ryžomės į žvejybą vykti bet kokiu oru. Prieš porą dienų užsisakėme viešbučio pastogėje kambarius, aplakstėme parduotuves ieškodami masalų plekšnėms. O ką jau šnekėti apie vakarus, praleistus ruošiant meškeres, sistemėles, rūpinantis kita provizija…
Pirmieji Palangą pasiekia patys nekantrausi žvejai iš Kauno – Bronius ir šių eilučių autorius (jei nepatiks ką čia pritepliojau, tai tada rašiau ne aš, o Akiniai). Išlipus iš mašinos Žvejoklių desantą pasitinka stiprus žvarbus vėjas, griausmingas jūros mūšos griausmas iš už kopų. Tačiau nuo pasiryžėlių veidų džiugi nuotaika nedingsta. Kas bus tas. Pirmyn. Dešimt minučių pėsčiomis nuo viešbučio ir mes jau ant tilto. Dar tamsu, nes tik 6 val. ryto, tačiau jau pamatome tolumoje pirmojo žvejo siluetą. Tai pasako mums daug – žuvis greičiausiai kimba. Ilgai negaišdami renkamės vietą ties tilto posūkiu, sparčiai vyniojame meškeres. Visa tilto teritorija iliuminuota, todėl problemų su meškerių paruošimu žvejybai neturime. Kiekvienas užsimetame po 3 meškeres ir neužilgo pradedame “lupti” pirmąsias plekšnes. Gaila, kad jos tikrai nedidukes. Didžioji dalis tuoj pat atsidurtų vėl jūroje, bet kad taip įryja kabliukus, kad be specialios operacijos neatsieisi. Taip pat užimame vietas draugams elektrėniškiams – Wiedrui, Spiridonui (anas klaipėdietis, bet žvejybos vietų nežino kaip tikras elektrėniškis), Gintui. Neveltui Studentas pasiėmė net 6 meškeres. Juk kaip tik užteko “atsikovoti” vietai po saule. Deja vėjas kas valanda kyla, todėl atremtos į tilto turėklus butaforinės meškerės greitai išvartomos ir jas tenka paruošti tikrai žvejybai.
Ryte prie pirmosios Žvejoklių desanto bangos prisideda visiems gerai žinomi veikėjai iš Klaipėdos: Coyotas ir Akiniai. Jie šiltai sutinkami, tuoj pat šilumos palaikymui kiekvienas suvalgome po riekelę kitą kvietinės…. duonos (žiūr. nuotraukas). Plekšnikių kibimas puikus, tačiau vėjas vis toliau smarkėja. Jau neįmanoma pastebėti pirmųjų kibimo požymių pagal meškerių viršūnes. Tenka karts nuo karto pakelti meškerykotį ir spręsti apie žuvies užkibimą tik pagal svorį. Bet kibimas toks intensyvus, kad tikrinant 3 meškeres einant ratuku ant kabliukų vis randi tai dvi, tai 3 plekšnes vienu metu. Tikras darbas… Kimba visur. Atrodo, kad visas jūros dugnas nusėtas jomis. Akiniai meta masalus gal tik keliolika metrų nuo tilto – rezultatas tas pats.
Gerokai įdienojus tiltą pagaliau pasiekia ilgai lauktas papildymas elektrėniškių, apie kuriuos ir taip jau čia per daug rašyta. Jie tvarkingai “pastatomi” į jiems skirtas vietas, kurios buvo gintos nuo įkyrių mėgėjų ilgiau pamiegoti. Tuoj pat ant tilto lentų iškraunamos papildomos gėrybės: tos pačios rūšies kvietinė duona, obuolių sultys, medus, česnakai… Galime sau ramiai žvejoti kad ir savaitę.
Saulei ritantis vakarop plekšnių kibimas vis prastėja, tačiau nuobodu tikrai nėra. Na kur bus nuobodu su tokia kompanija. Vien pažiūrėjus vienas kitam į paraudusias nuo meteorologinių sąlygų nosis galima pataisyti nuotaiką ilgai darbo savaitei. O kur dar atsitikimai iš daugelio įvairiausių žvejybų, anekdotai, taiklios pastabos. Smagumėlis. Smagiai leidžiant laiką ateina ir vakaras. Linkime sėkmės mus paliekančiam Akiniui. Po truputi ir patys renkamės daiktus, nes plekšnių kibimas staiga nurimsta visai. Neskubėdami traukiame link kranto. Čia atsisveikiname su Co ir kraustomės į viešbutyje užsakytus kambarius. O kambariai greta vienas kito, todėl labai patogu prisėsti prie stalo, reziumuoti mūsų žvejybos rezultatus, ruošti planus rytdienai. Tiesa, mums su Broniumi atėjus prie registracijos langelio ilgai tenka aiškinti administratorei, kad elektrėniškiams Wiedrui ir Gintui tikrai reikia ne vienos dvigulės, o dviejų viengulių lovų. Mat linksmų plaučių Žvejoklis Wiedras taip tą reikalą susuko, kad vargšė mergaitė visai buvo pasimetusi. O kai paaiškinu, kad miegosime mes visi atskirose lovose ir ketiname dar tikrai lietuviškai nušvęsti, ji pagaliau supranta, kad šnekasi su normaliais vyrais žvejais, o ne su kokiais ten balandžių augintojais.
Apie mūsų viešbutyje praleistą vakarą nieko įdomesnio negaliu pasakyti (ne todėl, kad mane būtų tekę vilkte nuvilkti iki lovos, ne). Tiesiog pasėdėjome prie puodelio karštos arbatos su medumi, aptarėme žvejybą, užkandome.
Ryte su šviesa mes vėl ant tilto. Vėjas sekmadienį jau gerokai mažesnis, tačiau šaltoka. Ypač man riesta, nes kaip visada žvejoju be piršinių. Kimba neblogai, ypač šalia manęs stovinčiam Wiedrui. Jis nuolat traukia po kelias plekšnes vienu metu, tačiau kartais jam “užkimba” ir akmenys, kurių jis, deja, nežvejoja ir nuolankiai nutraukia valą. Tiesa Wiedrui papuola ir du jūros velniai, kažkuom panašūs į jį patį. O va Bronius užsimeta stintinę meškerėlę, kuri netyčia iškrintą per tilto turėklus į jūrą. Na bet nebūtų Bronius, jei nesugebėtų meškerėlės kažkokiu tai būdu vėl išsitraukti. Ir ką jūs manote – ogi ant kiekvienos sistemėlės blizgutės kabo po plekšnikę. Va jums ir naujas plekšnių gaudymo metodas.
Artėjant pietų metui kibimas prastėja, todėl mes nusprendžiame šiam kartui žvejybą baigti, vyniojamės meškeres. Linkime vienas kitam laimingos kelionės, žadame pagalvoti apie pavasarinę “rimtų” plekšnių žvejybą. Visų nuotaika nebloga – smagiai praleidome savaitgalį Palangoje. O jūs?

Nuotraukos Studento, Akinių ir Spiridono

Studentas